Dar prieš kelerius metus apie tris šimtus metų skaičiuojantis Šlyninkos vandens malūnas girnas sukdavo kartą į savaitę. Čia atvykdavo malūnininkas, kuris pasirūpindavo, kad būtų sumalti aplink gyvenančių ūkininkų grūdai. Dabar senovinę architektūrą ir mechanizmus išsaugojęs malūnas dirba kiekvieną dieną, o jo šeimininkai vos spėja suktis, kad aptarnautų visus norinčius.
„Kai malūnininkas dirbo vieną dieną per savaitę, nebuvo paklausos. Dabar malūnas dirba kiekvieną dieną. Perkame iš ūkininkų grūdus, malame visą dieną – tiek sau, tiek klientams. Tik kai ekskursija su vaikais ateina, išjungiame, kad nebūtų jiems baisu“, – atvirauja moteris.
R. Veselienė pasakojo, kad Šlyninkos vandens malūnas buvo pastatytas dar prieš tris šimtus metų. Tuomet dvarininkas Magnuševskis pastatė septynis tokius malūnus, kurie vėliau buvo nuomojami.
Niekada nesustojo
Kai XX a. viduryje malūnas buvo nacionalizuotas, o dvarininko anūkė pasitraukė į Lenkiją, ji pakvietė R. Veselienės tėtį malūnu rūpintis.
„Kai čia atvyko mano tėvai, jie buvo jauni – vos 18 metų. Šalia buvo mažas namas, tėvai jame apsigyveno ir dirbo visiems savininkams, kuriems atitekdavo malūnas: buvo ir Zarasų buitinis kombinatas, ir Petro Cvirkos kolūkis, ir Ežerėnų tarybinis ūkis. Kai 1993 m. vyko privatizacija, mano tėvai buvo čia išgyvenę ilgus metus, čia gimiau ir užaugau ir aš pati, jie gavo pirmenybę išsipirkti malūną, o namas buvo jau anksčiau išsipirktas. Tikriausiai malūnas ir išliko visą laiką veikiantis, nes buvo vienose rankose. Tėvai, kiek galėjo, jį tvarkė, remontavo“, - pasakojo pašnekovė.
Vandens malūnas nuo pat pastatymo niekada nebuvo sustojęs veikti: „Tik po paskutinės užtvankos nuvirtimo, ji nebebuvo atstatyta ir malūnas pradėjo veikti varomas elektra“.
Statybų verslą iškeitė į malūną
R. Veselienė į savo gimtąjį kaimą iš Vilniaus sugrįžo prieš dešimt metų. Tokį sprendimą privertė priimti pasunkėjusi mamos, kuri viena gyventi nebegalėjo, sveikata.
„Vilniuje palikome namus, vaikus. Abu pagal specialybę su vyru esame statybininkai. Turėjome sostinėje įmonę. Atvykę čia galvojome, kad toliau dirbsime statybų sektoriuje, bet čia – provincija, niekam nereikia daugiabučių. Todėl sugalvojome, kad reikia pradėti dirbti su malūnų, jį puoselėti“, - kaip Šlyninkų vandens malūnas prisikėlė naujam gyvenimui prisiminė pašnekovė.
Po trejų metų malūne, kuris pripažintas technikos paveldo paminklu, pradėtos edukacinės programos „Duonos kelias“.
Iš sumaltų miltų duona kepama atstatytame ūkiniame pastate, kuris jau tapo amatų namais.
Tačiau miltų malimu ir edukacinėmis programomis buvusios sostinės gyventojos idėjos nesibaigė. Po kurio laiko čia įsikūrė ir parduotuvėlė, kur vietos produktų gamintojai ir amatininkai gali prekiauti savo darbais.
Atidaryta ir kavinaitė, kurioje galima pavalgyti įvairių miltinių patiekalų – nuo vieno malimo miltų blynų iki miltinių traškučių.
Nuolatinės vaikų ir suaugusiųjų ekskursijos, pro šalį pravažiuojantys ir užsukantys turistai neleidžia veikliai šeimai atsipūsti: R. Veselienė pripažįsta, kad dirba be išeiginių. Pasiteiravus, kada moteris su vyru sau gali leisti pailsėti, ji nusijuokia, kad tik po Naujųjų metų šventės.
Šiuo metu grūdus malantis malūnas, edukacinė programa ir kavinė sukuria 7 darbo vietas, tačiau vasaromis, prisipažįsta malūno savininkė, prireikia ir iki 20 žmonių.
Kartą savaitę į Vilnių
Kai portalas DELFI lankėsi Šlyninkos vandens malūne, žurnalistams nepavyko susipažinti su malūnininkų, R. Veselienės vyru Stasiu. Jis buvo išvykęs į Vilnių.
O ten Šlyninkos vandens malūne pagamintų miltų laukia restoranai, privatūs vaikų darželiai ir mokyklos. Anksčiau aptarnauti istoriniame malūne sumaltų miltų norinčius klientus sostinėje užtekdavo vieną kartą per dvi savaites. Dabar jau tenka vykti kas savaitę.
Vis dėlto R. Veselienė prisipažįsta, kad daug labiau plėsti klientų sąrašo nebegalėtų: vieno vandens malūno pagaminamų miltų turi užtekti edukacinėms programoms, malūno svečiams ir sostinėje gyvenantiems klientams.
Nors malūnininkas S. Sutkauskis į sostinę vyksta pakankamai dažnai, pati R. Veselienė teigė gyvenimo sostinėje nė kiek nepasiilgusi.
Moteris taip pat pabrėžė, kad kaime daug švaresnis oras.
„O ir žmonių čia sutinkame daug daugiau nei gyvendami Vilniuje. Čia užsuka ir daug lankytojų iš užsienio. Niekada tiek neteko bendrauti su tiek daug užsieniečių kaip dabar: pradedant lenkais, baigiant svečiais iš Afrikos“, - kalbėjo R. Veselienė.
Šlyninkos vandens malūno miltų užsinorėjusieji neras ir parduotuvėse, net ekologiškose. Pašnekovė pabrėžia, kad ekologiškų miltų galiojimo laikas yra pakankamai trumpas, o parduotuvės negali garantuoti, kaip greitai bus parduota produkcija.
Tikrosios tradicijos
Aprodydama namą, kuriame vykdoma edukacinė programa pašnekovė rodo į ilgus metus skaičiuojantį duonkubilį. Nuo vaikystės atsimenanti kaip kepama krosnyje duona verslininkė pasakoja, kad senovėje pirmajame kepaliuke visada buvo įspaudžiamas kryžiaus ženklas. Kitas duonos kepimas – tik tuomet, kai lieka paskutinis kepalas su kryžiumi.
O duonkubilis, kuriame laikomas raugas niekada neplaunamas – nes kitaip apsitrauktų pelėsiu ir būtų sugadintas.
„Ant ližės dedama klevo lapų, kad duona nepriliptų. Aukštaitijoje naudojame klevo lapus, nes nuo ąžuolo duona darosi karti. Tada „pašaunama“ duona 3-4 valandoms”, - rankose laikydama ką tik iškeptą, 8-9 kg duonos kepalą, kalbėjo pašnekovė.
Vienu metu į edukacinę programą R. Veselienė gali primti 50 saugusiųjų ar 70 vaikų.
