Paprastą savaitės dieną iš pat ryto DELFI žurnalistai apsilankė kadaise bene didžiausiu šalyje laikytame Marijampolės automobilių turguje, kuris įsikūręs pramoniniame miesto rajone.
Jokio lankytojų antplūdžio, nuosavu automobiliu galima įvažiuoti į turgaus teritoriją, kurioje akis bado tušti asfaltuoti plotai. Tiesa, prieš patekdamas į ją turi sumokėti 1,5 Eur už bilietą.
Kiek netikėtai kasoje dirbantis vyriškis paėmęs grynuosius, iš karto kasoje išmuša čekį. Turgų valdanti bendrovė turi 6 darbuotojus. Visų jų oficialaus atlyginimo vidurkis, t.y. 268 Eur neatskaičius mokesčių, nesiekia ir šalies minimumo – 380 Eur.
Nors iš tolo atrodė, kad turgus visiškai tuščias, pavažiavus giliau matyti, kad jame sukinėjasi kelios dešimtys įvairaus amžiaus vyriškių. Tiesa, per kelias turguje praleistas valandas pavyko pamatyti ir vieną moterį, kuri lydėjo vyrą (arba jis ją).
Nemaža dalis besidairančių nebuvo panašūs į lietuvius. Keli sutikti potencialūs pirkėjai garsiai tarpusavyje kalbėjosi rusiškai. O užkurto „Opelio“ pardavėjas kantriai atsakinėjo į „kupčiaus“ klausimus, užduodamus su akivaizdžiai ukrainietišku akcentu.
Tolėliau keli jaunuoliai apžiūrinėjo prabangų visureigį ir garsią suvalkietišką šnektą sodrino ketureiliais slaviškais keiksmais.
Susidarė įspūdis, kad daugelis automobilių turguje stovi jau ne vieną savaitę. Kai kuriuose iš jų ant panelės palikti lapeliai su pagrindine informacija apie parduodamą mašiną ir pardavėjo kontaktais, buvo vos įskaitomi ar visai išblukę.
Bene didžiausia dalis sustatytų mašinų buvo vokiškos, tačiau buvo galima rasti ir „japonų“, „prancūzų“, kitų šalių markių automobilių.
Liko tik trečdalis pardavėjų
„Ne, ne, ne, nieko nežinau, nieko negaliu pasakyti“, – vos išgirdęs, kad sveikinasi su žurnalistu, ranka pamojo žilstelėjęs pardavėjas, taip ir nesulygęs su rusakalbiu pirkėju, patraukusiu toliau tarp automobilių eilių.
Pardavėjas neslėpė niūrų nuotaikų, nors lauke ir pirma šiltesnė pavasario diena, ir kaitri saulutė: „Blogai. Prasti reikalai. Vis blogiau, va, patys matot, pirkėjų nėra, o ir pardavėjų vis mažiau“.
Pašnekovas nesutiko prisistatyti, bet pasakojo, kad dabar turguje prekiauja gal tik trečdalis tų, kurie tai darydavo klestėjimo laikais.
„Lietuviai pirkėjai visai... Ateina, ieško ko nors už 1 tūkst. Eur, bet kabinėjasi kaip nežinia kas. Ir su magnetu apeina viską, tikrina, koks „špakliaus“ storis, zyzia dėl kiekvieno menkniekio. Bet čia gi ne naujos mašinos, ko iš jų norėt?“, – žėrė pardavėjas.
Anot jo, ir užsienyje dabar vis sunkiau rasti automobilį už patrauklią kainą, kad pardavus Lietuvoje dar būtų galima uždirbti. Esą, iš kai kurių aikštelių Vokietijoje lietuviai pirkėjai ir visai vejami.
Į Marijampolės automobilių turgų vis dar užsuka pirkėjai iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, tačiau jų vis mažiau. Kadaise dominavę kazachai dabar visai neužsuka. Taigi, dabar daugiausia ukrainiečių, moldavų, tadžikų, bet pastarieji ieško tik visai pigių mašinų, kainuojančių 500–600 Eur.
„Kartais užsuka ir lenkai, latviai, bet jie jau ieško naujesnių modelių. Mažai ir jie čia ką nuperka“, – pasakojo daugelį metų turguje dirbantis marijampolietis.
Iš kelių šimtų turguje sustatytų automobilių didžiausia dalis, regis, buvo dyzeliniai. Toli gražu ne ant visų jų pardavėjai nurodę kainą, bet nurodytos svyruoja nuo kelių šimtų iki keliolikos tūkstančių eurų.
Kodėl aikštelėse ne visur nurodomos kainos
DELFI pakalbino ir kitą vyriškį, kuris Marijampolės pašonėje taip pat verčiasi automobilių remontu ir pardavimu. Tiesa, ne pačiame turguje.
„Realiai jis baigia išmirti. Daugiau mašinų pardavinėjama atskirose aikštelėse. Žmonės renkasi mašinas internete, žiūri skelbimus ir paskui važiuoja į vietą žiūrėti“, – pasakojo Tomas (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinoma).
Jo teigimu, turguje daug kur kainos nenurodytos, nes jas pardavinėja pavieniai asmenys. Nusipirkę mašiną Vakaruose jie gauna „tuščius“ dokumentus, kuriuos pildo jau pirkėjų Lietuvoje vardu.
„Lietuviai ieško visiškai pigių ir daugiausia per skelbimus. Realiai per aikšteles pereini ir matai – nėra kainų. Tose aikštelėse mašinos stovi ne „ant“ firmų.
Toks variantas geriausias: nupirkai Vokietijoje mašiną, o čia parsivarei, pardavei žmogui. Jam atiduoda dokumentus ir išrašo vokišką sutartį „kaufertagą“ (vok. Kaufvertag – pirkimo – pardavimo sutartis, – aut. past.) ir išeina, kad neva pats žmogus pirko Vokietijoje.
„Perekupas“ nuo tos sumos, kurią uždirba, nemoka jokių mokesčių. Grynais viską sau pasiima. Taip daug kas sukasi, dėl to ir daug nešneka“, – pasakojo verslininkas ir abejojo, ar įmanoma pažaboti tokią veiklą.
Sutvarkyti automobiliai vežami atgal
Jo teigimu, verčiantis oficialiai nieko nepaslėpsi, nes ir perkami (daugiausia iš aukcionų), ir parduodami automobiliai registruojami įmonės vardu.
„Pavyzdžiui, pirkom už 10 tūkst. Eur, parsivežėm. Remontas kainavo kokie 3 tūkst. Eur, mes parduodam, tarkim, už 15 tūkst. Taigi, mokesčius mokam nuo 5 tūkst., nors ir buvo papildomų išlaidų, bet kitokio varianto nėra.
Mums apskritai išeina labai dideli mokesčiai. Kadangi čia kažkur kažką remontuoja „meistriukas“, mums negali išrašyti sąskaitos, o mes jau mokesčius mokam“, – aiškino pašnekovas.
Jis pripažino, kad bene visus parvežtus ir prie Marijampolės sutvarkytus automobilius parduoda arba aikštelėje Vilniuje, arba išgabena parduoti į aikšteles Vokietijoje:
„Perkam Vakarų Europoje, prisivežam, suremontuojam ir išvežam į Vokietiją. Daug kas dabar taip daro, nes tokia situacija.
Vakaruose nuperki gerą mašiną su normaliu „prabiegu“ (rida, – aut. past.). Jos kaina automatiškai išeina didelė, nes mažas „prabėgimas“. Lietuvoje niekas nemokės pinigų tiek, kiek jinai yra verta. Nes pas mus, matai, tokia rinka, kad visi nori, geriau duok pigiau, kad ir „lavoną“, bet kad tik pigiau.
Pasižiūri, tarkim, „Autopliuse“ pigiausią variantą, atvažiuoja ir aiškina, kad ten, matai, 5 tūkst. Eur pigesnė stovi, o tu čia „durnas“, pardavinėji tokiom kainom. Realiai, jeigu gera mašina, su mažu „prabėgimu“, tai Lietuvoje parduoti neįmanoma taip, kad galėtume uždirbti“.
Anot Tomo, nemažai verslininkų Lietuvoje užsiima panašia veikla – oficialiai registruojasi atviruose arba uždaruose aukcionuose, kaina konkuruoja dėl ten parduodamų mašinų, vėliau jas Lietuvoje sutvarko ir išveža parduoti į tą pačią Vokietiją.
„Regitros“ duomenimis, Lietuvoje iš viso registruota daugiau kaip 1,1 mln. lengvųjų automobilių. Vidutinis visų registruotų automobilių amžius yra 13,7 m. Vos 22 proc. visų registruotų lengvųjų automobilių yra ne senesni nei 10 m. Per 17 proc. visų lengvųjų automobilių yra senesni nei 21 m.
Pagal kilmės šalį daugiausia registruojamų automobilių yra iš Vokietijos, kur kas mažiau – iš Prancūzijos, Olandijos, Belgijos, JAV.
Pernai Lietuvoje registruota per 39 tūkst. naujų transporto priemonių, o vien lengvųjų automobilių – daugiau kaip 20 tūkst.
