Troleibusas ištuštėja, o žmonės greit išsiskirsto: vieni – į „Planetos“ kino teatro pastate įsikūrusį maisto turgų, kiti – į stoties turgų po stogu, prie požeminės perėjos, dar kiti, kaip ir aš, neria į lauke senų senovės stovinčių turgaus kioskelių paunksnę.
Laukia sezono
Buvusios „Planetos“ pastato pašonėje prasideda lauko turgus. Į akis krinta metaliniai kioskai, sužymėti numeriais, ir tarpduryje trepsintys prekeiviai. Rytas, todėl kai kurie jų ramiai gurkšnoja kavą iš termosų.
Į daugumą kioskų galima užeiti – įvairiais drabužiais nukabinėtos ne tik jų išorinės sienos, bet ir visas vidus. Užsuku į pirmą eilėje. Asortimentas: šilti marškiniai ir kelnės, nertiniai, palaidinės, suknelės, džinsai, striukės. Matuotis nenorėčiau, nes labai šalta.
„Žiemą prekyba maža, ypač sausio, vasario mėnesiais, todėl tenka traukti iš kišenės sutaupytus pinigus, kad susimokėčiau nuomą“, – pasakoja drabužiais daug metų prekiaujanti Ilona.
Prekybininkė sukabinusi sezonui būdingus apdarus, tačiau pirkėjų – vos vienas kitas. Mums bešnekant užeina kelios garbingo amžiaus moterėlės, apsižvalgo ir greit išeina trinktelėdamos durimis.
Apranga daugelyje kioskų kartojasi: šiltos pirštinės, kepurės, kojinės, šlepetės, nertiniai, palaidinės, suknelės, kelnės, antklodės – visa, ko gali prireikti šaltą žiemą. Batų nedaug – po kelias poras ir ne kiekvienas prekiauja.
Kai kuriuose kioskuose siūloma daržovių, šviežios mėsos ar jos gaminių, konditerijos, yra net rusiškų vaistų kioskelis, jei kam vis dar tokių reikia.
Pigiau nei Šilainiuose
Vienas šalia kito sustatyti metaliniai konteineriai sunumeruoti: vieni atviri, kiti uždaryti. Praeina vienas kitas pirkėjas, pačiupinėja kabančius drabužius, ilgiau sustoja prie daržovėmis nukrauto stalo, įvertina pasiūlą ir nueina tolyn. Metalinės gatvelės viduryje – šiltai apsirengęs pusamžis vyriškis, ramiai gurkšnojantis kavą.
„Nuoma ta pati, ar žiema, ar vasara. Nesvarbu, kiek dienų dirbi, turi mokėti už mėnesį“, – sako man, pasiteiravusiai apie darbo turguje subtilybes.
Vacys prekiauja čia ketvirtus metus. Daug metų statybose dirbęs vyras dėl sveikatos dabar tapo prekybininku ir triūsia kartu su žmona.
Vyro nuomone, žmonės sugrįžta dėl to, kad jis nelaužia kainų. „Žinau, už kiek atiduoti daiktą, neužsidedu daug. Viena moteris nuvažiavo į Šilainių turgų, o ten toks chalatas kaip mano dvigubai brangiau kainuoja. Va tau ir Šilainių turgus...“ – patenkintas rodo mums populiarų tarp pirkėjų minkštutį chalatą.
Prekybininku tapęs vyriškis sako žinantis, kaip atsirinkti tinkamas prekes ir už kiek jas siūlyti pirkėjams. Jam pačiam tenka vadybininko, vairuotojo ir tiekėjo vaidmuo. „Kartą per mėnesį važiuoju prekių net iki Varšuvos, kelias netrumpas, bet turiu savų tiekėjų, jie ir nuolaidų pasiūlo, ir prekės geros“, – asortimentą aprodo vyriškis.
Be apatinių drabužių ir baltinių, ant Vacio stalo rikiuojasi odinių šlepečių eilė, įvairūs batai, šiltos megztos kojinės, pėdkelnės, daug kitų daiktų. Bet šiandien jis dar nieko nepardavė. „Nieko gero, prekybos nėra“, – ranka mosteli į keturis uždarytais langais kioskus, kurie stovi neišnuomoti. „Nėra prekybos, nėra ir nuomininkų“, – priduria man nueinančiai.
Planuoja perkelti prekiausiančius daigais
Metalinių kioskų gatvelė įsilieja į mediniais stalais nustatinėtą turgaus aikštę. Nors stalai kaip stalai – mediniai, tvirti, su suoliukais atsisėsti, jie prekeivius gali apsaugoti nebent nuo kritulių. Daugelis stovi tušti. Ne kiekvienas gali išstovėti žiemą pasidėjęs prekes ant stalo. Vos vienas kitas prekeivis išsidėliojęs parduodamą asortimentą, pavyzdžiui, smulkius buities reikmenis, džiovintas vaistažoles, raugintas lietuviškas daržoves ar medų.
„Gal kas turite iškeisti 5 eurus?“ – garsiai klausia Maryte prisistačiusi pardavėja, ieškanti grąžos. Jos prekės – naminės: krienai, rauginti kopūstai, sultys, džiovintos vaistažolės, prieskoniai. Vis dėlto, atidavusi grąžą krienų pirkėjai, Marytė prekyba nesidžiaugia. „Dabar neperkama, juk žiema. O reikia dirbti, nes, kai tokia pensija kaip mano, neįmanoma išgyventi“, – piktinasi ji. „Vasarą visai kitaip – žmonių daug, prekiauju savo užaugintomis daržovėmis vaisiais, prekyba eina“, – prekybininkų žargonu sako moteris.
Aikštės gale vyksta statybos darbai, iškastos žemės, sudėtos statybinės medžiagos. „Ten planuoja nugriauti visą kioskelių eilę ir padaryti vietos prekiaujantiems daigais“, – ranka rodo Marytė.
Dar sužinome, kad turgus priklauso dviem savininkams, kurie viską prižiūri, renka mokesčius, turi daktarą, nuolat kontroliuojantį prekių kokybę ir šviežumą.
Klientais nesidžiaugia
Dar šiek tiek pasisukioję kartu su operatoriumi duobėtu asfaltu patraukiame link gėlių, kur, kaip sakoma, bet kada gali nusipirkti gėlių laidotuvėms. Medinių stalų eilės tuščios, prie vienos jų geria arbatą ir užkandžiauja pusamžė moteris. „Prekiauju gėlėmis daug metų, – sako ji mums. – Tikrai nėra klientų ir jų vis mažėja jau gal kokius ketvirtus metus.“
Pardavėja siūlo mums atidžiau apsižvalgyti, kad suprastume, kodėl taip yra. „Kas gali norėti čia pirkti: grindinys duobėtas, apšnerkštas, kioskai dar nuo sovietmečio likę, todėl ir mažėja pirkėjų“, – sako prekybininkė, šiandien dar nesulaukusi nė vieno.
Dauguma jos krepšelių – su dirbtinėmis gėlėmis. Tokie pigesni – kainuoja apie 6–8 Eur, be to, ir lauke gali stovėti nebijodami šalčio, priešingai nei su gyvomis gėlėmis.
Traukiame baltų gėlių ir vainikų alėja tolyn. Perėjęs pusę prekybinės gatvelės, staiga patenki lyg į kitą pasaulį: grindinys staiga pasikeičia į grįstą naujomis trinkelėmis, iš abiejų pusių stūkso nauji kioskai, pro langus šviečia šviesos ir gėlių girliandos.
Prekybininkams nereikia stovėti lauke. Vis dėlto jie akylai stebi praeivius, ir kiekvienas, atidaręs duris, kviečia užsukti. Gėlių krepšeliai čia brangesni, apie 15 Eur ar daugiau, tiesa, jie iš gyvų gėlių, dailiai sukomponuoti. Vis dėlto papasakoti apie gerą prekybą niekas nenusiteikęs ir mums siūlo užeiti į pirmą gėlių kioską, kuriame prekyba, anot jų, sekasi geriausiai.
Pasakykite jūs man, kas mūsų laukia
Pirmame kioske mus pasitinka vidutinio amžiaus sportiškai apsirengusi moteris. Susipažįstame. Mano atnešta žinia apie sėkmingą jos prekybą prajuokina pardavėją. „Tikrai ne. Visi ateina ir išeina. Argi jūs, užėję į pirmą vietą, nusiperkate viską?“ – savo žodžius pirkėjų įpročiais bando pagrįsti Laima.
„Pagalvokite, juk dabar gėlių yra visose miesto dalyse – Šilainiuose, Kalniečiuose, Vilijampolėje. Gėlių parduotuvėlėse, floristikos salonuose prekiaujama tokiomis puokštėmis. Ko čia važiuoti? Aš ir pati dažnai perku Šilainiuose, nes arčiau namų“, – sako Laima.
Kas laukia jos verslo atidarius naują autobusų stoties pasažą, prekybininkė nesvarsto. „Kalbos apie turgaus naikinimą sklando jau dvidešimt metų, o kaip bus, nieks nežino. Jūs, žurnalistai, pasakykite mums, kaip bus, – šypsosi Laima. – Kai uždarys, tada ir galvosime, kaip toliau gyventi.“
