Pagal dabar galiojančią tvarką neapmokestinamos pašalpos, kurias darbuotojui mirus darbdavys išmoka jo artimiems giminaičiams – t. y. sutuoktiniui, vaikams arba tėvams. Tačiau iki mirties neišmokėtas atlyginimas apmokestinamas įprasta tvarka – kaip visiems dar gyviems darbuotojams.

Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė Daiva Čibirienė pripažino, kad apskaitos bendrovės su tokiais atvejais susiduria neretai.

„Na, kai miršta žmogus, kuris dar yra darbuotojas – būna insultai, netikėtos jaunų žmonių mirtys. Pvz., darbuotojas numirė balandžio 10 d., mes gauname informaciją po savaitės, ar vėliau, nes dėl laidotuvių ne tas galvoje būna.

Kai gauni informaciją, turi paskaičiuoti paskutinę algą. Šiuo pavyzdžiu už 10 balandžio dienų ir sukauptų nepanaudotų atostogų – viską suskaičiuoti ir viskas „apsodrinama“. Reikia mokėti „Sodros“ įmokas ir gyventojų pajamų mokestį, viską.

Tai vertinu neigiamai. Nesuprantu, kaip numiręs žmogus, mes jau žinome faktą, kad jis numiręs, kodėl jis turi mokėti, tarkime, pensijų draudimą. Sveikatos draudimą dar suprasčiau, gal reanimacija, gal avarija. Bet ligos, pensijos ir kitų išmokų negauna ir negali gauti“, – stebėjosi asociacijos vadovė.

Ji prisiminė neseną atvejį, kai visiškai netikėtai mirė 42 metų vienos įmonės vadovas.

„Dieve mano, nei jis pensijos gaus, nieko. Aš, pvz., manyčiau, kad normaliose šalyse yra kitaip – numirėliai neturėtų mokėti mokesčių, bent jau paskutinė alga neturėtų būti apmokestinama ir tada darbdavys turėtų daugiau resursų šeimai duoti pašalpą. Įsivaizduokite, kad nuo tos algos 40 proc. atiduodama „Sodrai“, o tuos procentus galėtų atiduoti šeimai. O dabar yra taip, kaip yra“, – komentavo pašnekovė.

DELFI paklaustas, ar nebūtų teisingiau neapmokestinti po mirties išmokamo atlyginimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas Romas Lazutka atsakė:

„Techniškai tai padaryti galima, bet ar reikia? Galima tokias įmokas neapmokestinti, bet proporcingai padidinti algoms, kurios išmokamos dar toli iki mirties. Taip tas mirusysis jau susimokės iš anksto ir mirus jau nebeliks prievolės. Kas pasikeis, kam bus geriau, pigiau?“

Anot patarėjo, prievolė lieka ne mirusiems, nes apmokestinamos pajamos, o jos uždirbtos mirusiojo iki jo mirties.

„Štai analogija, kai žmogus miršta negrąžinęs bankui paskolos, antstolis siunčiamas ne pas jį, o pas paveldėtojus. O galėtumėte klausti, kokios dar pretenzijos mirusiam žmogui? Dabar jau tik Dievas jo teisėjas“, – aiškino R. Lazutka.

Jo teigimu, socialinio draudimo atveju nereikėtų suprasti, kad įmokos mokamos tik „į priekį“. Pvz., porą metų padirbusi moteris ir sumokėjusi 3,5 proc. algos įmoką, dvejus metus gauna 70 ir 40 proc. algos išmoką.

„Jaunuolis gali būti dirbęs tik 1 metus ir po to 60 metų gauna nedarbingumo pensiją. Kieno sąskaitą tai būtų įmanoma, jei norėtume ekvivalentiškų mainų? Socialinis draudimas nėra turgus, turgus nėra socialinis draudimas, todėl ne visur ekvivalentiškumo kriterijus verta taikyti“, – apibendrino patarėjas.

Paprašyta paaiškinti, kodėl pašalpa mirusio giminaičiams gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinama, o neišmokėtam atlyginimui mokesčiai taikomi, Finansų ministerija atsiuntė tokį komentarą:

„Tai yra skirtingos išmokos; skiriasi ir jų tikslai. Atlyginimo atveju pajamų išmokėjimo priežastis yra ne darbuotojo mirties faktas, o gyventojo dirbtas darbas; pašalpos turi kitą tikslą – padėti artimiesiems. Todėl jų apmokestinimas ir yra skirtingas“.

Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. Lietuvoje mirė per 10 tūkst. asmenų, kuriems mirties dieną buvo nuo 20 iki 64 metų.