To paties rajono Gudelių parduotuvė dar bandys išgyventi, o Varėnos rajono Kibyšių kaimo gyventojams maisto atveža tik autoparduotuvė. Daugiausiai optimizmo sugebėjo išsaugoti Varėnos rajono Vilkiautinio krautuvės pardavėja Vilija, auklėjanti savo pirkėjus ir siūlanti netgi nealkoholinio alaus.
Kaimas sulauks asfalto
Raštelis Barčių parduotuvės lange tvirtina, kad ji pradeda darbą nuo 9.30 val., bet jau beveik dešimta, o durys dar užrakintos. Bandau klausinėti vietos gyventojų, ar čia vienintelė kaimo krautuvė.
„Liko viena. Buvo kita už šito namo, kooperatyvo, bet užsidarė. Mano vyrai pjauna malkas, tai sako eik, parnešk. Tai va, sėdžiu, laukiu jau pusę valandos. Bet atvažiuos, visada atvažiuoja,“ – nuramina pagyvenusi pirkėja, prisėdusi ant parduotuvės pastato laiptų.
Palieku ją laukti ir užsuku pasisveikinti su kitame kaimo gale gyvenančia Barčių bendruomenės pirmininke Ramune Janavičiūte. Paklausta, kas naujo Barčiuose, pirmiausiai pasidžiaugia pagaliau prasidėjusiais kelio į Veisiejus asfaltavimo darbais. Dulkėtas ir duobėtas žvyrkelis daugelį metų buvo viena svarbiausių kaimo patrauklumą mažinančių ydų.
„Kai čia atsikėlėm 2000-aisiais, buvo ir antra parduotuvė, bet Nijolė ją nukonkuravo. Ji atvažiuoja iš Veisiejų, o čia jos vyro tėviškė. Palaukite ir atvažiuos apie 10 valandą, kai rinksis pagrindiniai klientai,“ – pataria R. Janavičiūtė.
Pačios Ramunės namas pasipuošė nauju stogu, dėl kurio su Veisiejų regioniniu parku teko aiškintis teismuose.
„Kaimas atsigauna, va ir mano kaimynas Kęstas atsikraustė, per porą metų šeima pagausėjo dviem vaikais. Bartelių mokykla jau seniai uždaryta, bet autobusas veža į Veisiejus. Mano vyriausias sūnus dabar eina į 12 klasę, tai atvažiuoja, paima iš namų,“ – džiaugiasi bendruomenės pirmininkė.
Akinių stiklus ištepė riebalais
Kol šnekinau R. Janavičiūtę, prie parduotuvės sustojo jos šeimininkės „Toyota“. Pirkėjams tai yra tarsi iš tolo matomas sutartinis ženklas – jei automobilis pastatytas tiesiai prieš parduotuvės langą, tai parduotuvė jau atidaryta.
Užleidžiu skubančius pirkėjus ir susipažįstu su parduotuvės šeimininke Nijole Aranauskiene. Jos nuomonė apie kaimo ateitį gerokai skeptiškesnė, negu bendruomenės pirmininkės: „Žmonių nėra, tai aš visai čia neskubu. Barčiuose kas antras namas stovi tuščias, o kituose po vieną senutę“.
Įvirsta dar du vyrai – vienas perka visą pakuotę litrinių stipraus alaus butelių, o kitas vos vieną. Dar paklausia ar parduotuvėje nepavyktų įsigyti juodos polietileninės plėvelės.
„Naktį užkalsim ja langus Veronikai. Vakar talką darėm, o ji pro langą žiūrėjo ir apšnekėjo mus. Kaip amžiną atilsį Tarakucio, kai girtas gulėjo, akinių stiklus riebalais vyrai ištepė. Sako, pramerkiau akis, tai galvojau, kad apakau nuo šnapso,“ – pasakojo pirkėjas.
Konkurentai – ir turgus, ir autoparduotuvės
Liekame dviese su ponia Nijole ir kalbamės apie kaimo parduotuvių likimą. 23 metus šeimininkaujanti parduotuvėje moteris neslepia planų likviduoti verslą.
„Kai pradėjau dirbti, Barčiuose dar apie 80 dirbančių žmonių buvo, tai kitaip ir pirkdavo. Tai dar ir indų atsiveždavau parduoti, ir šampūnų. O dabar tik duonos ateina nusipirkti. Ketvirtadieniais, kas nuvažiuoja į Veisiejų turgų, tai jau ten apsiperka kelioms dienoms. Autoparduotuvės aplanko tuos pirkėjus, kurie sunkiai vaikšto ir iš kito kaimo galo į mano parduotuvę neateina. O kai nuolat pas juos į kiemus atvažiuoja, susidraugauja, tai ir į skolą duoda,“ – sakė N. Aranauskienė.
Ji ketino uždaryti parduotuvę nuo vasario, bet dar įtikino save padirbėti per vasarą, kai nereikia šildyti pastato, atsiskaityti su visais tiekėjais. Šiuo metu, šeimininkės teigimu, kiek atlyginimo susirenka, tiek mokesčiams atiduoda.
Apsisprendimą paskatino ir politikų kalbos apie specializuotas alkoholinių gėrimų parduotuves. N. Aranauskienė įsitikinusi, kad kaime neįmanoma išsiversti prekiaujant vien maistu arba vien alkoholiu, nes pastarasis sudaro apie pusę apyvartos.
„Pribrendo mintis užsidaryti, nes jau man gana. Rudenį eisiu ieškoti darbo gal kur Druskininkų sanatorijose arba prekybose centre,“ – sakė ponia Nijolė.
Pardavėja Daiva: neliks alkoholio, tai nereikės ir dešros
Gudelių kaimas gerokai mažesnis už Barčius, bet Vidos Barkauskienės įmonės parduotuvė čia įsikūrusi prie judraus Lazdijų – Druskininkų kelio. Nusiperku mineralinio vandens ir susipažįstu su pardavėja Daiva.
„Prasideda žemės ūkio darbai, tai ateina žmonės. Tik valdžia neduoda žmogui gyvent. Šiandien skaičiau, kad pirkti alų galės tik nuo 20 metų, sekmadieniais dirbsim tik iki 15 valandos. Dabar dirbam nuo 8 ryto iki 6 vakaro,“ – neslėpė apmaudo moteris.
Alkoholiniai gėrimai sudaro truputį daugiau kaip pusę Gudelių parduotuvės apyvartos. Lentynose – ne tik stiprus alus plastikinėje taroje, bet ir brangesni gėrimai, kuriuos, pasak pardavėjos, vasarą daugiausiai išperka prie Dzūkijos ežerų skubantys turistai.
„Turim kavos, dešros, duonos, šaldytų produktų. Pas mus čia ne „Maxima“, bet visko, ko reikia žmogui, yra. Aš taip ir vadybininkams, kurie prekes atveža, sakau: neliks alkoholio, tai nereikės ir dešros, liksim be darbo ir aš, ir jie, ir tie, kas gamina. Stosim visi darbo biržon,“ – sakė Daiva.
Nerimą jai kelia ir Vyriausybės planai suteikti savivaldybėms daugiau teisių riboti prekybą neišduodant alkoholio prekybos licencijų, nes abejoja ar blaivininkas Lazdijų rajono meras Artūras Margelis nepradės ta galimybe pernelyg aktyviai naudotis.
„Kas gėrė, tas gers. Tai kas kad čia tas vynas pabrango ir alus, tai dabar daugiau gers degtinės, bus pilstuko taškų daugiau,“ – teigia pardavėja.
Ji jau pastebėjo, kad nuo kovo 1 d. padidėję alkoholinių gėrimų akcizai spėjo paveikti jos klientų apsipirkimo įpročius.
„Viskas čia gerai, bet liūdna kaimuose, labai liūdna,“ – kartoja atsisveikindama Daiva.
Iškaba liko, bet parduotuvės jau nebėra
Varėnos rajono Kibyšių kaimas – tipiška buvusi centrinė kolūkio gyvenvietė: daug silikatinių plytų statinių ir mažai medžių.
Randu pastatą, padabintą jau pradėjusia luptis iškaba „Parduotuvė“. Darbo laikas užrašytas, bet durys užrakintos, o viduje matosi tuščios lentynos ir prekių likučiai.
Kaimo viduryje sutinku mikroautobusą, išmargintą vokiškais užrašais. Senoliai po vieną lipa į vidų ir išlipa su duonos kepalais ir aliejaus buteliais rankose.
Sustoju nufotografuoti, bet pakalbinti autoparduotuvės vairuotojo nepavyksta – nuvažiuoja tolyn vos spėjus man prisiartinti.
Bet gal taip ir geriau, nes tai jau visai kita tema. Seniai planavau susipažinti su šito verslo atstovais, drauge pasivažinėti po kaimus ir papasakoti jums savo įspūdžius.
Pardavėja politikus moko ekonomikos pagrindų
Vilkiautinio kaime Danutės Staugaitienės įmonės parduotuvė veikia, ir gyvybės čia gerokai daugiau, negu kitose tądien mano aplankytose vietovėse. Lauke savo prekes išsidėliojo dėvėtų rūbų pardavėjai, čia pat keičiami dujų balionai, dviračiais važinėja vaikai.
Pardavėja Vilija jau pastebi artėjančios vasaros ženklus.
„Sugrįžta kas kur išvažiavę buvo, poilsiautojai dažniau atvažiuoja į sodybas prie Liškiavio ežero ir vietiniai atsigauna. Vis kur koks darbas pasitaiko, tai ir papildoma kapeika. Paskui, jei dar bus grybų... Tik miškų pas mus nėra, o ir tuos, kur buvo, baigiam išpjauti. Žaliamiškin anksčiau dygo tiek baravykų, kad visiems užteko. Būdavo miško keliukais eik kaip nori. Dabar viskas miškovežių išmalta, o paties miško tik kraštai liko,“ – pasakojo pardavėja.
Nuo grybų temos suku kalbą link parduotuvės veiklos ir išgirstu tą patį apgailestavimą, kad ir Vilkiautinyje mažai beliko darbingo amžiaus žmonių, kiekvienoje gatvėje po kelis tuščius namus.
Mokykla uždaryta, liko daugiafunkcinis centras, kuriame, pasak pardavėjos, 5 vaikus prižiūri 7 darbuotojai. Vis iš naujo pasigirsta kalbos apie pašto skyriaus uždarymą.
„Pas mane užeina visi Seimo nariai, kai būna rinkimai, tai aš jiems labai gražius klausimus užduodu. Jakavonis sakė, kad bus minimumas 650 eurų, tai aš klausiu, iš kur jūs tiek man duosit, jeigu pinigų surenkam tiek, kiek priprekiaujam? Aš gi samdoma darbuotoja, tai direktorė Danutė man savo algos neatiduos. Tai jis man pradėjo aiškint, kokie bankai Lietuvoje negeri,“ – sakė Vilija.
Alkoholiniai gėrimai Vilkiautinio parduotuvėje sudaro pusę apyvartos. Jų dalis padidėja vasarą, kai prie ežero atvykstantys iškylautojai išperka daug alaus. Be to, ši parduotuvė, vienintelė iš tądien mano aplankytų, turėjo licenciją ir prekiavo rūkalais.
„Aš labai mėgstu sausainius, tai pripratinau pirkėjus prie įvairesnių sausainių ir geros duonos. Man atveža tokių duonos rūšių, kurių kitos krautuvės neima,“ – gyrėsi pardavėja.
Nustembu atradęs lentynoje dviejų rūšių nealkoholinio alaus ir pamatęs jį perkantį vietinį žmogų. O Vilija žada, kad vasarą tokių pirkėjų bus daugiau. Kaimo girtuoklėliai kartais ją pavadina ragana už pastangas auklėti ir primesti savo skonį.
„Aš juos auklėju, ant blakstienų statau, kad būtų tvarka. Žiūrėk, ir šitas perka lengvą stalo vyną, o ne spirituotą bjaurastį,“ – sakė Vilija.
Jei prireiktų kurti specializuotas alkoholio parduotuves, Vilkiautinio krautuvę būtų galima tiesiog padalinti pertvara į dvi dalis ir įrengti atskirus kasos aparatus. Akcizų padidinimas čia apyvartos nesumažino.
„Prieš savaitę užsisakiau 10 blokų „Švyturio“ alaus jau naujomis kainomis. Tai liko dvi pakuotės. Anksčiau litrinis butelis buvo 1,50 euro, dabar 1,80 euro. Tai to 30 centų skirtumo niekas nepastebėjo,“ – juokavo pardavėja Vilija.
