Vieši tapo ir bendrovės „Rokiškio sūris“ akcininkų nesutarimai. Tad turime konstatuoti, kad iš esmės saugios ramybės būsenos yra tik tie lietuvių koncernai, kurių pagrindinis akcininkas savo įtaką konsolidavo prieš gerą dešimtmetį, gražesniu ar bjauresniu būdu atsisveikindamas su partneriais, padėjusiais kurti verslą.

Kodėl taip yra? Kodėl iš Vakarų nuolat girdime apie stulbinantį susijungimo ir įsigijimo rinkos mastą, o Lietuvoje dažniausiai kalbame apie dominuojančio akcininko bandymus sumažinti smulkiųjų akcininkų įtaką arba smulkiųjų akcininkų bandymus sabotuoti koncerno veiklą, kad priverstų stambųjį akcininką jiems atriekti vertingiausius koncerno aktyvus.

Apie tai kalbamės su vienu žinomiausių Lietuvos finansininkų ir susijungimo bei įsigijimo rinkos ekspertų – „SUMMA Advisers“ įkūrėju ir vadovaujančiuoju partneriu Žygintu Mačėnu.

- Kokios tendencijos šiandien vyrauja pasaulinėje susijungimo ir įsigijimo rinkoje?

- Pasaulinė susijungimo ir įsigijimo rinka 2015 m. pirmą pusmetį ir toliau entuziastingai tęsė pernai pradėtą sandorių augimo procesą – per pusmetį buvo sudaryta sandorių už 1,7 trln. JAV dolerių ir tai yra geriausias pusmečio rezultatas po rekordinio 2007 m. pirmo pusmečio, kai sandorių buvo sudaryta už 2,1 trln. JAV dolerių.

Tai netgi geriau nei specialistų labai geru laikomas 2014-ųjų pirmas pusmetis, kai sudarytų sandorių suma siekė 1,5 trln. JAV dolerių. Tiesa, sandorių skaičius sumažėjo 15,7 proc. nuo 8 463 2014-ųjų pirmą pusmetį iki 7 136 2015 m. pirmą pusmetį.

Technologijos, žiniasklaida ir telekomunikacijos tarptautiniu mastu buvo pirmaujantis sektorius, jam atiteko 3 iš 10 didžiausių sandorių. Bendrai vertinant, šiame sektoriuje buvo paskelbti 1 332 sandoriai už 396,5 mlrd. JAV dolerių – 22,8 proc. visos pasaulinės technologijų, žiniasklaidos ir telekomunikacijų rinkos. Palyginti su 2014-ųjų pirmu pusmečiu, sandorių vertė išaugo 26,1 proc., o sandorių skaičius krito 10,4 procento.

- O kokia situacija Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių rinkose?

- Vertinant formaliai, Lietuvos ir iš dalies Baltijos šalių rinkose situacija nėra prasta – 2015 m. jau yra įvykę keletas didesnių sandorių. Dar keletas, pavyzdžiui, „Latvijas Gāze“ akcijų pardavimas, bręsta. Vis dėlto pakartoti 2014 m. rezultatus vargu ar bus įmanoma – 2014-ieji, ypač Lietuvoje, buvo didžiųjų sandorių metai: įvyko „Lietuvos dujų“, „Amber Grid“, „Lietuvos draudimo“, LESTO, „Cgates“ sandoriai.

Mane gal tik šiek tiek liūdina tai, kad daugelis sandorių buvo užsienio investuotojų pasitraukimas iš mūsų rinkų, dažnai įmones perėmė vietos valstybinis ar privatusis kapitalas. Viena vertus, būtų galima džiaugtis, kad Baltijos šalių kapitalas pajėgus atlikti tokius įsigijimo sandorius, kita vertus, norėtųsi atvirkštinės tendencijos – kad matytume didėjančias realias šimtais milijonų eurų matuojamas užsienio šalių investicijas.

Didesnių skirtumų tarp trijų Baltijos valstybių nėra. Situaciją daugiau nulemia konkrečios tų metų aplinkybės, turinčios didelę įtaką statistikai, pavyzdžiui, „Lietuvos draudimo“ pardavimas Lietuvoje, „Citadele“ banko – Latvijoje.

- Ar galima teigti, kad didelė dalis stambiausių Lietuvos koncernų yra kontroliuojami vieno akcininko, tad jei jie ir dalyvauja susijungimo bei įsigijimo rinkoje, tai dažniausiai tik tam, kad padidintų pagrindinio savo valdomo verslo įtaką tam tikriems ekonomikos sektoriams?

- Reikia pripažinti, kad jei ne visų, tai bent jau daugumos įsigijimo sandorių tikslas – didinti savo verslo įtaką ekonomikos sektoriui ar rinkai apskritai. Didžiausią naudą paprastai duoda tas įsigijimas ar susijungimas, kuris leidžia įgyvendinti sinergijos efektą. Tai reiškia, kad didžiausia tikimybė, jog sėkmė lydės perkant konkurentą ar kitą tos pačios šakos (sektoriaus) žaidėją.

Taigi, tokiu atveju įmonių nuosavybės struktūra nelemia sandorio tikslą. Skirtumų galėtų atsirasti tada, kai, tarkim, nori susijungti dvi panašaus dydžio (ir vertės) bendrovės. Tokiu atveju vieno žmogaus ar šeimos valdoma bendrovė greičiausiai nebus linkusi atsisakyti kontrolės. Tad jei abi bendrovės bus valdomos vieno žmogaus ar šeimos, sandoriui gali iškilti didelių sunkumų. Pavyzdžiui, seniai kalbama, kad būtų daug naudos susijungti didiesiems Lietuvos pieno perdirbėjams, tačiau greičiausiai dėl to, kad bendrovės kontroliuojamos vieno žmogaus ar šeimos, susijungimo sandorių iki šiol nėra buvę.

Kita vertus, jei abi bendrovės yra, tarkim, biržos sąraše su šimtais ar tūkstančiais akcininkų, iš kurių nė vienas neturi kontrolės, bendrovių akcininkai greičiausiai pritars susijungimui, jei matys prasmę – emocinis aspektas čia bus minimalus.

- Ar galite paaiškinti fenomeną, kad dauguma Lietuvos koncernų yra valdomi pavienių verslo lyderių, o tie keli, kuriuose dar yra ir smulkesnių, nors ir nemažus akcijų paketus valdančių akcininkų, šiuo metu išgyvena didelius akcininkų konfliktus? Ką tai pasako apie mūsų rinką ir verslo kultūrą?

- Manau, kad Lietuvoje yra daug daugiau didžiųjų ir mažesnių akcininkų sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžių nei konfliktų.

Tiesiog sėkmingai ir draugiškai dirbantys akcininkai nemato prasmės samdyti viešųjų ryšių agentūrų, kad žiniasklaidoje šauktų, kaip gerai sekasi bendradarbiauti. Kokia viso to prasmė, jei akcininkų santykiai yra vidinis, o ne išorinis organizacijos reikalas? O tie keli vieši konfliktai, ypač kai kalbama apie dideles visiems žinomas bendroves, gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad Lietuvoje egzistuoja tokia sistema, kurioje didysis akcininkas būtinai anksčiau ar vėliau įsivelia į konfliktą su mažaisiais.

Analizuojant Lietuvos akcininkų bendradarbiavimo kultūrą, reikia pripažinti, kad ji dar yra paauglystės stadijos, todėl natūralu, kad konfliktų kyla. Dažnai tai gali būti istoriškai susiklosčiusios aplinkybės, pavyzdžiui, prieš 20 metų keli draugai ar giminaičiai pradėjo verslą, jis buvo nykštukinis ir niekas nepagalvojo apie akcininkų sutartis, kurių galėtų prireikti sprendžiant nuosavybės klausimus verslą sėkmingai išplėtojus. Todėl vėliau dėl vienokių ar kitokių priežasčių išsiskyrus akcininkų požiūriui į verslo plėtojimą nėra tvirto pagrindo turto dalyboms, atsiranda erdvės emocijoms ir interpretacijoms.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad verslininkai daug dažniau galvoja apie tai, kaip verslą išplėtoti, ir gana retai – kaip jį sėkmingai ir neskausmingai realizuoti. Čia akcininkams būtų labai sveika nuo pat pirmų dienų galvoti kaip privataus kapitalo fondui – tiek apie įėjimą, tiek apie pasitraukimą, taip pat reikia pasiekti susitarimą ir jį tinkamai dokumentuoti.

- Mūsų redakcijos nuomone, daugelis Lietuvos stambiųjų koncernų, dominuojančių įvairiose verslo srityse, augo glaudžiai bendradarbiaudami su vietos nomenklatūra, o dalis – turėdami ir rimtų užsienio struktūrų paramą, todėl ilgainiui būtent šios jėgos buvo suinteresuotos, kad akcijos būtų konsoliduojamos jų interesams ištikimiausio verslininko rankose. Todėl ir vyko procesas, kai augant koncernų įtakai suderinti akcininkų interesus ir veiksmus buvo vis sunkiau, todėl akcijos koncentravosi vieno asmens ar šeimos rankose. Ką manote apie tai?

- Žinoma, kaip ir bet kuris blaiviai mąstantis žmogus, aš esu prieš nomenklatūrinę ar juo labiau užsienio struktūrų „pagalbą“ verslui ar asmeniniam gyvenimui. Tačiau griežtos Jūsų redakcijos nuomonės niekaip negaliu pakomentuoti, nes neturiu informacijos.

Jei vertinsime Vakarų valstybių patirtį, taip pat matysime, kad vieno asmens ar šeimos kontroliuojamas verslas nėra retenybė. Pavyzdžiui: Ingvaras Kampradas, kuris įkūrė „IKEA“ ir kurio šeima iki šiol kontroliuoja bendrovę, Mollerių šeima, iki šiol kontroliuojanti pasaulinį konglomeratą „AP Moller-Maersk“, Schwarzų šeima, kontroliuojanti „Lidl“ parduotuvių tinklą visame pasaulyje, Albrechtų šeima, valdanti „Aldi“, Wallenbergų šeima, kontroliuojanti nemažai Skandinavijos įmonių, Marsų šeima, kontroliuojanti koncerną „Mars Inc.“ Ir t. t. Kai kuriais atvejais šeimų valdomos bendrovės buvo įtrauktos į biržų sąrašus, šeimoms išlaikant de facto arba de jure kontrolę. Čia geri pavyzdžiai yra Piëchų šeima ir „Volkswagen AG“ arba Quandtų šeima ir BMW bei jau minėtos Mollerių ir Wallenbergų šeimos. Kitais atvejais bendrovės liko privačios.

Taigi teigti, kad yra tiesioginė priklausomybė tarp vieno asmens ar šeimos valdomo verslo ir „pagalbos iš šalies“, tikrai nedrįsčiau. Visame pasaulyje galima rasti įvairių, tiek gerų, tiek blogų, pavyzdžių, tačiau akivaizdžių nomenklatūros pagalbos ženklų greičiau rasime Pietų Korėjoje nei Švedijoje.

Jei Jūsų klausime esama užuominų apie kai kurių Rusijos valstybės valdomų struktūrų įtaką, tai čia, man rodos, dar sudėtingesnis atvejis, nes susipina ne tik valstybės, bet ir oligarchinių struktūrų, valdančių kapitalą, bei aukščiausio lygio valdininkų, valdančių įtaką, tikslai ir interesai. Ir tie interesai toli gražu ne visuomet sutampa, todėl reikėtų kiekvieną atvejį nagrinėti atskirai.

Ingvar Kamprad

- Kai kalbama apie verslo atidalijimą ir konfliktus, daugeliui sunku suprasti, kas konkrečiu atveju yra teisus: ar smulkusis akcininkas, teigiantis, jog yra ujamas, o stambusis akcininkas marina jį badu, ar stambusis akcininkas, teigiantis, jog mažieji sąmoningai trukdo koncerno veiklai, siekia išskaidyti verslą ir nuo gerai diversifikuoto koncerno atskirti aktyvus, kuriuos galima greičiausiai ir pelningiausiai realizuoti? Taip pat būtų įdomu sužinoti Jūsų nuomonę apie tai, koks stambiojo akcininko elgesys gali simbolizuoti, kad jis stengiasi veikti visų akcininkų naudai, todėl agresorius yra ne jis, o smulkieji akcininkai.

- Tuose viešuosiuose pastarojo meto konfliktuose aš badaujančiųjų nemačiau (šypsosi). O kas tokiose situacijose teisus, tikrai negaliu atsakyti. Manau, kad būtų geriausia, jei konfliktų nekiltų, o jei jie kyla – kad būtų sprendžiami profesionaliai ir sąžiningai. Jei viešai pasipila kaltinimų, akivaizdu, kad buvo peržengtos ribos. Ir jei grįžti prie taikių derybų neįmanoma (nors to reikia siekti), kas teisus, o kas – ne, sprendžia teismai.

Deja, konflikto atveju nė vienas akcininkas nekuria naudos nei sau, nei kitam akcininkui, ir visais atvejais kenkia organizacijai, taigi, ir visiems akcininkams, nepaisant jų turimo akcijų paketo dydžio. Skamba paradoksaliai, bet tokia verslo realybė. Kaip sakoma, brangiausia taika yra pigiau už pigiausią karą.

- Kaip manote, ar atsižvelgiant į tokių koncernų kaip „Achema“ ir „Vilniaus prekyba“ verslo struktūrą išmintinga skiriantis akcininkams atidalyti verslą, pavyzdžiui, atskirti trąšų ir transporto verslą „Achemos“ atveju arba prekybos ir „Akropolių“ valdymą – „Vilniaus prekybos“ grupės atveju? Ar tai nesumažina šių koncernų gyvybingumo, susijusio ir su tam tikru valdomo verslo įvairinimu?

- Be išsamesnės situacijos analizės buvo neprotinga teikti bet kokius patarimus šiuo aspektu. Lietuvoje yra įvairių pavyzdžių, kaip akcininkai išsprendė savo komercinius ginčus, įskaitant ir verslo atidalijimą, todėl apibendrintai teigti, kad verslo atidalijimas yra blogai, negalima. Vienas klasikinių atvejų, apie kurį galima kalbėti dėl senaties termino, yra Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos skilimas 2003 metais. Akcininkai pasidalijo verslą ir išsivaikščiojo, o viešojoje erdvėje nebuvo jokio skandalo ar konflikto.

Idealiu atveju, jei bendrovių akcijos būtų likvidžios, tokių problemų apskritai neturėtų kilti ar jų bent jau būtų gerokai mažiau. Na, bet Lietuvos bendrovių akcijų likvidumas, net ir tų, kurių akcijomis prekiaujama biržoje, yra atskira (skaudi) tema.

- Ar būtume teisūs, jei teigtume, kad, sprendžiant iš šiuo metu prieinamos informacijos, galima manyti, jog „Achemos“ smulkieji akcininkai elgiasi savanaudiškai, o žvelgiant į „Vilniaus prekybos“ grupę susidaro įspūdis, kad pirmasis kovoje su smulkiaisiais akcininkais Rubikoną peržengė Nerijus Numavičius ir tik vėliau į jį nėrė ir smulkieji akcininkai?

- Nemanau, kad būtų profesionalu bet kam, kas nėra gerai susipažinęs su situacija, bandyti imtis visagalio vaidmens ir spręsti, kas blogas, o kas geras. Labai slidi riba iki niekuo neparemto populizmo. Bet kokiame konflikte šiek tiek neteisios būna abi pusės, kitaip greičiausiai nebūtų konflikto. O ar kažkas teisus 90, ar 10 proc., manau, tokiose situacijose mažai ką keičia.

- Įdomu išgirsti Jūsų nuomonę apie tai, ar tai, kad Lietuvos verslininkai, tiksliau, stambiųjų koncernų akcininkai, nesugeba veikti konsoliduodami savo gabumų ir finansinių išteklių, daro įtaką tiek jų valdomo kapitalo augimo potencialui, tiek Lietuvos ekonomikos konkurencingumui.

- Vienareikšmio atsakymo nėra, juolab kad tai nėra tik lietuviškas fenomenas. Imkime naujausių laikų verslo herojus, tokius kaip Elonas Muskas, Steve’as Jobsas ar Markas Zuckerbergas, ir pamatysime, kad visi jie turėjo panašių nutikimų, tačiau galutinę istorijos versiją paprastai rašo nugalėtojai.

Turėtume nepamiršti, kad kalbame apie asmenis, lyderius, kurie per keliolika metų beveik nuo nulio sukūrė verslo imperijas su šimtamilijoninėmis ar netgi milijardinėmis apyvartomis, ir tūkstančiais darbuotojų, iš jų dešimtys ar šimtai – įvairaus lygio vadovai. Be jokios abejonės, jie patys turi nepaprastų gabumų ir sugebėjo sutelkti aplinkinius žmones bei finansinius resursus, kad pasiektų savo tikslų.

Kita vertus, konfliktai bendrovių augimo potencialui, be abejonės, turi neigiamos įtakos. Ir kuo ilgiau jie tęsiasi, tuo blogiau. Didžiųjų bendrovių problemos teoriškai gali turėti įtakos Lietuvos ekonomikai, tačiau nemanau, kad pastaruoju metu viešinami akcininkų nesutarimai yra tie, kurie reikšmingai lems Lietuvos ekonomikos potencialą.

Dėkojame už pokalbį.