Japonė lietuvių dirbiniams atvėrė kelią į Tekančios Saulės šalį

„Ma­žo­ji Ka­ziu­ko mu­gė“ – to­kį įra­šą ga­li­ma ras­ti ja­po­nės No­ri­ko Ka­to in­ter­ne­ti­nė­je ama­tų par­duo­tu­vė­je www.ry­tas.jp gra­žiu lie­tu­viš­ku var­du „Ry­tas“, ku­rio­je siū­lo­ma ir dau­gy­bė lie­tu­vių ama­ti­nin­kų kū­ri­nių.

Ne­se­niai No­ri­ko vie­šė­jo Aly­tu­je ir mie­lai su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti apie tai, kas ją pa­ska­ti­no Te­kan­čios Sau­lės ša­lies gy­ven­to­jams pa­siū­ly­ti uni­ka­lius ran­kų dar­bo lie­tu­viš­kus dir­bi­nius ir kaip šis su­ma­ny­mas pa­si­tei­si­no.

Ja­po­nė No­ri­ko Ka­to lie­tu­viš­kais ama­tais su­si­do­mė­jo pra­dė­ju­si in­ter­ne­ti­nį ver­slą – įkū­ru­si įvai­rių ša­lių meist­rų su­kur­tų dir­bi­nių par­duo­tu­vę, ta­čiau at­ra­du­si Lie­tu­vą ji ta­po ir sa­vo­tiš­ka mū­sų ša­lies am­ba­sa­do­re Ja­po­ni­jo­je. Liau­dies meist­rai ga­li pa­tys pa­ra­šy­ti No­ri­ko ir at­siųs­ti sa­vo ga­mi­nių nuo­trau­kų.

Prieš de­šim­tį me­tų N.Ka­to pir­mą kar­tą ap­si­lan­kė Lie­tu­vo­je – ša­ly­je, apie ku­rią nei ji, nei dau­gu­ma ja­po­nų tuo me­tu ne­la­bai ką ir te­ži­no­jo.

„Pra­dė­jau ver­slą nuo la­bai ma­žos in­ter­ne­ti­nės ama­tų par­duo­tu­vė­lės, vy­kau į Veng­ri­ją, Če­ki­ją, Vo­kie­ti­ją ir Pran­cū­zi­ją, ieš­ko­jau jo­se įdo­mių ran­kų dar­bo dir­bi­nių. Bet ma­no tiks­las bu­vo at­ras­ti ša­lis, ku­rių nie­kas ne­ži­no, kaž­ką la­bai ypa­tin­go, gal­būt – la­bai ma­žą ša­lį“, – pa­sa­ko­ja No­ri­ko.

Taip ki­lo min­tis ap­lan­ky­ti Es­ti­ją ir Lie­tu­vą, ir ne bet ka­da, o pir­mo­mis ko­vo die­no­mis, vyks­tant Ka­ziu­ko mu­gei. Tai, ką pa­ma­tė Vil­niu­je, ją nu­ste­bi­no ir su­ža­vė­jo. Ir nors prieš ge­rą de­šimt­me­tį net ir Lie­tu­vos sos­ti­nė­je sun­kiai pa­vy­ko su­si­kal­bė­ti an­gliš­kai, vi­sas kliū­tis nu­ga­lė­jo no­ras siek­ti tiks­lo – pa­dė­ti ja­po­nams at­ras­ti uni­ka­lius Lie­tu­vo­je iš­li­ku­sius ama­tus.

Ne­tru­kus pir­mos siun­tos No­ri­ko at­ra­di­mų – ama­ti­nin­kų dir­bi­nių – iš­ke­lia­vo į Te­kan­čios Sau­lės ša­lį, o ji pa­ti pra­dė­jo gal­vo­ti apie par­duo­tu­vės pa­va­di­ni­mą. Tuo­met jau ne­abe­jo­jo, kad tai bus lie­tu­viš­kas žo­dis. Įstri­go ry­tas. Iš pra­džių skam­be­siu, o pas­kui ir reikš­me – juk ran­kų dar­bo dir­bi­niai su­tei­kia džiaugs­mo, op­ti­miz­mo, nes sau­go meist­ro ran­kų ši­lu­mą.

„Be to, ne pa­slap­tis, kad vi­sa­me pa­sau­ly­je pa­grin­di­nės pir­kė­jos yra mo­te­rys, nes jos ap­skri­tai mėgs­ta ką nors pirk­ti, o ma­no siū­lo­mi dir­bi­niai su­tei­kia jų na­mų in­ter­je­rui gai­vu­mo, nau­ju­mo – ir man pa­čiai pa­tin­ka nau­jo auš­tan­čio ry­to po­jū­tis“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Pa­si­rin­ku­si to­kį par­duo­tu­vės pa­va­di­ni­mą, No­ri­ko pri­si­pa­žįs­ta pa­ju­tu­si itin stip­rų ry­šį su Lie­tu­va, o pas­kui žings­nis po žings­nio at­ra­du­si ry­šį ir su Lie­tu­vos ama­tų meist­rais. Pa­žin­tys Ka­ziu­ko mu­gė­je bu­vo tik pra­džia. Vieš­nia iš to­li­mo­sios Ja­po­ni­jos pra­dė­jo mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos kur­suo­se Vil­niaus uni­ver­si­te­te ir pa­ti ap­lan­kė vi­sus ke­tu­ris Lie­tu­vos et­no­gra­fi­nius re­gio­nus. Iš­skir­ti­nį įspū­dį jai pa­li­ko Že­mai­ti­ja.

„Prie lie­tu­vių kal­bos skam­be­sio ma­no au­sis jau pra­de­da įpras­ti, žo­dį ki­tą su­pran­tu, bet klau­sant že­mai­čių tar­si vi­sai ki­ta kal­ba skam­ba. Ar tai vis dėl­to ta pa­ti kal­ba?“ – ste­bi­si No­ri­ko.

Ji taip pat ne kar­tą lan­kė­si Dzū­ki­jo­je, ku­ri su­ža­vė­jo nuo­sta­bia gam­ta ir, ži­no­ma, ama­ti­nin­kų kū­ri­niais. To­dėl in­ter­ne­ti­nė­je par­duo­tu­vė­je „Ry­tas“ ga­li­ma ras­ti ne­ma­žai Mer­ki­nė­je gy­ve­nan­čios ke­ra­mi­kės Rū­tos In­dra­šiū­tės va­zų, paukš­čiu­kų-švil­py­nių, puo­dy­nių.

Bet kas vis dėl­to Ja­po­ni­jo­je yra lie­tu­viš­kas ama­tas nu­me­ris vie­nas?

N. Ka­to at­sa­ko il­gai ne­svars­ty­da­ma: ži­no­ma, tai vi­sa­da po­pu­lia­rūs li­no dir­bi­niai, bet pa­ti pa­čiau­sia pre­kė šiuo me­tu – lie­tu­viš­ki pin­ti krep­šiai.

Lie­tu­vių py­ni­mas pa­si­žy­mi meist­riš­ku­mu ir pui­kia ko­ky­be. Ga­mi­niai ne­per­krau­ti raš­tų, nau­do­ja­mos ne­da­žy­tos na­tū­ra­lios spal­vos vy­te­lės ir pluoš­tas.

Pa­ga­min­ti iš įvai­rių gam­ti­nių me­džia­gų, pa­nau­do­jant skir­tin­gas py­ni­mo tech­ni­kas ir di­zai­ną – ja­po­nai ža­vi­si šiais dir­bi­niais, ta­čiau nau­do­ja juos ki­taip nei lie­tu­viai.

„Lie­tu­vo­je te­ko ma­ty­ti, kad pin­ti krep­šiai yra funk­cio­na­lūs. Jie nau­do­ja­mi so­duo­se, į juos ren­ka­mi gry­bai. Su­pran­ta­ma, kad ir meist­rams dar­bo ne­trūks­ta, nes krep­šius rei­kia nuo­lat at­nau­jin­ti, jie lūž­ta, rei­kia pirk­ti nau­jus. Tuo me­tu Ja­po­ni­jo­je vi­sai ki­taip – pin­tais lie­tu­viš­kais krep­šiais ja­po­nai puo­šia in­ter­je­rą, o ne pa­si­i­ma ei­da­mi į par­duo­tu­vę“, – pa­sa­ko­ja No­ri­ko.

Pa­ti sau ne­ti­kė­tai Lie­tu­vos ama­tų am­ba­sa­do­re ta­pu­si ja­po­nė su­sto­ti ne­ža­da: jos tiks­las da­bar yra di­des­nis – ne tik pa­dė­ti ja­po­nams at­ras­ti lie­tu­viš­kas tra­di­ci­jas, bet ir pa­žin­ti Lie­tu­vą pla­čiau, pa­pa­sa­ko­ti apie lie­tu­vių gy­ve­ni­mo bū­dą.

Ji ti­ki­si, kad tai, ką ir pa­ti su­ži­nos apie mū­sų ša­lį, pa­dės jai įmin­ti mįs­lę: ko­dėl krep­šių py­ni­mas kaip ama­tas iš­li­ko tik Lie­tu­vo­je, o ki­to­se ša­ly­se, net ir kai­my­ni­nė­je Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je be­veik iš­ny­ko?

„Šiuo me­tu no­rė­čiau iš­leis­ti lei­di­nį apie Bal­ti­jos ša­lių meist­rus ir tra­di­ci­nius ama­tus, bet ma­nau, kad at­ei­ty­je pa­na­šus lei­di­nys ga­lė­tų bū­ti skir­tas vien Lie­tu­vai“, – sa­ko N. Ka­to.

Ka­dan­gi vieš­nia iš Te­kan­čios Sau­lės ša­lies šį­kart vie­šė­jo ir Aly­tu­je, pa­klau­sė­me jos, ar jau te­ko su­si­pa­žin­ti su vie­ti­niu Ja­po­ni­jos kul­tū­ros ži­no­vu Kęs­tu­čiu Pta­kaus­ku. No­ri­ko at­sa­kė, kad dar ne, bet apie šį žmo­gų gir­dė­ju­si net Ja­po­ni­jo­je.