Vis dėlto yra ir tamsioji reiškinio pusė: aplink miestą dygstantys nauji nuosavų namų kvartalai architektui kelia gailestį – jie atspindi prastą mūsų visuomenės estetinį skonį ir architektų negebėjimą susitarti tarpusavyje.

Užsukę į Senamiestyje jaukiai įsitaisiusį architektų biurą „Archispektras“, leidžiamės žemyn į rūsį – ten guli kai kurie maketai, leidžiantys geriau įsivaizduoti, kaip vienas ar kitas objektas atrodys pastatytas. Nedideli kartoniniai namukai su miniatiūriniais augalais atrodo žaismingai it vaikų žaislai, tačiau norint tokį pastatyti vaizduotės neužtenka – kartais reikia ir gebėjimų įtikinti užsakovą savo siūloma tiesa.

Blogiausia, kas įvyko, – Kaunas išsiplėtė į bulvių ir burokų laukus. Kai Kauno priemiesčiuose pradėjo kurtis jaunos šeimos, urbanistika išsikreipė visiškai. Šiandien jos niekas nekontroliuoja, gyvenamąją erdvę formuoja turbūt žemėtvarkininkai, pusiau išprusę užsakovai, o architektui belieka nupiešti patį pigiausią mažiausios kvadratūros projektą be fasado estetikos, be suformuotos gyvenamosios aplinkos.
Čia pat, ilgu stalu perrėžtoje erdvėje, kampe stovi būgnai. „Archispektro“ vadovo A. Kalinausko ilgai kalbinti papozuoti prie šio triukšmingo instrumento nereikia. Ir mes turime unikalią galimybę išgirsti apie dar vieną šio architekto talentą. „Po darbų kartais tenka su kolegomis pamuzikuoti“, – neslepia savo aistros pašnekovas.

Įdomu tai, kad abu A. Kalinausko sūnūs pasuko tėvo keliu: vyresnysis jau dirba kartu kaip lygiateisis komandos narys, o jaunėlis dar tik studijuoja architektūrą, tačiau turi daug šansų patekti į tėčio muzikinį ansamblį.

– Glaudžios paralelės tarp architektūros ir muzikos – gana dažnas reiškinys. Kas jums yra muzika?

– „Architektūra – akmeninė simfonija“, – toks skambus posakis yra. Man muzika yra neatsiejama nuo kūrybos. Tai – ir laisvalaikio forma, ir pomėgis, ir pusė gyvenimo.

Pusė – architektūrai, pusė – muzikai. Toks mano ryšys su muzika. Kartais muzika leidžia pailsėti nuo architektūros, o kartais architektūra suteikia galimybę pabėgti nuo muzikos. Vis planuojame kada nors Architektų dienos proga pagroti su Gediminu Jurevičiumi, Tomu Strižanu. Mano sūnus Benas, studijuojantis architektūrą, irgi groja gitara.
Aidas Kalinauskas

– Pasidžiaukime naujausiais laimėjimais. Jūsų projektuota vila Papėje (Latvija) sulaukė daug teigiamų įvertinimų.

– Lietuviai po truputį uzurpuoja Latvijos pajūrį, kadangi mūsų pajūryje sudėtinga būtų pasistatyti namą ant jūros kranto. Vila nominuota keletui kategorijų, be to, žurnalo „Archiforma“ įvertinta už geriausią 2016 m. realizaciją, Aplinkos ministerijos – „Už kūrybinius laimėjimus urbanistikos ir architektūros srityse“ geriausio gyvenamojo pastato kategorijoje.

Užsakovai – lietuviai, labai geri, todėl geras ir projektas išėjo. Nebūtų tokių užsakovų, nebūtų ir tokių objektų.

– Vadinasi, sėkmės paslaptis – užsakovai?

– Žinoma! Aš siūlyčiau Aplinkos ministerijai įsteigti naują nominaciją – „Geriausio užsakovo“. Nes nuo to priklauso 90 proc. sėkmės. Užsakovo išprusimas architektūros srityje, noras investuoti negailint, pasitikėjimas architekto kūrybinėmis fantazijomis yra pagrindiniai dalykai, jeigu nori geros architektūros. Tokį mes turėjome užsakovą, net galima pavydėti.

– Manote, kad architektūra veikia net tą vaiką, kuris dar tik smėlio dėžėje žaidžia? Todėl besistatantys namą turėtų prisiimti didesnę atsakomybę, kaip namas atrodys?

– Labai gaila, bet sovietmečiu mokiniams visiškai nebuvo diegiamas estetinis lavinimas. Tai matome aplinkui, tai ir yra edukacijos nebuvimo išdava, normalios programos trūkumas. Šiuos dalykus vaikai turėtų gauti nuo mažų dienų.

Dabar mes matome pasekmes. Apsidairykime aplinkui: kas yra statoma, kas projektuojama? Sugrįžkime prie to, apie ką jau kalbėjome: užsakovo neišprusimas, architekto nesugebėjimas pateikti normalaus projekto, apginti savo nuomonės – sukurta ir toliau kuriama netinkama žmonių gyvenamoji aplinka. Kalbu ir apie urbanistiką, ne tik apie architektūrą.

Jeigu tai būtų diegiama nuo mažų dienų, vaikai, jaunuoliai būtų supažindinami su geriausiais pasauliniais pavyzdžiais, jei nuo pradinės mokyklos būtų lavinama estetiškai, – visi šie veiksniai leistų padaryti mažiau klaidų, atsirastų daugiau geresnių užsakovų, architektai turėtų pasitempti, Lietuva suklestėtų.
Užliedžiai

– Kaip ugdymo spragas atspindi dabartinis Kauno veidas?

– Blogiausia, kas įvyko, – Kaunas išsiplėtė į bulvių ir burokų laukus. Kai Kauno priemiesčiuose pradėjo kurtis jaunos šeimos, urbanistika išsikreipė visiškai. Šiandien jos niekas nekontroliuoja, gyvenamąją erdvę formuoja turbūt žemėtvarkininkai, pusiau išprusę užsakovai, o architektui belieka nupiešti patį pigiausią mažiausios kvadratūros projektą be fasado estetikos, be suformuotos gyvenamosios aplinkos.

Parkai, dviračių takai, mokykla, sporto aikštelė – viso to ten jau nebėra numatyta. Tada mama ar tėtis tampa savo vaikų įkaitu: vežioja juos į darželį, mokyklą ar baseiną į kitą miesto galą – taip vyksta gyvenimas. Tai iškreipta forma, taip neturėtų būti. Daugiau įtakos galėtų turėti miesto ar rajono vyriausiasis architektas – neleisti tokių kvartalų statyti.

– Į ką panašūs naujieji privačių namų kvartalai architektūrine prasme?

– Vėl grįžtame prie architekto ir užsakovo santykio, ryšio tarp kolegų architektų, kuriems kažkodėl nepavyksta suderinti konteksto: vienas piešia dramblį, kitas – zuikutį, trečias – žirafą ir tie kvartalai tampa panašūs į zoologijos sodą. Tai labai neigiamai veikia ir pačius gyventojus. Kodėl negalima vientisos stilistikos išlaikyti?

Kai teko projektuoti keliems užsakovams, kurie plėtojo kvartalų projektus, pasiūlėme vienodo stiliaus architektūrą. Buvome labai nustebinti, kad lietuvis būtinai turi kuo nors nuo kaimyno skirtis – tai jam svarbu, jis jokiu būdu negali turėti tokio paties stiliaus pastato. Tai sovietmečio palikti randai.

– Ar svarbu architektui mokėti pagrįsti savo nuomonę?

– Be abejo. Paprastai pas mus atėjęs užsakovas mato visos kompanijos braižą. Užsuka tie, kurie nori architektūros. „Archispektre“ suburtas kolektyvas bendraminčių, kurie gali formuoti braižą ir su užsakovais bendrauja mielai, bet turi savo nuomonę, gali ją išsakyti. Pasitaiko, kad užsakovai nebendradarbiauja, jiems nepriimtini projektiniai pasiūlymai. Bet dauguma būna patenkinti ir net tampa artimais draugais.

– Jūsų komandoje dirbo ir užsieniečių – studentų, atliekančių praktiką Kaune. Kuo skiriasi įvairių šalių jaunimas?

– „Archispektre“ praktiką atliko įvairių šalių studentai: Ispanijos, Rumunijos, Afrikos, Turkijos. Aišku, ir mentalitetas, ir studijų kokybė, ir pajėgumas, kūrybinė potencija stipriai skiriasi. Labai džiaugėmės studentais iš Rumunijos, kurie studijavo KTU magistrantūrą. Jie buvo puikiai parengti, labai geri specialistai, ir ispanai buvo puikūs, ko nepasakysi apie afrikiečius ar turkus. Net, sakyčiau, truputį gėda, kad mūsų universitetai suteikia magistro laipsnį tokio lygio architektams. Juk esame Europos Sąjungoje.
Aidas Kalinauskas

– Kokiam žymiam žmogui norėtumėte suprojektuoti namus?

– Ar užsakovas žinomas, ar ne, visąlaik norisi, kad būtų geras, kad rastume bendrą šneką. Jei kalbėtume apie pasaulinio garso žmones, norėčiau kokiam muzikantui, pvz., Ozzy Osbourne’ui, suprojektuoti namą ant vandenyno kranto su įrašų studija... (Šypsosi.)

– Ar jums tinka posakis „batsiuvys be batų“?

– Iš dalies. Galbūt norėčiau pasistatyti idealų svajonių namą, bet šiek tiek neleidžia kiti argumentai. Abu mano sūnūs – architektai. Vyresnysis Ignas, baigęs studijas Olandijoje, Delfto universitete, dirbo Olandijos architektų kompanijoje ir Niujorke, jaunėlis Benas dar studijuoja architektūrą KTU. Todėl sūnūs irgi reikalauja iš tėvo, kad būstas atitiktų mūsų skleidžiamas tiesas. Posakis nelabai tinka, bet galėtų būti patobulintas.

– Greitai statysime tik pasyvius namus. Koks Jūsų požiūris į naujus reglamentus?

– Nežinau, kada Lietuvoje sulauksime tokių užsakovų. Pradinė investicija yra gerokai didesnė, nors jau A klasės namai išbrangino statybas. Aišku, pasyvių namų eksploatacija patogi ir pigi, atperka didelę pradinę investiciją.

Lietuvai, manau, dar truputį anksti, ne ta valstybė Europos Sąjungoje, kuri galėtų rodyti pavyzdį. Labai gerai, kad priimami tokie reglamentai, bet apibrėžti terminą? Mūsų užsakovai, gavę sąmatas iš statybininkų, išsigąsta ir supranta, kaip viskas pabrango.

Manau, sumažės užsakovų, kurie nori prabangesnių namų, suvešės vidurinė klasė, bet baisu, kad žmonės neįsisuktų į pigiausius polistirolinius namus, nes namų statybos sąmata išaugo mažiausiai 30 proc., jei lygintume A klasės namus su B klasės gyvenamaisiais pastatais.

– Kas vyksta statybų rinkoje, bene geriausiai jaučia architektai. Kas šiuo metu vyksta Kaune?

– Pastebiu, kad Kaune projektuojama daugiau biurų pastatų, kai kur jau prasidėjusi statyba, gamybinių pastatų, daugiabučių, atgimsta Senamiestis, restauruojami istoriniai pastatai. Malonu, kad Kaunas atsigavo, žengia koja kojon su Vilniumi, gal net ir pasivys. Baisu, kad vėl nebūtų burbulo, kaip ekonomistai prognozuoja.
Kaunas

– Ne kiekvienam architektui tenka prisiliesti prie netradicinių objektų, tokių kaip bažnyčia. Kaip sekėsi Kulautuvos bažnyčios projekto konkurse?

– Man, kaip kulautuviečiui, šiek tiek skausminga ta istorija. Kulautuvos bažnyčios projektavimas prasidėjo netinkamai paskelbtomis konkurso sąlygomis. Tai įvyko ne taip, kaip turėtų būti normalioje valstybėje suorganizuota. Bažnyčia yra viešas pastatas, todėl labai svarbu, kad konkurse projektas būtų išrinktas kompetentingos komisijos.

Architektų bendruomenė palaikė mūsų projektą, Kulautuvos bendruomenė ir klebonas labiau palaikė kito kolegos, šiauliečio projektą – klasikinės bažnyčios, labiau primenančios cerkvę. Mano manymu, toks statinys visiškai svetimas mūsų šiaurės Europos valstybei ir tokiam kurortiniam miesteliui kaip Kulautuva, klestėjusiam tarpukary, esančiam tokiame unikaliame gamtos kampelyje.

Kaip žinome, paprastai architektūra turi atspindėti laikmetį, bet mūsų pasiūlytas modernus XXI a. pastatas liko nesuprastas bendruomenės. Tikimės, kad mums pateiks pastabas ir procesas tuo nesibaigs, nes išgirdome daug gerų atsiliepimų apie objektą, be to, nebuvo atsižvelgta į profesionalų nuomonę. Tokiuose konkursuose pirmumą vertinant architektūrą turėtų turėti Architektų sąjungos korifėjai.