Rašytojos socialiniame tinkle „Facebook“ sukurtas knygos pavadinimo puslapis yra tarsi psichologinės pagalbos tarnyba, į kurią kreipiasi bėdos prispirti žmonės. Mergina interviu DELFI dalijasi kai kuriais darbuotojų atleidimo atvejais.

– Galbūt galite papasakoti, kokios pagalbos žmonės dažniausiai prašo?

– Paprastai į mane kreipiasi žmonės, atsidūrę nepavydėtinoje situacijoje darbe. Tradiciškai – spiriami išeiti „savo noru“ be išeitinės kompensacijos. Visų pirma tokį žmogų nukreipiu pas profesionalius teisininkus, jei jis negali jų samdyti – į Darbo inspekciją ar Darbo ginčų komisiją.

Tik tuomet, kai žmogus yra pasirūpinęs savo teisiniu užnugariu, galiu pagelbėti kitaip. Iš tiesų, manau, didžioji dalis besikreipiančių tiesiog nori jausti, kad yra ne vieni, ir pasitarti su žmogumi, kuris kadaise patyrė tą patį ir kuriam pavyko nesileisti sumindomam į purvą.

Dažniausiai klausia paprastų dalykų: ką jūs darytumėt mano vietoje? O jei šefas padarys tai, kuo grasina? O kas blogiausia gali nutikti? O kaip man nesinervinti? O iš kur jūs turėjote drąsos? O kas jums labiausiai padėjo? Ar verta eiti pas koučerį (asmeninio efektyvumo trenerį – DELFI)? Ir taip toliau.

– Ar pavyksta padėti?

– Kartais – taip, kartais – ne. Labai priklauso nuo paties žmogaus nusiteikimo. Žinot, turbūt pati neįtikinamiausia ir mane nepaprastai pakerėjusi istorija yra vienos merginos, pavadinkim ją Gintaute, atvejis. Gavau jos laišką vieną pavasario rytą. Jos darbovietėje jau buvo taikomas mobingas (psichologinis smurtas darbe – DELFI), kolegos su ja nebesišnekėjo, jos vadovė išvakarėse pasakė: „darbo mes tau nebeturim“.

Visi Gintautės projektai buvo perduoti kitiems, o jai pačiai ryte pasakyta – rašyk pareiškimą išeiti savo noru. Tai ji iškart ir parašė, tik ne pareiškimą, o laišką man.

Ilzė Butkutė
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Ji nebuvo skaičiusi knygos, tik kažkurį interviu apie ją, ir nutarė susisiekti. Man patiko, kad Gintautė nenusiteikusi pati pasilaidoti po žeme, o ketina bent jau pamėginti apginti savo teises ir gauti įstatymiškai jai priklausančią išeitinę. Paprašiau jos numerio, paskambinau, pasišnekėjome.

Šiek tiek gal ir padrąsinau ją, tačiau iš teorinės pusės ji viską puikiai žinojo ir pati – nepatingėjo pasiskaityti Darbo kodekso, pasiskambinti pažįstamam teisininkui. Tad mano palaikymas buvo, galima sakyti, tik bičiuliškas petys. Sutarėme, kad per pietų pertrauką atnešiu jai knygą (ji buvo ką tik pasirodžiusi ir didieji knygynai jos dar neturėjo).

Ateinu, ir iš tolo atpažįstu Gintautę. Ji švyti. Sako: „Susitariau pati!“ „Kaip?!“ - klausiu. „O va taip – pati nuėjau pas vadovę ir pasakiau, kad jei ji kovos nešvariai, skaudės visiems. O jei ji nori, kad išeičiau, tegul viskas būna tvarkingai ir aš išeinu šiandien pat. Ir ji sutiko susitarti gražiuoju.“ Juokiuosi: „O, tai ir knygos tau nebereikia“. Ji: „Labai reikia – paliksiu išeidama kolegoms dovanų“.

Gintautės darbdavę, matyt, pribloškė, kad žmogus net ir užspeistas į kampą pats atėjo, parodė iniciatyvą, žinojo savo teises ir žinojo, ko konkrečiai nori šioje situacijoje. Ji dėl savo konstruktyvaus elgesio gavo ne tik išeitinę, bet ir visiškai neįkainojamą galimybę išsaugoti ramybę ir orumą, užuot dar kelias savaites gyvenusi įtampoje ir žeminančioje aplinkoje.
Kaskart prisimindama Gintautę pagalvoju – tai ji turėjo parašyti šią knygą. Ji buvo kur kas drąsesnė ir kur kas labiau užtikrinta, nei aš anuomet.

– Ar visiems į jus besikreipiantiems žmonėms pavyksta iš darbo išeiti civilizuotai?

– Yra mažiau nusisekusių situacijų, kai žmonės mėgina pagelbėti savo draugams ar artimiesiems ir kreipiasi į mane lyg tarpininkai. Tačiau toks „sugedusio telefono principas“ retai pasiteisina. Viena moteris norėjo padėti savo mamai, kuriai grėsė atleidimas be išeitinės kompensacijos. Dvi paras „Facebook“ puslapyje „Atleisk savo šefą“ tą moterį dėl jos mamos konsultavo kas tik galėjo: ir teisininkai, ir profsąjungų atstovai, ir tiesiog su panašiomis situacijomis susidūrusieji. Galiausiai paaiškėjo, kad jos mama šefo prigąsdinta vis tiek pasirašė prašymą išeiti savo noru.

Klausimas, kokia informacijos dalis tą mamą apskritai pasiekė. Aš už tai, kad jei dalinamės informacija, tai būtų daroma efektyviai ir tikslingai.

Taip pat teko kelis vakarus telefonu kalbėtis su žmogumi, tarkime, Tomu. Jį iš darbo tokiu pat būdu išspirti ketino ne kas kitas, o buvęs Seimo narys, pakeitęs ankstesnį Tomo vadovą. Pavadinkime tą neetišką ex Seimo narį, kad nekeltų jokių asociacijų, ponu X.

Taigi, ponas X pasikviečia Tomą į kabinetą, rodo dvi popierių krūveles, ir sako jam: „Žiūrėk, Tomai. Situacija tokia. Šitoj krūvelėj – tavo prašymas išeiti savo noru. Pasirašai, ir esi laisvas. O va, šitoj krūvelėj – visi reikalingi dokumentai, kad atleistume tave su drausminėmis nuobaudomis ir skandalais. Jei nepasirašysi pirmos krūvelės, mes pasistengsim, kad suveiktų antroji.“

Tomas pasirodė ne iš kelmo spirtas – slapta įrašė grasinančius vadovo žodžius, o pirmąjį pokalbį baigė prašymu pagalvoti. Tada iš mūsų bendros bičiulės gavo mano numerį ir paskambino. Buvo nusiteikęs ramiai ir savotiškai žaismingai. Kiek pasitarėm, o po kelių dienų jau buvo gavęs išeitinę kompensaciją: tiesiog panaudojo savo kozirį, o ponas X, žinoma, nenorėjo pagarsėti kaip įstatymus apeidinėjantis žmogelis, juoba, kad pats dėstytojauja ir ugdo ateities piliečius.

Tiesa, esu nustebusi, bet kartais, atrodo, žmones išsitiesti priverčia vien tai, kad atsakai į laišką, nenusispjauni, pasidomi, patari.

– O ar žmonės žino savo teises?

– Per tuos metus pastebėjau, kad kartais žmonės susigriebia tiesiog per vėlai. Pasirašo ant kažkokio popiergalio, sužino, kad tai buvo prašymas atleisti iš darbo. Tris dienas verkia ir pešasi plaukus, užuot atsivertę Darbo kodeksą ir sužinoję, kad tas tris dienas dar galėjo oficialiai atšaukti tą prašymą, nesvarbu, pasirašė savo noru ar priversti.

Nebūtina net Darbo kodekso skaityti. Gal tam nėra laiko? Užtenka pasiskambinti į Darbo inspekciją ar Darbo ginčų komisiją, jei nėra galimybės samdyti teisininką, ir tiesiog pasikalbėti. Be jokio siekio įžeisti sakau: mūsų, lietuvių, teisinis išprusimas yra kone nulinis.
Kai kalba pasisuka apie mūsų teises, esame mažaraščiai, bet priešingai, savo pareigas kažkodėl žinome kiekvienas. Mokyklose ir aukštosiose mūsų irgi niekas neruošia susidūrimui su neetišku darbdaviu.

Todėl gal nereikia stebėtis sužinojus, kad oficialiai vos 0,25 etato picerijoje įdarbintas devyniolikmetis aria keturiolika valandų per parą kasdien, visą susirinktą „arbatą“ atiduoda vyresniems, o pusę savo tiesiog apverktino atlyginimo, lyg viso kito dar būtų maža, gauna „vokelyje“.

Žmogus tiesiog nuoširdžiai nesupranta, kad jis yra XXI amžiaus vergas. Jis neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. O dar jo darbdavys nuolat prikiša, kad visur tas pats ir geriau tai jau tikrai niekur nebus, o jei labai „šakosiesi“, lėksi iš šito darbo ir jokio kito nesusirasi. Tad devyniolikametis aria toliau.

Po dešimties metų jis galbūt dirbs kiek geresnį darbą už kiek geresnį atlyginimą, tačiau patyčios, gąsdinimai ir grasinimai darbe jam jau atrodys savaime suprantami, kaip ir atlyginimas „vokelyje“ ar mokesčių slėpimas apskritai.

Kai kurios mane pasiekiančios istorijos yra tokios keistos ir susipynusios, kad ir patikėti sunku. Asmeniniai kerštai, į motinystės atostogų išėjusių moterų vietas priimtos vadovų meilužės, persekiojimas, teroras, kabinete įtaisytos filmavimo kameros...

Žinant visa tai, neparašyti kitos knygos šia tema tiesiog neįmanoma. Darbdavių piktybiškumas, ciniškumas kartais peržengia visas įsivaizdavimų ribas. Aš nebedrįstu stebėtis, kad žmonėms, perėjusiems žeminimo ir tyčiojimosi pragarą darbe, kyla minčių apie pasitraukimą iš gyvenimo. O atrodytų – juk tai tik darbas...

– Anksčiau esate užsiminusi apie emigrantus, kurie nusivylę išvažiavo. Galbūt galite papasakoti jų istorijų, kaip jie jaučiasi dirbdami svetur?

– Viena skaitytoja rašė, „kai gyvenau Lietuvoj, kasryt visą kelią iki darbo verkdavau.“ Ji dirbo viešojo maitinimo sektoriuje ir kasdien būdavo bauginama darbdavių. Kaip suprantu, ir šiandien šioje srityje Lietuvoje itin daug engimo ir tiesiog absurdiškų darbo sąlygų. Dabar ta minėta mergina – atsigavusi, pražydusi. Gyvena labai toli nuo Lietuvos ir yra laiminga.

Neseniai viešėdama Airijoje, kalbėjausi su ne vienu ten gyvenančiu lietuviu. Žmonės, pasakysiu atvirai, spindi. Atsipalaidavę, geranoriški, draugiški, šilti. Nemanau, kad pagrindinė to priežastis – santykinai geresnė materialinė padėtis nei prieš tai turėta Lietuvoje. Esu tikra, jie tiesiog jaučiasi vertinami visur, darbe – taip pat. Jie jaučiasi priimti, jaučia, kad jais pasitiki, netgi padaro verslų bendraturčiais, kad jie gali augti ir skleistis kaip specialistai be jokių intrigų ir panašių trikdžių.

Eiti į darbą be streso – atrodytų, toks mažas dalykas, ar ne? O jis taip radikaliai keičia žmonių gyvenimų kokybę.

– Kokia ten darbo kultūra?

– Žmonės nebijo eiti į darbą kas rytą, ir sekmadienio vakare neserga melancholija. Tas pats galioja ir Anglijos lietuviams, kuriuos teko pažinti. Mano Londone gyvenusių bičiulių pora – aukščiausio lygio profesionalai, dirbantys reklamos srityje. Žinoma, jiems darbe tenka ir nemaža atsakomybė. Tačiau jie nuo ryto iki vakaro švyti optimizmu. Ir ne tuo isterišku, įsikalbėtu, šypsantis per sukąstus dantis, o tikru, sklindančiu iš vidaus. Kas ten kitaip?

Jie sakė tą patį: „kažkaip be streso viskas...“ Paprašyti detalizuoti, pabrėžė kelis privalumus. Pirma, Anglijoje darbas nelaikomas svarbiausiu dalyku gyvenime – darbdaviai gerbia tavo teisę į asmeninį gyvenimą, niekas neverčia sėdėti viršvalandžių (kuriuos jiems neretai tekdavo sėdėti Lietuvoje). Priešingai – Anglijoje, jei neišeini namo 18 val., atsakingas asmuo netrukus prieina ir maloniai primena: „Jau metas tau ir tavo šeimai.“

Mano bičiuliai Anglijoje tikina nepatyrę jokio spaudimo, jokių priekaištų net kiek atsiliekant nuo sutartų terminų. Darbams truputį vėluojant tik pasakoma, „visi mes žmonės, klientas irgi po darbo skuba pas šeimą, sprendimą rasime ryt.“ Iškilus stresinėms situacijoms, visada atsiras, kas tave išklausys, kam galėsi išsilieti.

Beje, atlyginimą kaip motyvaciją mano bičiuliai nurodė kone paskutinėje vietoje. Jie teigė, kad labiausiai skiriasi būtent pati darbo atmosfera Lietuvoje ir Anglijoje. Pastarojoje darbuose apstu geranoriškumo, tolerancijos, nesijaučia hierarchijos. Dar vienas skirtumas, kurį įvardijo bičiuliai – britų darbdavių supratingumas situacijose, kai keiti darbovietę siekdamas asmeninio augimo ar didesnio atlygio.

Ten tave paleidžia lengvai, nuoširdžiai linki sėkmės, džiaugiasi tau kaip profesionalui atsiveriančiomis galimybėmis. Ir, jei gali, po kurio laiko ieško būdų tave – paaugusį, patobulėjusį – susigrąžinti. Lietuvoje gi neretai žinodami, kad išeini pas konkurentus, darbdaviai net tik atvirai griežia dantimis, bet dar, žiūrėk, iškart tavo akivaizdoj atjungia tavo kompiuterį ir išneša „taisyti“, kad, neduok Dieve, nenusikopijuotum duomenų bazių ir nepersiviliotum klientų. Taip yra nutikę man pačiai – viena mano buvusi darbdavė šitaip reagavo, kai pranešiau apie išėjimą.

Jaunieji Anglijos lietuviai taip pat džiaugėsi, kad gyvena motinystę gerbiančioje kultūroje – moteriai pastojus, ten nėra jokių kreivų žvilgsnių, jokių šnabždesių už nugaros, jokio smegenų plovimo, kad jaunos mamos mūsų įmonėje nepageidaujamos. Be to, Anglijoje kasmet keliamos algos visiems, dirbantiems įmonėje ilgiau nei vienerius metus – nors keliais šimtais svarų. Taip darbdaviai siekia išsaugoti darbuotojų motyvaciją.

Skamba kaip utopija? Aišku, mano bičiuliai, kaip jau minėjau, išties talentingi ir darbštūs perspektyvios srities specialistai. Tačiau Lietuvoje žinau specialistų, kuriems jų darbovietėse alga nebuvo keliama ne vienerius, o aštuonerius metus.

– Tačiau ir ten turbūt ne visi darbdaviai idealūs?

– Žinoma, užsienyje irgi būna visko. Neseniai rašo man kurso draugė, dirbanti Anglijoje. Nori įsigyti knygą, nes turi problemų su darbdaviu.

Aš rašau: mieloji, deja, knyga tau nepadės – juk ji paremta Lietuvoje galiojančiais įstatymais. Ji sako, nieko tokio, man reikia paskaityt įkvėpimui. Išsiunčiu. Paskui ji rašo man, kad knygos prireikė ieškant drąsos paduoti darbdavį į teismą. Ją atleido neteisėtai. Klausiu, ar knyga tikrai pagelbėjo. Sako, įstatymine prasme – žinoma, ne, tačiau ji padėjo jai susitelkti, dideles problemas išskaidyti į mažas, o tada jas jau spręsti.

Ji darsyk pabrėžė, kad Lietuvos įstatymai yra neįtikėtinai palankūs darbuotojams, o ir teisinę pagalbą – bent jau šiokią tokią – Lietuvoje galima gauti nemokamą. Va čia ir yra didysis paradoksas: net tose šalyse, kur įstatymai gina darbuotojus daug menkiau, kažkodėl pati darbo kultūra yra kur kas aukštesnio lygio. Bijau prognozuoti, kas dėtųsi Lietuvoje, jei būtų liberalizuotas Darbo kodeksas – jei jau šiandien nepaisoma šitiekos įstatymų ir jie taip atvirai apeinami pirma pasitaikiusia proga.

– Galbūt sulaukėte iš buvusių darbdavių reakcijos į Jūsų knygą?

– Ir sulaukiau, ir ne visai. Ne veltui ilgą laiką planavau leisti šią knygą išgalvotu vardu ir pavarde – vadovėlyje yra užtektinai nesmagių, kompromituojančių detalių, kurios tikrai nedaro garbės mano aprašytiems žmonėms. Kai galiausiai nutariau leisti ją tikruoju vardu, vis pasvarstydavau, kad sutikti buvusius darbdavius gatvėje malonu nebus. Pavasarį buvau sutikusi tos agentūros strategą, knygoje jį vadinu Jurgiu.

Jis pamatęs mane bėgo artyn, šokinėjo, šūkčiojo, bučiavo į abu skruostus, – neva labai džiaugėsi knyga, klausinėjo, kur ją gali rasti įsigyti. Sutikau jį prieš kelias savaites – akivaizdu, knygą jau buvo skaitęs, nes iš tolo pamojęs liūdnai prisistatė knyginiu savo vardu, „labas, aš Jurgis“.

Džiaugsmu šįkart jis tikrai nebetryško. Kita vertus, akmenų į mane irgi nemėtė. Aprašiau jį dar labai gražiai, nes nežinojau kai kurių dalykų. Po knygos pasirodymo mane pasiekė ne vienas laiškas iš merginų, anksčiau dirbusių toje įmonėje. Tai, kaip Jurgis elgdavosi su pastojusiomis merginomis, yra už mano suvokimo ribų. Gali būti daug situacijų, kai žmogus leidžia sau elgtis amoraliai, tačiau kai prieš tave – moteris, nešiojanti naują gyvybę, turėtum nori nenori prisiminti etiką.

Na, o pagrindinis mano knygos herojus, buvęs mano šefas, didelei mano nuostabai ir dar didesniam nusivylimui, knygos neskaitė. Iš kur žinau? Jis lig šiol atleidinėja žmones tuo pat būdu – išsikviečia į savo kabinetą ir kalba visiškus vėjus.

Neseniai ten vėl buvo atleidimų banga, ir girdėjau, kad skaičiusiems knygą žmonėms tuose nemaloniuose pokalbiuose net atrodė, jog jis atsiverčia tą konkretų knygos skyrių, kuriame man grasina, ir skaito balsu. Jis lig šiol byloja tomis pačiomis frazėmis, tais pačiais sakiniais, vardina tuos pat absurdiškus motyvus, kuriuos žodis žodin surašiau iš slapta kamera nufilmuoto mudviejų pokalbio. Tas žmogus, pasirodo, per pusantrų metų nesugebėjo sugalvoti nieko naujo. Kažkaip apmaudu. Juk tai reklamos agentūra, vien jau todėl galėtų pažvelgti kūrybiškiau ir atnaujinti „repertuarą“.

Kiti kolegos knygą sutiko labai tyliai. Įsigijo ne vienas ir ne du, kai kurie parašė laiškus su padėka, kad tokia knyga apskritai atsirado, ar pasidalino savo asmeniniais įspūdžiais. Vis tik, kai jie patys atsiduria mano vietoje, į mane kreipiasi retas, ir, kiek žinau, didžioji dauguma vis dar išeina „savo noru“, kaip ir jokios mamos po motinystės atostogų taip pat vis dar nėra priimamos atgal. Nuoširdžiai, negaliu iki galo suvokti vadinamųjų „Barabanų“ magijos. Man kartais atrodo, kad toje įmonėje žmonės yra tiesiog hipnotizuojami.

– Ką kitų įmonių savininkai ir vadovai mano apie Jūsų knygą ir patarimus darbuotojams? Sulaukiate iš jų laiškų, skambučių?

– Sulaukiu laiškų. Tačiau, tiesą sakant, tik per pilnatį. Dažniausiai tai būna provincijos „verslininkės“, kurios pradeda savo laiškus žodžiais „tik debilai šioje šalyje moka mokesčius ir tik visiški idiotai atleidinėja žmones su išeitinėmis!“ Tuomet būnu supažindinama su jų nuomone apie mane. Turbūt nereikia sakyti, kokia kalė esu ir kaip kenkiu jų „verslams“?

„Facebook'e“, kur dažniausiai tie laiškai mane ir pasiekia, laiškų autorių nuotraukos lyg ir nebyloja apie itin sėkmingus verslus – neplautos galvos, priprakaituotos sintetinės balinės suknelės, šakočiai rankose ir medinėmis lentelėmis iškaltas fonas būtų gan standartinis vaizdelis.

Vis tik sužlugdytos verslininkės mėgsta savo laiškus baigti reikliais pareiškimais, kad taip sugadinusi joms gyvenimą, dabar privalau išleisti knygą „Atleisk savo darbuotoją“. Kad jos žinotų, ką daryti su mano pačios sukurtais monstrais – darbuotojais, žinančiais savo teises.

Tačiau pilnatis baigiasi, baigiasi ir jų laiškai. Ir vėl būna ramu.

Iš bičiulių ir pažįstamų, kurie patys yra darbdaviai ar verslų savininkai, sulaukiau palaikymo nuo pat idėjos gimimo. Pavyzdžiui, knygą leisti savarankiškai paskatino vienas mano užsakovas, nedidelės įmonės savininkas. Knygai viršelį išsirinkti padėjo dabartinis mano šefas. Viena labiausiai mano knyga tikėjusių draugių netruko pati atleisti savo mokesčius slepiančią, atlyginimą „vokelyje“ brukančią šefę, ir pradėjo savo verslą.

Tiesa, vienas senas bičiulis, vienos įmonės bendraturtis, nuogąstavo, kad elgiuosi ne visai etiškai: dabar įduosiu darbuotojams į rankas žinojimo instrumentus, jie ims šokdinti darbdavius... Jo asmeninė patirtis buvo bloga: jis turėjo piktybišką pavaldinę, kuri labai prasilenkdavo su savo įsipareigojimais.

Vis tik mano patirtis rodo, kad neetiškų darbdavių šiandien Lietuvoje yra kur kas daugiau nei neetiškų darbuotojų. Negirdėjau apie vadovą, nusižudžiusį todėl, kad teko darbuotoją atleisti pagal galiojančius įstatymus. O žmonių, nusižudžiusių po to, kai buvo atleisti pažeidžiant įstatymus ir žmogišką etiką, žinau. Kai ant vienos iš svarstyklių lėkštelių dedame dvasinę žmogaus sveikatą ar net žmogaus gyvybę, tai... na, tegul nekenčia manęs tos piktos pilnaties verslininkės riebaluotais plaukais, tiek jau to.

– Ką ketinate daryti su suplaukusiomis istorijomis?

– Nutariau, kad emocinė pagalba šiems žmonėms – sritis, kur negaliu leisti sau elgtis mėgėjiškai. Tad nuo rudens pradedu studijuoti koučingą ir ketinu toliau dirbti su šia tema jau profesionaliau. O įdomiausias istorijas po truputį guldau į kitą knygą apie lietuvišką darbo santykių kultūrą, kuri aprėps gerokai daugiau nei vien tik atleidimo iš darbo situaciją.