„Lietuva – vienas labiausiai tinkamų kraštų gyventi žmogui. Gyventi čia yra gera, tik reikia žiūrėti į ateitį ir veikti racionaliai, – DNB pristatyme apie nekilnojamojo turto rinkos tendencijas regionuose kalbėjo V. Daugirdas. – Nereikėtų tiesti brangių šaligatvių ten, kur nėra kam jais vaikščioti, ar renovuoti mokyklų, kurios jau kitais metais uždaromos“.
Demografijos ekspertas pabrėžė, kad retai apgyvendintos teritorijos (mažiau nei 12,5 gyv./kv. km) tampa labai dideliu iššūkiu valstybei.
Žinoma, specialistas neneigė, kad dėl tų pačių tendencijų kenčia ir išsivysčiusios Europos valstybės kaip Didžioji Britanija ar Skandinavijos šalys. Vis dėlto į tuos regionus nukreipta parama neduoda norimų rezultatų.
„Savo depopuliacijos tempais pirmaujame ES ir esame vieni iš pirmaujančių pasaulyje. Priežastys tarsi aiškios – gausi emigracija, mažas gimstamumas, visuomenės senėjimas, – kalbėjo V. Daugirdas. – Žinome terminą demografinis sprogimas, bet kaip pavadinti procesą, kai per metus gyventojų skaičius sumažėja 2 proc.?
Kartais tai vadinama demografine depresija, tikintis, kad tai laikinas procesas valstybiniu mastu, bet retai apgyvendintose teritorijose – tai jau negrįžtamas klausimas“.
Lietuvos socialinių tyrimų centro atstovas argumentavo, kad geresnei ateičiai nenuteikia ir dabartiniai demografiniai rodikliai – gimstamumas, emigracija, natūrali gyventojų kaita. Paminėtus Lietuvos rodiklius mokslininkas pavadino katastrofiškais.
„Vien dėl natūralios kaitos kasmet netenkame apie 10 tūkst. gyventojų, neįskaitant emigracijos“, –kalbėjo jis.
Pasak specialisto, Vakarų Lietuva daugiau nukenčia nuo emigracijos nei dėl natūralios gyventojų kaitos (gimstamumo ir mirtingumo skirtumas), tuo metu Rytų Lietuva panašiai nukenčia nuo abiejų veiksnių.
„Tai rodo, kad Rytų Lietuvos regione yra ilgalaikės depopuliacijos tendencija ir emigruoti lieka vis mažiau kam“, – svarstė specialistas.
V. Daugirdas skaičiavo, kad dabar retai apgyvendintos teritorijos užima 45 proc. Lietuvos ploto: „Jau turime 22 savivaldybes, kurias galima pavadinti retai apgyvendintomis, o 2001 m. tokių buvo 7”.
Pavyzdžiui, Švenčionių rajone artėjama prie 5 gyventojų vienam kv. km skaičiaus, o šiuo metu Lietuvoje jau yra 11 savivaldybių, kur gyventojų tankumas nesiekia 10 gyv./kv. km. Po Švenčionių rečiausiai apgyvendinti rajonai – Varėnos, Ignalinos, Zarasų ir Rietavo. Šiuo metu Lietuvos vidurkis – 43,6 gyv./kv. km.
„Didmiesčiuose situacija taip pat nekokia. Miestai, išskyrus Vilnių, netenka gyventojų, bet iš esmės dėl emigracijos“, – pridėjo jis.
Kalbėdamas apie ateitį specialistas optimizmu netryško: prielaidų situacijos pasikeitimui, pasak jo, nėra. „Emigracija yra iškirpusi didelę dalį potencialiai reproduktyvių gyventojų ir demografinė duobė bus dar gilesnė“, – teigė V. Daugirdas.
Grįždamas prie teritorijų apgyvendinimo ekspertas paminėjo, kad rodikliai šokiruoja: kai kuriose retai apgyvendintose teritorijose gyventojų tankumas tris kartus mažesnis už šalies vidurkį.
„Yra seniūnijų, kur per metus negimsta nė vienas vaikas. 2012 m. buvo 43 seniūnijos, kuriose per metus nebuvo užregistruota gimusių vaikų. Kai kuriose seniūnijose per metus miršta 3-4 proc. gyventojų“, – statistiniais duomenimis dalijosi specialistas.
Piešdamas Lietuvos paveikslą V. Daugirdas teigė, kad šalies kaimai – nedideli, tuštėjantys, kai kur likę po kelis gyventojus, daug apleistos žemės, nėra darbų, formuojasi socialinė atskirtis.
„Perspektyva žemės ūkio plėtrai taip pat problematiška, ūkininkai – seni, vaikai nenori perimti ūkių“, –pridėjo jis.
Dėl depopuliacijos regionuose mažėja ir socialinių paslaugų, nyksta jų tinklas, o čia užsisuka ratas, kai prastėjant socialinėms paslaugoms teritorija tampa nebepatraukli gyventojams, o ypač šeimoms su vaikais.
„Teritorinės atskirties didėjimas reiškia ir tai, kad tų vietų gyventojai pradeda laikyti save pamirštais, paliktais žmonėmis, – kalbėjo V. Daugirdas. – Manau, kad retai apgyvendintos teritorijos yra indikatorius, kuris rodo, kas laukia Lietuvoje. Laukia demografinės dykumos. Per 15-20 metų visos kaimiškos teritorijos bus retai apgyvendintos“.
Specialisto nuomone, pagrindo manyti, kad gyventojų jau retai apgyvendintose teritorijose daugės, nėra, todėl galbūt nebereikėtų to skatinti.
„Reikėtų atsisakyti tolygaus plėtojimo. Nesvarbu, kokia buvo ar yra valdžia, daug ES paramos yra investuojame kaimuose, bet tendencijos nesikeičia. Pamenu, dar universitete mums aiškino, kad norint išlaikyti populiaciją, reikia plėtoti į infrastruktūrą. Tai ir daroma, Lietuva išgražėjusi per paskutinius metus, bet demografinės tendencijos tai nekeičia“, – komentavo renginio dalyvis.
Specialisto nuomone, vienintele viltimi tampa tai, kad gyventojų pajamos ir pragyvenimo lygis auga, o kai jis nebe taip skirsis nuo Vakarų valstybių, galbūt sumažės emigracija.
„Reikia laukti tos gerovės, bet visi suprantame, kad greitai tai neatsitiks“, – vylėsi pašnekovas.
Kalba apie išnyksiančią NT rinką regionuose
„DNB būsto“ direktorius Audrius Gudanavičius taip pat nenusiteikęs optimistiškai Lietuvos regionų klausimais.
Jis pastebėjo, kad statistiniuose rodikliuose matomas paradoksas: nors gyventojų skaičius regionuose kaip reikiant mažėja, vis dėlto nekilnojamojo turto sandorių skaičius auga.
„Čia gali būti paaiškinimas, kad apskritai regionuose labai mažai sandorių ir kartais sunku matyti bendrą vaizdą. Mes netgi ėmėme ne vidurkius, o medianas, kad išvengtume kraštutinių objektų. Bet net ir medianos rodo chaotišką statistiką“, – apžvelgdamas regionų NT rinką kalbėjo specialistas.
Pateikdamas pavyzdį, kokia regionų NT rinka vangi, A. Gudanavičius paminėjo, kad kai kuriose retai apgyvendintose savivaldybėse per metus įvyksta vos 100-200 sandorių, kai vien Vilniuje – apie 1 tūkst. per mėnesį.
Regionų NT rinkos situaciją apibendrinti sunku dar ir dėl to, kad į vieną katilą suplaukia labai skirtingi objektai – rekreacinės paskirties, brangus turtas ir apleisti namai ar griūti pasiruošę butai.
„Iš Lietuvos dažniausiai išvažiuoja darbingo amžiaus žmonės, o jie paprastai stengiasi turtu atsikratyti ir veiksmas čia dar vyksta, tačiau ilguoju periodu, ypač, jei kalbėsime apie butus, čia situacija nebus gera. Galvojame, kad ilgainiui butų rinka regionuose apmirs ir jau dabar yra vietų, kurios nėra patrauklios ar įdomios“, – komentavo „DNB būsto“ vadovas.
Vienintelė viltis ištuštėjusiems regionams, kad pasinaudoję gamtos privalumais jie gali tapti patrauklūs rekreacine prasme.
„Apie tokias vietas galime galvoti, kad jos atsigaus, bet apie visą kitą – rinka nustos egzistuoti“, – įsitikinęs pašnekovas.
A. Gudanavičius pridėjo, kad jau dabar daugelyje retai apgyvendintų rajonų butų kainos mažėjo. Individualių namų rinkoje bendrai matomas kainų augimas, tačiau labai skirtingi duomenys matyti priklausomai nuo atskirų teritorijų.
NT ekspertas taip pat teigė, kad tendencija, kad į NT Lietuvoje investuoja emigrantai, slopsta.
„Tendencija neauga, net atvirkščiai – daugelis, kurie dar laikė nekilnojamąjį turtą, bet jau įleido šaknis emigracijoje, nori jį parduoti. Yra tokių, kurie perka nekilnojamąjį turtą, bet dažniausiai didmiesčiuose“, – kalbėjo specialistas.
