Prieš porą savaičių buvau paprašyta Vilniuje surasti specifinę vasaros sezono prekę. Pirmiausiai ėmiau ieškoti internete, o vėliau griebiausi telefono, tačiau daugelis įmonių šios prekės paprasčiausiai neturėjo – vis dėlto žiema. Ir nors tai, kad įmonės neturėjo prekės, tikrai nėra šalies verslumo atspindys ar juo labiau problema, jų nenoras ar negebėjimas pasiūlyti sprendimo būdų – yra.

Daugumos šių įmonių darbuotojai, o kai kuriais atvejais net ir patys savininkai, pažadėję patikrinti savo inventorių ir apie tai pranešti, ne tik nesivargino pasiūlyti man kokių nors alternatyvų, bet net nesiteikė paskambinti ir pasakyti, kad prekių neturi. Maždaug susiprask pati: nesvarbu, kad žadėjau paskambinti ir pranešti, bet, jei jau neskambinu, vadinasi, prekių nėra, o tavo, potencialios klientės, užsirašytą telefoną tikriausiai praganiau vos padėjęs (–usi) telefono ragelį.

Dirbti su lietuviais sunkiau

Pasak mediniais žaislais prekiaujančios įmonės „Vavas“ vadovės Simonos Kupetienės, dirbant išskirtinai su Lietuvos gamintojais, tenka susidurti su didesniais sunkumais nei bendradarbiaujant su užsienio kompanijomis. S.Kupetienė teigė, kad Lietuvos gamintojų vadybos lygmuo ir apskritai verslo suvokimas bei etika nėra taip gerai išplėtoti, kaip užsienyje.

Simona Kupetienė (centre)
„Man keista, kaip mūsų gamintojai apskritai tiesiogiai dirba su užsieniečiais, nes visi jų atstovai paprastai yra suinteresuoti pardavimais, klientų aptarnavimu, o čia turi prašinėti, kad tau kažką padarytų, skambini, o jie kartais gali nekelti ragelio. Nėra Vakarams įprastos verslo kultūros ir etikos“, – apibendrino pašnekovė. Anot jos, būtent dėl tokių specifinių dalykų mūsų gamintojams yra kur kas sunkiau užmegzti ryšius su užsieniu.

„Kai Lietuvos gamintojams kas nors parašo laišką ir jie neatsako, užsieniečiai paprasčiausiai numoja ranka bei susiranda gamintoją kitur“, – pridūrė S.Kupetienė. Pašnekovė taip pat pabrėžė, kad sunkumų mūsų gamintojams kyla ne tik dėl verslumo stokos. Jos teigimu, dauguma Lietuvos žaislų gamintojų yra labai apkrauti darbu ir užsakymais, nes įmonės mažos, kartais tenka bendradarbiauti net ir su pavieniais asmenimis, kurie žaislų gamyba užsiima kaip papildoma veikla. O tai iš esmės kelia klausimų dėl Lietuvos įmonių ir gamintojų sugebėjimo optimizuoti savo veiklos sąnaudas ir rezultatus. Galima tik tikėtis, kad ilgainiui žinių ekonomika grįsta pažanga atkeliaus ir į šią sritį.

Užsieniečiai mato pažangą

Pasaulio ekonomikos forumas (PEF), siekdamas įvertinti valstybių išsivystymo lygį ir konkurencingumą, kasmet atlieka pasaulio šalių konkurencingumo tyrimą. Remiantis šio tyrimo rezultatais, šiemet Lietuva pagal bendrąjį konkurencingumo indeksą (BKI) užėmė 44 vietą iš 142 valstybių – palyginti su praėjusiais metais, palypėjome į viršų per tris laiptelius. PEF ataskaitoje mūsų šalis palankiausiai vertinama kelių, mobiliojo ryšio bei interneto infrastruktūros, telekomunikacijų plėtros srityse, taip pat pagal pradinio išsilavinimo kokybę, matematikos ir technologinių dalykų dėstymą.

Būtent į šiuos Lietuvos privalumus neretai atkreipia dėmesį ir užsienio žiniasklaida. Pavyzdžiui, „Buisiness Insider Europe“ didžiuosius mūsų šalies miestus priskyrė prie sparčiausią internetą ir geriausią priėjimą prie jo turinčių miestų, o Vilnius šiame sąraše apskritai užėmė pirmą vietą. Kiek anksčiau kitas leidinys įvardijo Lietuvą šviesolaidinio interneto diegimo pasauline lydere.

Be to, esame palankiai vertinami ir dėl sėkmingai pažabotos finansų krizės. Iš šių įvertinimų matyti, kad tam tikrose srityse darome didelę pažangą ir ne tik galime, bet ir konkuruojame su išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis. Tačiau bendresniame pasaulio šalių konkurencingumo kontekste to neužtenka.

Reguliavimų našta

Remiantis PEF ataskaita, daugiausiai sunkumų Lietuvai kyla dėl mokesčių ir valdžios reguliavimų naštos, valstybės biudžeto subalansavimo, rinkos dydžio, valdžios sektoriaus išlaidavimo, oro transporto infrastruktūros kokybės ir susisiekimo galimybių, paskolų prieinamumo, antimonopolinės politikos veiksmingumo, protų nutekėjimo, menko visuomenės pasitikėjimo politikais, įdarbinimo ir atleidimo iš darbo praktikos, žinių branduolių išvystymo lygio, rizikos kapitalo prieinamumo, valdžios sektoriaus apsirūpinimo pažangiomis technologijomis. Be to, Lietuva nedaro esminės pažangos inovacijų ir verslo lankstumo srityse. Palyginti su 2006–2007 metais, šiemet smuktelėjome net per šešias pozicijas ir užėmėme 50 vietą.

Sunku pasiekti lėktuvu

Ministro pirmininko patarėjas finansų bei ekonomikos klausimais Mykolas Majauskas, kalbėdamas apie Lietuvos konkurencingumą pritraukiant užsienio investicijas pripažino, kad esame nedidelė dinamiška šalis, užsienio investuotojams galinti pasiūlyti mažesnes gamybos sąnaudas, reikalingą infrastruktūrą, bent dvi kalbas mokančius aukštos kvalifikacijos darbuotojus bei atvirą dialogą su valdžios atstovais, tačiau turime nemažai užsienio kapitalą atbaidančių veiksnių.

Mykolas Majauskas
„Be abejo, siekdama pritraukti žinomų (investuotojų – aut. pastaba) vardų, Lietuva susiduria su objektyviomis problemomis – visų pirma dėl to, kad Lietuvos rinka yra labai nedidelė. Natūralu, kad eidamos į tam tikrą šalį bendrovės yra suinteresuotos parduoti savo produktų arba paslaugų ir vietos rinkoje. Lietuva šiuo požiūriu tinka ne visoms didelėms korporacijoms. Be to, neigiamai veikia nepakankamas Lietuvos ir jos privalumų žinomumas pasaulyje. Atvykti į Lietuvą lėktuvais nėra itin patogu, tai yra rimtas investicijas atgrasantis veiksnys“, – teigė pašnekovas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį ir į tam tikras sistemines mūsų šalies problemas, pavyzdžiui, griežtesnius nei kaimyninėse šalyse teritorijų planavimo reikalavimus vidutinio dydžio bendrovėms, liberalų, tačiau neretai sudėtingai įgyvendinamą Darbo kodeksą. Jis pabrėžė, kad kartais net ir pačios mažiausios smulkmenos gali būti lemiamos.

„Galima kalbėti ir apie tokią, regis, smulkmeną kaip taksi paslaugų kainos Vilniaus oro uoste. Jau tapo įprasta, kad užsieniečiai už kelionę taksi į miesto centrą sumoka po 100 litų ir dar daugiau. Dėl to girdime daugybės užsieniečių nusiskundimų. Jie pasijunta apgauti, nes jiems taksi Vilniuje yra brangesnis negu, pavyzdžiui, Paryžiuje. Tokia patirtis skatina neigiamas užsienio verslininkų nuotaikas“, – padėtį apibūdino M.Majauskas.

Būtina išnaudoti privalumus

VšĮ „Versli Lietuva“ generalinis direktorius Paulius Lukauskas taip pat pripažįsta, kad, nors mūsų įmonės pirmosios krizės laikotarpiu sugebėjo įgyvendinti nemažai rimtų struktūrinių pokyčių ir išaugo konkurencingumas, daugelis problemų liko neišspręstos. Jis taip pat pabrėžė, kad mūsų įmonės nepakankamą dėmesį skiria rinkodarai ir pardavimams, ypač planuojant veiklas naujose užsienio rinkose, ir atkreipia dėmesį į tai, kad „geras pardavėjas“ turi ne tik ištirti savo kliento ir vartotojo poreikius, bet ir numatyti jų lūkesčius bei siūlyti pažangius, nestandartinius sprendimus, pasitelkiant įvairias naujoviškas metodikas ir būdus.

„Būdami nedidelė rinka, privalome būti kūrybingi, atviri ir pažangūs, o turimus išteklius naudoti veiksmingai ir atsakingai“, – teigė jis.

Paulius Lukauskas
Pasak P.Lukausko, krizės akivaizdoje Lietuvos įmonės turi pranašumų, palyginti su tais, kurie praėjusią krizę išgyveno tik dėl valstybių skatinimo politikos. „Tikrai galime išlaikyti dviženklį eksporto augimą dirbdami savo strateginėse rinkose: Skandinavija, ES didžiosios šalys, Rytų rinkos. Galvodami apie eksporto rinkų diversifikaciją galėtume stipriau skverbtis į JAV“, – sakė įstaigos vadovas.

Jam antrino ir premjero patarėjas M.Majauskas: „Lietuva jau dabar yra patraukli prekybos partnerė ir šalis, į kurią gana aktyviai investuojama. Turime nemažai ekonomikos sektorių, kurie garsūs visame pasaulyje – pakanka paminėti lazerius ir biotechnologijas. Be to, tai maisto pramonė, tekstilė, baldų gamyba, įvairios paslaugos, tokios kaip programavimas. Tačiau privalome patobulinti darbo įstatymus, sukurti paprastesnes teritorijų planavimo ir žemėtvarkos procedūras, kurios šiuo metu kartais užtrunka kelerius metus.“

Konkurencija nekonkurencingai

Vietinėje rinkoje kai kurie gamintojai ir paslaugų teikėjai geba taip konkuruoti, kad tam tikruose verslo sektoriuose kartais sukuriami monopoliai, iš vartotojų atimama pasirinkimo galimybė, sumažėja konkurencingų kainų įvairovė, o gamintojų ir tiekėjų pelnai tuo metu itin sėkmingai auga. Pasak Konkurencijos tarybos atstovės viešiesiems ryšiams Palmiros Kvietkauskienės, sunku įvardyti konkrečius verslo ar ekonomikos sektorius, kuriuose būtų daugiausiai nesąžiningos konkurencijos atvejų, tačiau tam tikrų tendencijų įžvelgti galima.

„Pavyzdžiui, išaiškinti draudžiamų susitarimų tarp ūkio subjektų atvejai neretai yra susiję su susitarimais dalyvaujant viešųjų pirkimų konkursuose. Konkurencijos taryba pastaraisiais metais priėmė ne vieną sprendimą dėl pažeistų Konkurencijos įstatymo reikalavimų organizuojant atliekų tvarkymo darbus savivaldybių teritorijose ar pavedant kitokių paslaugų teikimą savivaldybių įsteigtiems ūkio subjektams be konkurso ar kitokios konkurenciją tarp ūkio subjektų užtikrinančios procedūros“, – nurodė pašnekovė.

Jos teigimu, didžiausia už vieną pažeidimą ūkio subjektams skirtų baudų bendra suma sudaro beveik 12 mln. litų. Šias baudas už kartelinį susitarimą Konkurencijos taryba paskyrė 2011 m. gruodžio 8 dieną Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacijai bei 32 laivų agentavimo bendrovėms. Didžiausia bauda vienam ūkio subjektui buvo skirta 2005 metų pabaigoje, kai už piktnaudžiavimą vyraujančia padėtimi 32 mln. litų bauda buvo paskirta tuometinei AB „Mažeikių nafta“.