Kokiomis savybėmis turi pasižymėti lyderis, kad komanda juo tikėtų, sektų ir įsikvėptų?

Čia klausimas, kurį visi užduoda, ir jis tikrai yra sunkus. Manau, kad pirma savybė yra gebėjimas klausytis ir išgirsti. Man ir pačiam tai kartais būna iššūkis, juolab kad lyderis, atrodytų, turi žinoti, ką daryti, ir tiesiog nukreipti, bet labai svarbu išgirsti ir kitus tam, kad ta kryptis būtų tokia, kuri bus bendra, o ne vieno žmogaus.

Antra savybė – vadovauti taip, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų, nekomunikuoti vienokių vertybių gyvenant pagal kitokias. Tai yra pasitikėjimo kūrimas. Lyderis turi pareigą, o ir daug galimybių pasisakyti, ir čia yra visokių rizikų.

Trečia labai svarbi vadovui savybė, sakyčiau, yra vizijos, svajonės turėjimas. Galbūt ne visada visi ją iš karto priims, bet vis vien visiems turi būti aišku, kur norime nueiti. Įmonė be svajonės negali niekur nueiti. Neseniai perklausiau sporto psichologo Roberto Rottela’o audioknygą, kur jis sako, kad jei turi tikslą būti pirmas ir nepavyksta, galbūt būsi antras arba trečias. Bet jei neturi tikslo būti pirmas, tai niekaip netapsi nei pirmu, nei trečiu. Tikslo matymas žmogui yra kaip atskaitos taškas, kur nori būti, kur nori patekti.

Ateinantiems dirbti į jūsų biurą turbūt irgi svarbu įmonės ambicijos – ko galės drauge siekti, galvodami apie savo karjerą?

Tenka dalyvauti daugybėje darbo pokalbių ir galiu patvirtinti, kad tikrai labai daugeliui, ir ypač jauniems žmonėms, organizacijos kultūra yra pirmas dalykas – kaip aš čia jausiuosi, kaip tiksiu, kokie čia santykiai ir vertybės.

Aišku, yra ir dar vienas klausimas, kuris visada labai svarbus mūsų profesijos atstovams – ar čia yra vieta, kurioje augsiu profesiškai. Ir taip – yra žmonių, kurie užaugo pas mus, bet gyvenimui pasisukus tapo partneriais konkurentų kontorose. Dėl to iš vienos pusės skauda, bet iš kitos pusės džiaugiuosi, kad mūsų aplinka augina talentus. O kadrų kaitą sieksime mažinti. Reguliariai darome tyrimus, suprantame, kad ta kaita panaši kaip ir visoje rinkoje, bet norime, kad mūsų įmonėje būtų mažesnė.

Vilius Bernatonis
Vilius Bernatonis

Įmonėse įprasta vertinti darbuotojo pasiektus metinius rezultatus, tačiau jūs rekomenduojate kiekvieno indėlį vertinti kas ketvirtį ar net dar dažniau. Ką iš to laimi darbdavys ir ką laimi darbuotojas?

Man atrodo, organizacijai yra labai svarbus kiekvieno darbuotojo nuolatinis tamprus ryšys su vadovu. Pernai pradėjome didelį lyderystės projektą, susikūrę viziją, kad pokalbiai vyktų net ne kas ketvirtį, o kas mėnesį. Metiniai ar ketvirtiniai susitikimai būtų skirti apibendrinimams, bet kas mėnesį vyktų pokalbiai, reikalingi palaikyti grįžtamajam ryšiui. Mūsų tikslas šiemet kaip tik ir yra fokusuotis į tai, kad vadovai skirtų laiką ugdyti savo komandos narius ir patys priimtų jų ugdymą per grįžtamąjį ryšį.

Vadovų mokymuose sakoma, kad 70 procentų laiko per tokius susitikimus kalbėti turėtų darbuotojas ir tik 30 procentų turėtų tekti vadovo refleksijoms ar patarimams. Ir tas gebėjimas netransliuoti ir nemanyti, kad „aš čia daug pasiekęs, paklausyk, ką pasakysiu“, ne visada paprastas. Bet prieš pasakydami, ką galime ir turime kaip vadovai, turime ir įsiklausyti, ir suprasti, ką patys galime patobulinti.

Dalyvaujate konferencijose, skaitote pranešimus, moderuojate pokalbius – kodėl jums tai svarbu?

Tikrai labai mielai apsiimu tuos darbus, nes manau, kad pirmiausia mano darbas yra rodyti viešai mūsų organizaciją, iš kitos pusės man labai patinka santykis su auditorija. Kai moderuoji diskusiją – čia gal tokia maža paslaptis – gauni daugiausia naudos, nes išgirdęs daug skirtingų kozirių gali pagilinti kažkokią temą ir net išmoksti daugiau negu bet kas auditorijoje.

Jūsų rango vadovas galėtų rinktis būti tuo diskusijos dalyviu, kurį moderatoriui rūpėtų atskleisti.

Mano tikslas nėra save parodyti, tikslas – parodyti pašnekovus. Net ir filosofiškai žiūrint vadovo vaidmuo yra atskleisti kitus. Kas iš esmės yra geras vadovas? Tas, šalia kurio žmonės tampa geresni.

Žmonės turi visokių polinkių. Komandoje irgi darėmės testus, todėl žinau, kad turiu polinkį mažiau klausytis, galbūt ir polinkį į kategoriškumą. Ir žinau, kad tuos polinkius turiu suvaldyti, kad būčiau efektyvesnis.

Kaip skirstote savo paros laiką – dabar madinga jį dalyti į tris dalis po 8 val.: darbas – laisvalaikis – miegas. Ar realus jis jūsų atsakomybių žmogui, dirbančiam ir advokato, ir vadovo darbą, o dar turinčiam ir gausią šeimą – juk su žmona Lina auginate septynis vaikus.

Toks balansas tikrai turėtų būti, bet ne visada pavyksta. Čia vieta, kur reikia su savimi dirbti. Nes vis vien išeina, kad darbui aštuonių valandų neužtenka. Būtų lyg ir ne pati didžiausia bėda, nes darbas man labai patinka – nėra taip, kad asmeniškai nukenčiu dėl to. Bet tikrai norėčiau daugiau laiko skirti šeimai ir draugams, žmonėms ne tik darbe, tad balansas yra labai svarbu. Darbo problemas, joms iškilus dėl per mažai skirto laiko, galbūt dar gali sugaudyti, išspręsti, o santykiai negrįžta, tai dėl to labai svarbu į juos investuoti.

Kas paskatino su žmona ir partneriais įkurti Šeimų universitetą ir kokia jo misija?

Paskatino supratimas, kad šeima yra pats svarbiausias dalykas, pats svarbiausias „verslas“. Jis ir tęsiasi ilgiau nei bet kuris kitas projektas, ir jo pasekmės yra daug svarbesnės. Kaip konsultantai, kaip advokatai mes turime galimybių prisidėti prie grandiozinių, didžiulių mūsų klientų daromų projektų. Bet, atsiprašau, kad tai pasakysiu, palyginti su tuo, ką darome šeimoje, jie yra ne tokie svarbūs.

Mums patiems su Lina padėjo Šeimų universiteto metodikos pritaikymas, tada kilo ir noras paskleisti tuos patarimus. Tai išties joks stebuklas, pagrindinis dalykas, kurio mes mokome, yra spręsti klausimus per pokalbį. Ne per apsikeitimą žodžiais, o per tikrą, racionalų pokalbį, kur susidėlioji argumentus, atskiri, kur yra faktai, kur galbūt yra įspūdžiai ar emocijos, ir tada darai išvadas ir sprendimus.

Kitas dalykas, ko mes mokome, yra supratimas, kad svarbiausia, ką tėvai daro su vaikais, yra ugdymas. Ugdymas visada ir visur, ne toks, kur „dabar sėsk, aš tave paugdysiu“, nors tas irgi yra reikalinga. Kaip su mažais vaikais būna, kai kažkur skubi, reikia apsirengti, ir tas užtrunka, tai gali tai suvokti arba kaip trukdymą, arba kaip ugdymą. Čia lyg smulkmenos, bet iš jų paskui susideda gyvenimas.

Metodas primena jūsų nuostatas dėl pokalbių su kolegomis.

Labai panašu, tik temos skiriasi. Beje, Šeimų universitetas ir atsirado iš verslo mokyklose naudojamos metodikos pritaikymo šeimos santykiams.

Prašau pabaigti sakinius:

* Labiausiai atsipalaiduoju, kai...

Skaitau gerą knygą. Būtent skaitau, nes klausau labiau taupydamas laiką, kai kur nors važiuoju. Vienas profesorius iš mano verslo mokyklos sakė, kad „kai kurie žmonės yra neturtingi, nes neturi pinigų, bet jūs irgi visi čia esat neturtingi – jūs neturit laiko“. Taigi labiausiai atsipalaiduoju, jei galiu knygą paskaityti. Tik tada labai greitai užmiegu (juokiasi).

* Jei nebūčiau teisininkas, greičiausiai būčiau...

Žinokit, įdomus dalykas, aš niekada nesusimąsčiau. Man taip prilipo teisininko profesija. Dabar aš jau turbūt nebe vien teisininkas – mano pagrindinis darbas yra vadovo, bet tikrai reikėtų galvoti, ką kita galėčiau veikti. Nors teisės pasirinkimas nebuvo visai tyčinis – tiesiog nelabai žinojau, ką noriu veikti, ir teisę pasirinkau be gilaus apmąstymo. Bet nuo pirmų savaičių sakiau, kad čia man labai patinka.

* Knyga, kurią rekomenduočiau perskaityti:

Visiems rekomenduočiau perskaityti Šventąjį Raštą. Ar tikintiems, ar netikintiems. Nes ten yra visi atsakymai, kodėl mūsų visuomenė yra tokia, kokia yra. Ir man tai yra svarbiausia knyga. Kiekvienai dienai.


Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „Interviu su vadovu“ dalis. Ciklas skirtas skaitytoją supažindinti su įvairių įmonių lyderiais, atskleisti juos kaip asmenybes. Ankstesnį ciklo straipsnį galite perskaityti ČIA.