Tačiau iš pradžių susipažinkime su nerašytomis paparacių taisyklėmis, savotišku jų darbo kodeksu.
1. Neužstoti kadro kitam fotografui
2. Nevogti adreso. Jeigu netyčia pamatai, kad kolega kažko tyko prie tau nežinomo namo, turi pravažiuoti pro šalį, nesekti kolegos
3. Neatvesti naujų žmonių į šį verslą. Konkurencija ir be to yra labai didelė, o pinigų mokama vis mažiau
Straipsnio herojus Miša Gulko gimė 1979 metais Odesoje. Būdamas 19 metų su tėvais emigravo į JAV. Amerikoje įgijo kino režisieriaus išsilavinimą. Dirbo picų išvežiotoju, barmenu, montuotoju ir netgi alchemiku. Apie metus gyveno Azijoje. Paparaciu tapo prieš šešerius metus – į šią profesiją jį atvedė bičiulis Timas. Nevedęs. Gyvena Niujorke, pietų Brukline. Aktyviai padeda gyvūnų prieglaudoms.
„Iš pradžių nulėksime iki Ankos“, - sako Miša. „Kartu aplankysime Palermo, ji gyvena tame pačiame name“. Anka – tai aktorė Anne Hathaway. Olivija Palermo – modelis ir aktorė.
Mes važiuojame Mišos neišsiskiriančiu „Volkswagen“ automobiliu tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis filme „Moters kvapas“ „Ferrariu“ lėkė aklas aktoriaus Al Pacino įkūnytas personažas.
„Al Pacino, beje, aš taip pat fotografavau, - pastebi Miša. - Tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai norėjau padaryti nuotrauką sau, o ne pardavimui“.
Jis automobilį parkuoja taip, kad matytų abu išėjimus iš naujo neaukšto pastato dideliais langais, esančio netoli Bruklino tilto.
„Paprastai nuo dešimtos iki vienuoliktos Palermo išveda šunį. Tiesa, kartais tai daro jos vaikinas, visiškas chamas… Tačiau dabar svarbiausia – sėdėti ir laukti“.
Pats nemaloniausias dalykas paparacio darbe – sėdėti ir laukti. Neaišku, kiek laiko ir be garantijos, kad pasiseks.
„Gali pasirodyti keista, tačiau mes turime darbotvarkę. Šiandien mes atvažiavome vėlokai – iki vienuoliktos ryto paprastai viskas jau būna įvykę. Kai aš pradėjau dirbti šį darbą, keldavausi puse šešių ryte: rytais žvaigždės bėgioja, užsiima joga, išveda šunis… Tada aš dirbau agentūrai, turėjau viršininką ir daug ambicijų. Dabar viršininkų nebeturiu. O kaip paparacis paaugau, subrendau, pradėjau daugiau dėmesio skirti analizei. Vytis garsenybę kartu su kitų paparacių minia – jau nebe mano lygis. Dabar aš stengiuosi apskaičiuoti didžiausią tikimybę, kur žvaigždė pasirodys, ir dirbti tyliai, geriausiai vienas, daugiausiai - su vienu partneriu. Iš tikrųjų mūsų versle konkurencija yra laukinė. Ir kažkas gali pakilti karjeros laiptais, o kažkas visą gyvenimą bėgios bandoje ir džiaugsis nuotraukomis už trisdešimt dolerių. Mes visi žinome, kas ir kokias nuotraukas daro, kur jos spausdinamos. Būtent pagal šiuos kriterijus nustatomas paparacio statusas“.
Kalbėdamas Miša nė sekundei nenuleidžia akių nuo namo, juk žvaigždę galima tiesiogine prasme pražiopsoti. O tuo metu kolegos – konkurentai nesnaudžia. Iš pradžių Miša pastebi Karlosą, vėliau – paparacį pravarde „Ugniagesys“. Jis pažįsta visus Niujorko paparacius, tačiau draugauja tik su Timu.
„Negalima visai neturėti reikalų su banda. Jie gali suteikti informacijos – kas, kur, kada…Išskirtinę medžiagą gauni ne kiekvieną dieną, o kasdieniai kadrai, kad ir padaryti minioje, duoda uždarbį. Todėl nereikia pyktis su kitais paparaciais. O draugauti aš norėčiau, bet nėra su kuo. Dauguma paparacių yra „mėsininkai su kameromis“: jiems vienodai, ką fotografuoti ir kokiomis sąlygomis, svarbiausia – pinigai. Su jais net nėra apie ką pasikalbėti“.
Laisvalaikiu Miša fotografuoja savo malonumui. Paprastai jis fiksuoja Niujorką, gyvūnus, neįžymius, paprastus miestiečius…
„Aš save laikau menininku, tikrai nesu „mėsininkas“. Tačiau šiame darbe tavo grožio suvokimas niekam nereikalingas, daugelis agentų specialiai perka akivaizdų broką, kad parodytų skaitytojams, kokiomis nežmoniškomis sąlygomis tenka dirbti… Taip, važiuojame į kitą tašką: nei Palermo, nei Hathaway jau nebus. Nors palauk, pabandysiu mesti monetą“.
Miša prisipažįsta, kad neturi geros intuicijos, o sprendimus reikia priimti nuolat.
„Būna, kad išvažiuoju namo nusprendęs, kad jau nieko nebebus, o kiti pasilieka ir padaro gerų nuotraukų. Metu monetą, kad vėliau savęs negraužčiau…“.
Moneta krenta Mišai į saują, jis užveda automobilį. Išvažiuojame ant Bruklino tilto ir greitai parkuojamės prie neblogo viešbučio. Staiga Miša griebia fotokuprinę ir iššoka į gatvę. Pro šalį dviračiu su dukra pravažiuoja televizijos vedėja ir rašytoja Bethenny Frankel. Suprasdamas, kad žvaigždė važiuoja į parką, Miša greitai nukerta kampą ir per krūmus lekia į kalną, keliomis sekundėmis aplenkdamas televizijos divą – praėjus vos akimirkai ji išvažiuoja priešais paparacį. Miša spėja padaryti kelis kadrus prieš tai, kai dama dingsta iš akiračio kartu su ja lydinčia paparacių ant dviračių minia.
„Frankel su vaiku gerai parduodama, vijimasis turėjo prasmę, - Miša grįžta sunkiai kvėpuodamas. - Tokiomis akimirkomis gailiuosi, kad neturiu dviračio. Tada neturėčiau problemų su parkavimu, nes nuolat gaunu baudas. Gerai, kad dabar spėjau prisiparkuoti, o galėjau tiesiog numesti automobilį ir bėgti paskui Frankel. Iš kitos pusės, turiu dvi fotokuprines technikos ir aparatūros, su dviračiu nepaveši“.
Miša tuoj pat permeta nuotraukas į savo nešiojamąjį kompiuterį. Pasibaigus darbui visus savo kadrus jis nusiųs keliems agentams. Šie savo ruožtu parduos nuotraukas laikraščiams, žurnalams ir portalams visame pasaulyje. Jeigu kadras sėkmingas, jį gali nusipirkti iki šimto įvairių leidinių. Po jų pardavimo agentai pasakys Mišai, kiek jis uždirbo, išskaičiuos savo 40 procentų dydžio dalį, likusius pinigus perves fotografui į sąskaitą. Paparaciai supranta, kad agentai neretai pasako ne tą kainą, kiek iš tiesų gauna už nuotraukas.
„Mes stengiamės tikrinti informaciją, nors ir ne visada pavyksta, - sako Miša. - Kita vertus, kvaila būtų atsisakyti agentų paslaugų. Tiesioginis darbas su leidiniais turi prasmę tik tada, jeigu turi išskirtinę medžiagą. O tu pažiūrėk, kiek žmonių šiandien vijosi Frankel, ir aš greičiausiai padariau ne geriausias nuotraukas. Kiekvieną dieną tu gauni dešimtis vidutiniškų nuotraukų, kuriomis tiesiog reikia atsikratyti. Ir kolegos turi tokio paties šlamšto: tie patys veidai, situacijos, iš vieno taško fotografuota. Taip, agentas vagia, bet jis taip pat gali suteikti informaciją – kas atskrenda, kur apsistos… Ir jis vėliau parduos tavo niekuo neišsiskiriančius kadrus“.
Nuotraukos kaina priklauso nuo daugelio faktorių, pradedant nuo žvaigždę fotografavusių paparacių kiekio, baigiant pardavimo agento gebėjimais.
„Paimkime, pavyzdžiui, aktorę Charlize Theron“, - sako Miša. Ir tuoj pat šaukdamas „Charlize Theron!!!!“, iššoka iš automobilio ir bėga iki viešbučio. Pasirodo, sekundę prieš tai pro duris iš tiesų išėjo ši aktorė. Ji dengia veidą rankinuku, Miša daro keletą kadrų ir grįžta atgal.
„Kadrai – niekam tikę, - konstatuoja jis, peržiūrinėdamas nuotraukas. - Tačiau aš paskui ją nevažiuosiu: matai ten automobilį? Jis skirtas aktorei Blake Lively, o tai reiškia, kad ji greitai pasirodys. Tai va, paimkime kaip pavyzdį Charlize. Jeigu ji tiesiog išėjo iš viešbučio iki automobilio ir ją nufotografuos dvidešimt žmonių, tai du šimtai dolerių už tokius kadrus – didelė sėkmė. O jeigu Charlize eina su drauge gatve ir ją nufotografuos penki žmonės, tai galima uždirbti ir tūkstantį. Jeigu ji eis su aktoriumi Seanu Pennu, o tu juos nufotografavai vienas, tai yra galimybių už tokias nuotraukas gauti apie trisdešimt-keturiasdešimt tūkstančių dolerių“.
Maždaug prieš dešimt metų paparaciai vos už keletą kadrų galėjo užsidirbti iki pusės milijono dolerių. Šiandien tokių kainų jau nebėra: iš vienos pusės žvaigždės tapo atsargesnės, iš kitos – šiais laikais jos turi savo paskyras socialiniuose tinkluose bei tinklaraščius, kuriuose pačios publikuoja nuotraukas ir pasakoja apie save tai, ką nori. Be to, į rinką įžengė tokie gigantai kaip „Getty“ ir „Corbis“ - jie superka paparacių kadrus iš viso pasaulio ir parduoda juos internetu už nedidelius pinigus, uždirbdami iš didelės pardavimų apyvartos. Visa tai gerokai nupigino Mišos ir jo kolegų paslaugas.
„Net paprasti praeiviai daro nuotraukas. O alkanų paparacių minia nemažėja“, - sako Miša, žiūrėdamas tai į telefoną, tai į gatvę. Naudodamasis telefonu jis visą laiką seka, kokiuose viešbučiuose įsiregistruoja žvaigždės, tikrina jų „Twitter“ ir kitų socialinių tinklų paskyras. „Viskas, užsisėdėjau, einu palauksiu Blake Lively gatvėje, pabendrausiu su kolegomis“.
„Palauksiu gatvėje“ tęsiasi keletą valandų. Iki to laiko, kol aktorė pasirodo viešbučio tarpduryje, Mišos veidas pasidaro raudonas. Jis praktiškai dega nuo saulės kaitros. Žvaigždė išeina lydima asmens sargybinio, kuris atsistoja iš tos pusės, kur stovi Miša, užstodamas Blake būtent jo fotoaparatui. Aktorė greitai įsėda į automobilį ir visi, kas laukė minioje toje pačioje pusėje, kurioje buvo Miša, bėga iki savo automobilių. Skubame paskui Blake.
Kai tik žvaigždės automobilis prisiparkuoja, Miša numeta savo „Volkswageną“ prie hidranto, kas Amerikoje automatiškai reiškia baudą, ir bėga.
„Ne veltui bėgau, - ateina jis po kelių minučių. - Parduosiu gerai. Bet jeigu asmens sargybinis nebūtų atsistojęs mano pusėje, nebūtų reikėję važiuoti!“
Miša vėl meta monetą, ir mes važiuojame prie dainininkės Mariah Carey namų.
„Ir taip kartais visą dieną ko nors lauki kaitroje, - skundžiasi Miša, - plikė nudegė, pats nevalgiau, negėriau, ir va pagaliau žvaigždė išėjo iš namų. Ir tą akimirką kažkas atsitiktinai ar tyčia uždengia tau kadrą! O tavo nervai kabo ant siūlo plauko – tu iššvaistei dieną ir nieko nenufotografavai. Tyčia blokuoja retai, paprastai tai atsitinka netyčia, bet tą akimirką, kai uždengia, jau nesvarbu... Vakar vėl vyko muštynės, vieną bičą nokautavo“.
Paparacių tarpusavio mūštynės vyksta dažniau nei tarp jų ir garsenybių. Miša su kolegomis kol kas nėra mušęsis, tačiau susirėmimo su aktoriumi Alecu Boldvinu išvengti nepavyko.
„Gaila, kad Boldvinas tada man nesulaužė aparatūros, būčiau padavęs jį į teismą, - prisimena Miša. - Išėjo juokingai: jis puolė, o mane bandė suimti. Beje, šiandien galima bus ir jį pafotografuoti: žmona, dukra, joga, žolytė – toks mielas paveikslėlis. Ką? Ne, man nebūna gėda dėl savo darbo. Manęs nejaudina jų rėkimas apie tai, kad veržiuosi į jų asmeninį gyvenimą. Turiu taisyklę – nefotografuoju sergančių ir mirštančių žmonių. Manęs prašė nufotografuoti Žaną Friskę (neseniai nuo smegenų auglio mirusią rusų dainininkę – red.past.), aš atsisakiau. Arba kai aktorius Michaelas Douglas sirgo vėžiu – padariau tą patį. Aš nieko neraginu ir neteisiu, tiesiog pats nesipelnau iš bėdos. Tačiau Alecas Boldvinas – visai kitas reikalas. Jis, kai tik pamato fotografą, iškart puola. Nors pagal apibrėžimą jis yra viešas asmuo ir pats pasirinko tokį likimą. O tie, kurie mus teisia, tegul iš pradžių nebeperka laikraščių ir žurnalų su mūsų nuotraukomis, nebežiūri naujienų apie žvaigždes... Beje, dažnai fotografų nekenčia net ne dėl nuotraukų, o dėl komentarų prie jų. Mes sąžiningai rašome: ėjo ten, rūkė ar laikė šunį po pažastimi. Viskas. Ir beveik visada žurnaluose viską apverčia aukštyn kojomis. Atsimenu, fotografavau aktorę Demi Moore su dukromis parke. Pakilęs vėjas pakėlė vienos iš mergaičių sijoną. Demi pradėjo jį taisyti. Aš taip ir parašiau. Kitą dieną skaitau: Demi Moore dukra pasikėlė sijoną, norėdama pritraukti žurnalistų dėmesį!“
Alecas Baldwinas - mėgėjas pasistumdyti su paparaciais. Vida Press nuotr.
Mes parkuojamės priešais dainininkės Mariah Carey namus. „Kai kuriuos adresus žinau geriau nei saviškį. Tą patį aktorių Hughą Jackmaną fotografavau ištisus metus. Jis su manim net sveikintis pradėjo. Apskritai, jeigu žvaigždė gyvena Niujorke, su ja reikia elgtis atsargiai, neįkyriai, juk mums reikės dar dirbti ir dirbti. Kai esu vienas prieš vieną, prie „mūsiškių“ nelendu, jeigu matau, kad žmogus yra prastos nuotaikos. Tačiau jeigu šalia yra kolegos, tada, aišku, negaliu leisti, kad jie gautų kadrus, kurių neturiu aš. Jeigu žvaigždė čia negyvena, o šiaip atvažiavo, tai nusispjauni į padorumą ir veiki atkakliau. Tačiau toli gražu ne visus galima fotografuoti be pasekmių. Atsimeni skandalą, kai Kembridžo hercogienė Kate Middleton buvo nufotografuota pusnuogė? Fotografas, kuris ją nufotografavo, beveik nieko neužsidirbo – visos stambios leidyklos atsisakė pirkti šiuos kadrus. Be to, jis realiai sau susigadino gyvenimą – po nuotraukų publikacijos nedideliame leidinyje buvo priverstas išvažiuoti iš šalies. Ir jeigu šį paparacį suras, tai geriausiu atveju užtampys po teismus“.
Miša taip pat yra patekęs į nemalonias situacijas. Viena iš jų buvo susijusi su Ispanijos karališkosios šeimos vizitu į Niujorką. Princesė Kristina ir jos vyras į JAV atvyko su savo apsaugos tarnyba, o Niujorke jiems buvo suteikta papildoma apsauga.
„Aš ilgai važinėjau paskui juos automobiliu. Amerikiečių apsauginiai nė karto manęs nepastebėjo, o ispanai pastebėjo ir aprėkė amerikiečius. Tie, kai mane sugavo, ilgai rėkė ant manęs, kad tuoj mane nušaus kaip šunį, mojavo ginklu. Tačiau 25 tūkst. dolerių aš tada uždirbau. Mariah!“
Iššokęs iš mašinos, Miša bergždžiai bando nufotografuoti megažvaigždę – ją uždengia lydintys asmenys.
„Viskas, šiandienai užteks, važiuojame namo. Mariah nenufotografavau, tačiau jos niekas nenufotografavo, - sako jis grįžęs. - Visi skirstosi. Monetos nebemesiu“.
Judame Bruklino link – Miša gyvena jo pietinėje dalyje. Prabėgusią dieną jis įvertina trimis balais su pliusu iš penkių. Tačiau kiek tiksliai jis šiandien užsidirbo taps aišku tik po pusės metų.
„Klausau. Nejuokauji? – šis skambutis akivaizdžiai nuliūdina paparacį. - Kai tik nuvažiavome nuo Mariah Carey namų, ten praėjo Jake'as Gyllenhaalas su savo mergina. Jie seniai kartu nebuvo pakliuvę į kadrą. Mano pažįstami, kurie ten pasiliko, dabar gerai užsidirbs. Velnias! Atsimeni uraganą „Sendi“ 2012 metais? Aš tuo metu dirbau Braitone, kuris nemažai nukentėjo. Nei benzino, nei elektros, nei interneto, kad pasikraučiau akumuliatorius. Persiųsti nuotraukas taip pat buvo neįmanoma. Pradėjau tai daryti tik tada, kai internetas jau buvo perpildytas kadrais, o iki to laiko tiesiog bandžiau išgyventi pats ir padėjau kitiems. Vyravo chaosas: metro neveikė, mano automobilis nuskendo, produktai dingo... O mano kolega prancūzas Morganas tuo metu gyveno aukštutiniame Niujorke, East Village rajone, kuris tik šiek tiek nukentėjo. Ryte jis atsibudo, paėmė fotoaparatą, išėjo į balkoną – ir nufotografavo kaip vandeniu plaukia automobiliai. Viskas! Šią nuotrauką jis tuojau pat pardavė prancūzų žurnalui „Paris Match“ už neblogą kainą. Vėliau ją publikavo visi. Ar galima sakyti, kad tai buvo kažkokia ypatinga nuotrauka? Ne. Tiesiog jam pasisekė, o man – ne. Beveik kaip šiandien“.