Populiari amerikietė tinklaraštininkė Michelle Combs papasakojo apie tai, kaip paplitę stereotipai gadina mums gyvenimą ir apie privalumus, kuriuos mums suteikia amžius.
Senti nuostabu.
Pusę savo gyvenimo kovojau su senėjimu, bet jis mane įveikė. Kodėl taip beprasmiškai leidau savo laiką? Kodėl iškart nepripažinau savo pralaimėjimo ir nepamėginau tiesiog gyventi? Aš nežinau. Visą gyvenimą apsimečiau kažkuo kitu: labiau komunikabilia, labiau seksualiai nesukaustyta, jaunesne, stilingesne. Sugaišau dešimtis tūkstančių valandų žilų plaukų dažymui ir svorio tikrinimui. Ir galiausiai pasakiau sau: gana! Prieš metus nustojau dažytis plaukus. Mečiau dietas ir dabar rūpinuosi tik tuo, kad mano mityba būtų 1) visavertė, 2) skani. Priaugau 10 kilogramų, ir man nusispjauti. Nebepratęsiau sutarties su sporto klubu, nes, tiesą sakant, iš visų fizinės veiklos rūšių man labiausiai patinka rytais bėgioti parke su mūsų šunimi.
Nustojau leisti krūvas pinigų kosmetikai, nes kasdieniam makiažui man tereikia toninio kremo, antakių pieštuko ir blakstienų tušo.
Man 52 metai, bet jaučiuosi esanti 30-ies. Ne, aš neišprotėjau, aš matau visas tas raukšles, pigmentines dėmes ir nukarusius šonus. Aš kalbu apie savo vidinę, savo sielos būseną. Tiesiog nebeplušu siekdama įgyvendinti priesako „lai tavo kūnas atrodo taip, kaip tu jautiesi“. Aš atrodau 50-ies, bet sieloje man trisdešimt. Viskas. Taškas.
Apie tokias, kaip aš, sakoma: „Ne kovotoja“. O aš nesuprantu, kodėl tai blogai. Taip, aš pasirinkau mažiausio pasipriešinimo kelią: būti laiminga tiesiog šiaip, o ne „nepaisant“.
Taip, daugeliui dalykų aš jau esu per sena. Esu per sena, kad:
1. Tylėčiau
Jei turiu ką pasakyti – sakau, nebijodama, kad mane ne taip išgirs ar neteisingai supras, ir nebesuku sau galvos dėl to, ką apie mane galbūt, žinoma, neabejotinai pagalvos kiti. Tai jų problemos, o ne mano. Ir jei su manimi kažkas pasielgė neteisingai ar nemandagiai, įžeidė, užgavo ar įskaudino, aš nebetylėsiu, bet pasakysiu: „Tu chamas, tu prišnekėjai bjaurių dalykų, man nemalonu su tavimi bendrauti.“ Ir nebenagrinėsiu, kuo nusipelniau tokio chamizmo. Jo apskritai neįmanoma nusipelnyti. Tiesiog pasaulyje yra chamų. Ir reikia parodyti jiems jų vietą.
2. Išgyvenčiau dėl to, kaip aš atrodau
Mano vyras (taip, aš ištekėjusi) pakvietė mane papusryčiauti kavinėje. Nuskubėjusi ruoštis pamačiau, kad sausas šampūnas (ir apskritai šampūnas) baigėsi. O džinsus jau buvau apsivilkusi du kartus. Ir prieš kokius trejus metus būčiau jam pasakiusi, kad taip atrodydama negaliu niekur eiti. O šiandien aš pagalvojau – velniai rautų, mano mylimas vyriškis kviečia mane papusryčiauti su juo. Koks skirtumas, ar aš išsiploviau galvą? Jis matė mane šiandien ryte, ir jis nori nueiti su manimi į kavinę. Argi nenusispjaut, ką pagalvos žmonės už gretimo staliuko? Ir dar – neišsilyginau marškinėlių. Aš jų apskritai nebelyginu. Jie švarūs, ir to pakanka.
3. Gėdyčiausi savo silpnybių
Tai ne silpnybės. Tai mano norai, ir aš juos įgyvendinu. Man negėda skaityti bulvarinį romaną, klausytis Lady Gagos ir šokti į taktą, valgyti sūrio pyragą 2 valandą nakties ir penktą kartą žiūrėti „Gyvus numirėlius“.
4. Avėčiau nepatogius batus
Batai reikalingi tam, kad būtų lengviau vaikščioti. Jie turi būti minkšti, patogūs, atitikti sezoną ir tikti pagal dydį. Ir – taip, apsiaunu sandalus su kojinėmis, jei bijau, kad per ilgą dieną jie man gali nutrinti basą koją. Mano koja svarbesnė, nei ta nepakeliama estetinė trauma, kurią gali patirti į mane žiūrėdamas koks praeivis.
5. Atsiprašinėčiau už netvarką
Atsiprašau, jūs mane pasamdėte, kad palaikyčiau švarą šiuose namuose? Ar nieko tokio, kad tai MANO namai? Nebuvo nuotaikos tvarkytis, todėl nesusitvarkiau – koks jūsų reikalas?
6. Į svečius kviesčiausi būrius draugų
Nes negalima pakviesti Merės, nekviečiant Džeko, o Džono – nepakvietus Lauros. Jei noriu matyti Merę, pasikviečiu Merę. Ir sveikai reaguoju į jos atsisakymą, jei su Džeku jai linksmiau.
7. Kaupčiau šlamštą
Iš savo leksikono išbraukiau frazę „O gal pravers.“ Jei šią akimirką nežinau, kam man reikalingas koks daiktas, jis keliauja į šiukšlyną.
8. Būčiau optimistė
Ne, ne kiekvienas žmogus turi kažką gero. Kai kurie žmonės yra pilni mėšlo nuo pakaušio iki pirštų galiukų. Tiesiog mėšlo maišas. Ir aš nebegaištu nė minutės savo laiko, kad šiame fekalijų maiše ieškočiau kažko gero.
Esu per sena daugumai dalykų. Užtat esu laiminga, kad spėjau tai suvokti iki to laiko, kol ant manęs neužbogino akmeninės plokštės su užrašu: „Čia ilsisi Michelle. Ji visą gyvenimą nugyveno ne taip, kaip norėjo, ir mirė nelaiminga.“