Ta diena atrodė tokia pati, kaip ir visos, tačiau jau nuo pat ryto viskas krito iš rankų... Nespėjau į susitikimą laiku, nes kava apsipyliau naują šilkinę palaidinę, nesąmoningai pradėjau šaukti ant antrosios pusės, kad čia jis dėl visko kaltas. Na, ir žinote, tuomet viskas ima vykti sniego gniūžtės principu.
Tik gaila, kad ne visuomet pavyksta laiku sustoti ir pažvelgti iš šalies. O, deja...
Lipdama į automobilį visuomet stengiuosi bent trumpam nuvyti apėmusias emocijas, mintis nuvyti į šalį ir susikoncentruoti į tai, kas vyksta dabar.
Juk mūsų keliuose iki šiol tiek daug neatsakingų vairuotojų, kad, regis, jiems atrodo, kad jie važiuoja vieni. Viršijamas greitis, neatsargūs ir greiti manevrai. Kartais, rodo, išvažiavus į kelią tarsi turi būti pasiruošusi kovai...
Deja, bet tądien aš, matyt, buvau ne iki galo jai pasirengusi.
Tik įlipus į automobilį ir vėl suskambo mano mobilusis telefonas. Stengiausi į jį nekreipti dėmesį, bet niekaip nepavyko. O jeigu koks svarbus klientas ar nauja galimybė?
Bet kadangi jau buvau užvaldyta chaotiškumo, niekaip negalėjau atrasti laisvų rankų įrangos. Be tądien sekančio išsiblaškymo, tai buvo mano antroji klaida.
Visgi nusprendžiau, kai perėjoje užsidegs raudona šviesa, greitai atsiliepti, jei telefonas dar skambės arba perskambinti. Žinoma, atsiliepti nespėjau. Galėjau palūkėti, bet ne, nežinomo numerio paslaptis ėmė mane keistai slėgti ir erzinti, galbūt tai buvo mano tos dienos išsibalansavimo rezultatas.
Kai perskambinau, jau buvo pats metas pajudėti, bet tuo pat metu, pašnekovas atsiliepė ir pagalvojau, kad ilgai netruksiu.
Jau buvo tamsus metas, stengiausi važiuoti kuo lėčiau, bet pokalbis kiek užtruko ir visas mano dėmesingumas pradėjo telktis telefone.
Tuomet pamačiau kažkokį švytėjimą ir suvokiau, kad kažką kliudžiau. Tik tada man ėmė neberūpėti pokalbis, bet jau buvo per vėlu.
Išbėgus iš mašinos, puoliau prie žmogaus, šoko būsenoje iškviečiau greitąją pagalbą, policiją, bet gerai bent tiek, kad su gatvėje partrenktu vyru, atsipirkome tik didžiuliu išgąsčiu, nubrozdinimais ir akimirkos panika. Man tiesiog pasisekė, kad jis greitai sureagavo ir suvokė, kad priešais jį esantis automobilis vairuojamas ne pačios atsakingiausios vairuotojos.
Bent jau taip man atrodė iš pradžių... Iki šiol mintyse nešiojuosi tą vaizdą ir klausimą "o, kas jeigu..?". Jeigu būčiau jį partrenkusi negyvai, jeigu ir aš būčiau nukentėjusi... Ir tai tik per vieną neatidų skambutį, kuris buvo absoliučiai nereikšmingas.
Nors nuo įvykio praėjo jau keleri metai, iki šiol atsikeliu išmušta prakaito su tomis pačiomis abejonėmis.
Bet bent jau pasimokiau - įvertinau savo gyvenimą iš naujo ir niekuomet neberizikuoju nei savo, nei aplinkinių saugumu. Juk laukia dar tiek daug nepatirtų malonių akimirkų, kurias reikia vertinti.
Jei ir Jus kamuoja panašios mintys, siūlome paskaityti ir ŠĮ interviu su psichologu.
Pilnas skaitytojos vardas, pavardė redakcijai žinomi.