Pastaruoju metu suaktyvėjo Lietuvos diplomatinės pastangos išplėtoti stipresnius ekonominius ryšius su Kinija, nes Rusijai paskelbus embargą lietuviškiems maisto produktams, ji pradėta vertinti kaip viena iš svarbiausių galimų naujų rinkų.
Prieš kelias savaites su Kinijos Valstybės Tarybos vicepremjeru Zhangu Gaoli susitikęs premjeras Algirdas Butkevičius paprašė paspartinti leidimo importuoti mėsą ir pieną išdavimą. Šio tikslo pasiekti nepavyksta jau kelis metus.
Neseniai savo darbą Pekine pradėjo ir naujasis Lietuvos žemės ūkio atašė Mindaugas Kuklierius, kuris prieš išvykdamas žadėjo verslo galimybių ieškoti mažesniuose Kinijos miestuose – kur prekybos centrų lentynos dar nelūžta nuo didžiųjų Vakarų gamintojų produkcijos. Tačiau ir jis pakankamai skeptiškai įvertino tikimybę, kad knų rinka pakeis Rusijos.
Lašas vandenyne
Statistikos departamento duomenimis, 2014 metais Lietuva į Kiniją eksportavo prekių ir paslaugų už beveik 102 mln. eurų. Tai sudarė mažiau nei 0,5 proc. viso šalies eksporto.
Daugiausiai į Kiniją keliavo mediena, baldai, ir medienos dirbiniai, metalai, chemijos pramonės gaminiai ir plastikai. Tarp teikiamų paslaugų dominavo transportas ir ryšių paslaugos, rodo „Versli Lietuva“ 2013 metų duomenys.
Tokie skaičiai „Swedbank“ vyriausiąjį ekonomistą Nerijų Mačiulį nuteikia pesimistiškai. „Nemanau, kad Lietuva turi potencialo užimti Pietryčių Azijos, Kinijos, Indijos ar Vidurio Rytų rinkas“, – sako jis. – Tą rodo ir oficiali statistika. Visoms joms tenka mažiau nei 5 proc. lietuviškos kilmės prekių eksporto. Lyginant su praėjusiais metais, ši dalis netgi sumažėjo, o jeigu dar atmestume tokias prekes, kurios priskirtinos žaliavoms, pavyzdžiui, naftos produktai, trąšos ar grūdai, tai apskritai matytume, kad mažiau nei 1 proc. visų lietuviškų prekių realizuojama ten.“
Pašnekovas paaiškino, kad tam yra daug priežasčių: geografinis atstumas, įvairūs prekybos barjerai, mokestiniai tarifai, galų gale, ir kultūriniai skirtumai. „Puikiai suprantame, kad Tailando ar Kambodžos virtuvė labai skiriasi nuo Vidurio Europos virtuvės. Ten mums įprasti pieno ar mėsos produktai nėra populiarūs“, – palygino N. Mačiulis.
Jo teigimu, Lietuvai kinams negali pasiūlyti ir aukštesnės pridėtinės vertės technologijų. Priežastis paprasta – nesame pakankamai konkurencingi.
„Vertinant Lietuvos ekonomikos struktūrą, įmonių potencialą, geriausia ko galime tikėtis yra tai, kad atsiras pavieniai verslai, kurie suras tam tikras nišas ir galės teikti savo paslaugas ar parduoti prekes tose tolimose rinkose“, – svarstė ekonomistas.
Kyla vidurinioji klasė
Po to, kai 1978 metais pradėjo rinkos reformas, Kinijos BVP augo po maždaug 10 proc. per metus. Neseniai šalis tapo antra didžiausia ekonomika pasaulyje ir įgijo labai didelį vaidmenį pasaulio ekonomikoje.
Tačiau Kinija vis dar laikoma besivystančia šalimi, kurios gyventojų pajamos siekia tik dalį tų, kurias gauna pažengusių valstybių piliečiai, o beveik 100 mln. kiniečių ligi šiol gyvena žemiau skurdo ribos.
Spartus ekonomikos augimas taip pat sukėlė problemų: pradedant didele nelygybe, aplinkos tarša, baigiant įvairiais turto burbulais. Jos pamažu sprendžiamos, tačiau jau atsiranda ir naujų iššūkių, kurie susiję su perėjimu į vartojimu grįstą ekonomiką. Pasaulio banko vertinimu, būtent naują viduriniąją klasę kuriančios valstybės susiduria su sudėtingiausiais sunkumais.
Pastaraisiais metais Kinijos BVP augimas sulėtėjo iki 7 proc. per metus, o tai rodo, kad vis daugiau dėmesio skiriama gyvenimo kokybei.
Galbūt Lietuvos verslai galėtų išnaudoti šį kinų vartojimo spurtą? N. Mačiulis mano, kad tą padaryti būtų sunku, bet įmanoma.
„Nesakau, kad Lietuvoje nėra nei vieno verslo, kuris negali parduoti savo produkcijos Kinijoje. Tačiau kartais ekonomistų galvose susidaro iliuzija, kad dėl to, jog Kinija yra milžiniška rinka, kurioje didėja vidurinioji klasė, reiškia, kad ten yra milžiniškas potencialas parduoti lietuviškas prekes. Manau, kad tai bus labiau išimtys ir atskiri sėkmės atvejai, kuomet lietuviškos įmonės sugebės tas rinkas pasiekti“, – kalbėjo jis.
Ekonomistas įvardino ir dar vieną priežastį, kodėl lietuviams Kinijoje bus sunku. Tai – tinkamos masto ekonomijos neturėjimas, dėl ko verslas tiesiog negali pateikti tiek prekių, kiek reikėtų Kinijos rinkai aptarnauti.
„Vietiniams tiekėjams ir tarpininkams pardavėjas, kuris patenkina vos 1 proc. paklausos, yra tik papildomas vargas“, – pastebėjo N. Mačiulis.
Sunkiai prognozuojama
Harvardo universiteto profesorius Kennethas Rogoffas dar šių metų pradžioje Kiniją įvardino kaip vieną didžiausių rizikų pasaulio ekonomikai.
„Šiandien kinai nori pereiti nuo greito ir eksportu grįsto augimo prie tokio, kuris paremtas vartojimu. Procesas nebus sklandus, nes tai yra labai sudėtinga, todėl kils pačių įvairiausių problemų. Manau, kad Kinija yra didžiausia rizika pasaulio ekonomikai“, – interviu „The Wall Street Journal“ sakė jis.
Panašu, kad prognozės apie iškilsiančias problemas pradėjo pildytis. Per pastarąsias dvi savaites Kinijos akcijų rinka smuko 25 proc. Tačiau kažko panašaus ir reikėjo laukti po to, kai vos per kelis metus ji buvo išaugusi dvigubai.
Investicijų konsultantas Patrickas Chovanecas BBC radijui aiškino, kad akcijų rinka anksčiau taip stipriai augo bent dėl dviejų priežasčių. Pirma, gyventojai, nusivylę nekilnojamojo turto rinka, pradėjo savo pinigus investuoti į akcijas ir rinkoje atsirado labai daug nepatyrusių prekiautojų. Antra, šį procesą labai palaikė Kinijos vyriausybė.
N. Mačiulis taip pat pabrėžė, kad Kinijos ekonomika yra labai sunkiai prognozuojama.
„Joje yra labai daug disbalansų, didelė priklausomybė nuo investicijų, didžiuliai nekilnojamojo turto burbulai, labai prastos kokybės bankų paskolų portfelis, perteklinės investicijos, ypač viešajame sektoriuje“, – problemas vardijo pašnekovas.
Ekonomistas netgi įspėjo, kad per artimiausią penkmetį Kinijoje galima tikėtis nemažos krizės, o tai reikštų, kad bet koks ten giliau šaknis suleisti bandantis verslas bus pažeidžiamas.
Užplūs kinų pinigai?
Kinijos vyriausybė jau kurį laiką kalba apie planus sumažinti investicijų svarbą savo ekonomikoje. Todėl kyla klausimas, kur tada bus naudojamos milžiniškos šalies bankuose laikomos santaupos, siekiančios apie 21 trln. JAV dolerių.
Kinijos premjerui Li Keqiangui atlaisvinus kapitalo kontrolės taisykles, tie pinigai galėtų pasitarnauti užsienyje.
„Šis laikmetis bus paženklintas tuo, kad Kinija iš vieno didžiausių kapitalo importuotojų pasikeis į vieną didžiausių kapitalo eksportuotojų“, – savo tinklaraštyje prieš kurį laiką rašė Honkongo akcijų rinkos vadovas Charlesas Li.
Jam pritarė ir Pekine gyvenantis ekonomistas Liangas Hongas: „Kinijos, antros pagal dydį ir didžiules santaupas turinčios ekonomikos, integracija į globalią kapitalo rinką yra precendento neturintis įvykis“.
Ar dalelytę kinų pinigų pamatysime ir Lietuvoje dar neaišku. Tačiau sau rinkų jie čia jau ieško. Su korporacija „Kinijos prekybos grupė“, kuri yra lyderė tarp Kinijos valstybinių uostų operatorių, Kauno LEZ, „Lietuvos geležinkeliai“ ir Klaipėdos valstybinis jūrų uostas birželį pasirašė tris ketinimų protokolus.
Šią savaitę Kinijos verslininkų delegacija lankėsi Vilniaus ir Kauno intermodaliniuose terminaluose, Kauno ir Klaipėdos laisvosiose ekonominėse zonose. Trečiadienį Klaipėdoje surengta konferencija „One Belt, One Road – Visions and Opportunities“. Joje svečiai supažindinti su Lietuvos transporto ir logistikos galimybėmis, bendradarbiavimo perspektyvomis, investicine verslo aplinka.
