A. Lėlienė pasakoja, kad gėlėmis domėjosi nuo pat vaikystės, būdama vos ketverių jau turėjo savo darželį.
„Mūsų sodyba buvo pavyzdinė kolūkyje. Aš vis norėjau bent poros kvadratinių metrų žemės ir jau maždaug ketverių turėjau savo kampelį. Pas mamą augo bijūnai, tai atskeldavo nuo krūmo ir man, o aš pasodindavau į savo kampelį. Kad vištos neiškapstytų, mano darželis buvo apsmaigstytas žilvičiais“, – šypsosi moteris.
Mamos verslas
Mamos auginamos gėlės nebuvo verslas, ji tiesiog jas mėgo. Aušros tėtis mokėjo skiepyti medžius, tad dukrą to išmokė dar vaikystėje. Pirmasis jos sėkmingas eksperimentas – obelis. Moteris pasakoja, kad maždaug 8–9 metų sužinojusi, kaip skiepijami medžiai, ir tiesiog žaisdama į laukinę obelį įskiepijo kitos obels šaką. Padarė ir pamiršo, o prisiminė tik tėčiui nustebus, kad laukinė obelis ėmė vesti skanius vaisius, nors anksčiau jos obuoliai buvo rūgštūs. Apžiūrėjęs obelį Aušros tėtis pasakė pastebėjęs skiepą, tada ji ir prisipažino pabandžiusi, tačiau nesitikėjo, kad pavyks.
Vėliau Aušra pasirinko studijas Žemės ūkio akademijoje, ten susipažino su būsimuoju savo vyru, abiem patiko augalai. Aušra būtent studijų metais susipažino su rožėmis. Anot jos, neišgąsdino net tai, kad kelias valandas tenka ropoti žeme keliais, kol jos akiuojamos.
„Buvau stropi studentė. Vienas dėstytojas, kuris užsiiminėjo rožių dauginimu, mane pakvietė padėti. Galvojau, kaip čia jas rišti reikia, tada ir pamačiau technologiją. Vasarą atsiklaupęs vienas žmogus įdeda akutę, kitas žmogus eina iš paskos ir užriša. Paskui pamačiau, kaip tos rožės žydi, – eilių eilės, – dar ir dabar su susižavėjimu prisimena moteris.– Tai buvo kokiais 1974 metais. Sunkus darbas neišgąsdino, nors per dieną tekdavo klūpoti po 5–6 valandas. Pirma žemę reikia atsikasti, rasti šaknies kaklelį, į jį įdėti paruoštą akelę, užrišti ir vėl užkasti. Tokia technologija.“
Gėlės lyg žmonės
Apie gėles moteris kalba lyg apie žmones ir neslepia, kad pavergė jos širdį, tad dar dirbdama šiltnamiuose jau ėmėsi verslo.
„Rožė – karališka gėlė, ji tinka ir per didžiausią šventę, ir kai aplanko liūdesys. Kitos tokios gėlės, kuri žydėtų ištisus metus, – nėra. Bijūnai peržydi, ir viskas. Dar jurginai ilgiau žydi, bet su jais labai daug darbo, o ir vėjo bijo. Dabar dar populiarios levandos, bet jų nepadovanosi kaip rožių puokštės, atrodo kur kas kukliau“, – atvirauja moteris.
Aušra sako, kad labiausiai žavisi rožių krūmais, ir atvirauja, kad su vienu teko atsisveikinti skaudama širdimi. 25–30 metų rožės vis žydėjo, nors krūmas jau tikrai buvo senas ir ji tikėjosi, kad pats numirs, bet lyg tyčia vėl sulaukdavo žiedų.
„Nenorėjau rožių iškasti, sakiau, mirkite pačios, o jos vis tiek naujus ūglius leido. Galiausiai teko iškasti, nors tikrai žavėjausi žiedais. Rožės buvo iš 6–8 žiedlapių, ne pilnavidurės, bet, kai žydi, – tiesiog fantastika, žiedų daug, jie – kaip peteliškės, panašūs į obels žiedus, su raudonu krašteliu. Kai manęs klausia, kokia rožė mėgstamiausia, sakau, kad patinka būtent tokios, turinčios 6–12 žiedlapių“, – pasakoja moteris.
Madingi augalai
Aušros rožių karalystėje netrūksta ir vadinamųjų madingų gėlių – pilnavidurių, kvapių. Moteris neslepia, kad žavisi visomis, nes jos skirtingos, kiekviena turi kažką savito. Kad ir į madą vėl grįžusios angliškosios ʼBenjamin Brittenʻ – tai pačios kvapiausios moters turimos rožės.
„Jų kvapas – lyg prancūziškų kvepalų: atnešus į kambarį visi namai pakvimpa. Iš žemesnių išskirčiau ʼBriuli Velʻ, bet jos aštresnio kvapo. Jei didesnė puokštė, kvapas gan stiprus, o tai patinka ne visiems. Jį galima palyginti su alyvų aromatu – kai didelė puokštė, jau per stipru. Nors kai kuriems patinka ir kaip ievos kvepia. Visgi man jau nemalonus toks kvapas“, – pasakoja A. Lėlienė ir parodo gėlių korteles, kurios padeda nepasiklysti tarp gausybės žiedų.
Rožių mados, anot moters, stipriai kinta. Anksčiau vienos populiariausių buvo raudonos, o dabar žmonės labiau dairosi rausvų ar baltos spalvos žiedų. Tačiau A. Lėlienė atskleidžia, kad su baltos spalvos gėlėmis kur kas daugiau vargo nei su tamsiomis.
Baltos nepraktiškos
„Man taip pat gražu baltos, bet jų žiedlapiai nukrenta ir atrodo kaip šiukšlynas, visą laiką reikia tvarkyti, kad būtų gražus vaizdas. O štai yra tokių rūšių rožių, kurios nužydi, susitraukia ir nebarsto žiedų. Rytmetį vietoj mankštos tiesiog nukarpai juos ir išmeti. Priežiūros reikalauja ir kvapiosios, pavyzdžiui, ʼWhite Christmasʻ – žiedai dar, atrodo, laikosi, tačiau vėjas truputį papučia ir viskas nubyra, – patirtimi dalijasi gėlininkė. – O, pavyzdžiui, ʼSambaʻ, ʼRumbaʻ ir kai kurias floribundines rožes vadinu rožėmis pensininkėmis. Jos pradeda žydėti geltonai, tampa ryškiai oranžinės, kai žiedai vis labiau skleidžiasi, nuo krašto ima tamsėti. Kuo žiedai vyresni, tuo tamsesni, o miršta jau būdami vyšninės spalvos. Jų žiedai nedideli, „kekėje“ jų būna net iki 60. Kai žiedas nukrenta ant žemės, jo nė nematyti. Šių rožių nereikia karpyti, rinkti, nereikia nieko daryti. Jos parodo, kad gyvenimas ne vien geltonas. Gėlė visa savo grožybe pereina į tamsų gyvenimo lapą ir niekam nesudariusi rūpesčių miršta.“
A. Lėlienė neslepia, kad svajonė sukurti lietuvišką rožę taip ir liko svajone. Kai ėmė domėtis, kaip tinkamai padaryti, moteris sako sužinojusi, kad tai – nepaprastai sudėtingas procesas. Ji sako, kad reikia būti fanatiku ir turėti nemažai lėšų, nes išskirtinei gėlei sukurti reikia ir gerų „tėvų“, ir nepaprastai daug darbo.
Be to, kasmet komisijai pristatoma šimtai gėlių, kurių kūrėjai siekia pripažinimo, o atrenkamos vos 5–6, geriausiu atveju – 10.
„Kai nuvažiavau į Maskvos botanikos sodą, iš profesorių sužinojau, kad būtina turėti savo bazę, gerai žinoti kryžminamų augalų kilmę. Sukryžminus augalo „tėvus“, tenka laukti ne vienus metus, kol atsiranda naujas daigelis. Kai pasirodo žiedas, tada naują augaliuką reikia dauginti ir stebėti, kiek jis atsparus ligoms, žiemai, kaip auga. Turi būti fanatikas, kad tuo užsiimtum. Išvesti augalą – labai kruopštus darbas. Net Maskvos botanikos sode, kur yra didžiulė augalų kolekcija, sukurtos vos kelios veislės“, – pasakojo moteris.
Savo rožę turi tik latviai
Lietuviška rožė taip ir neužgimė, iš Baltijos šalių išvestine savo šalies rože gali didžiuotis tik Latvija.
Moteris neslepia, kad viena tokiame augalų ūkyje nesusitvarkytų, tad jai padeda dukros. Visos turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau savo specialybes iškeitė į gėles. Viena jų dirba Vilniuje esančiame botanikos sode, kita liko tėvų namuose ir nustebino profesinės mokyklos dėstytojus (ten pradėjo mokytis augalininkystės), mat mergina su aukštuoju išsilavinimu toli gražu ne kasdien išreiškia norą pažinti augalus. Nors jauna moteris nemažai žino apie gėles ir medžius iš patirties, dokumento, kad galėtų padėti mamai auginti ir prekiauti, vis tiek reikia. O jokia aukštoji mokykla nesuteikia tiek praktinių galimybių. Nors iš pradžių nė viena neketino darbuotis tame pačiame ūkyje, dabar visų trijų moters dukterų gyvenimas neatsiejamas nuo augalų.
Šalia gėlynų A. Lėlienės ūkyje puikuojasi ir nemažai gana neįprastų medžių – pavyzdžiui, lyg gyvatvorė atrodanti obelis, kuri subrandina net kelių spalvų obuolius. Arba pušelės, kurių dalis spyglių atrodo lyg nubučiuoti saulės. Moteris neslepia, kad bandė užauginti ir eglių su geltonais spygliais, tačiau joms lietuviški orai netiko.
Šeima iš tokio verslo sako galinti ramiai pragyventi. Nors nerimą kelią ilgą laiką žemę merkiantis lietus, iki šiol darbas su augalais ne kartą suteikė galimybę keliauti po svečias šalis ir aplankyti išskirtinius botanikos sodus.
