Dalis žmonių užsienio šalies valiutos pasistengia įsigyti jau namuose ir su savimi vežasi grynuosius pinigus. Arba svetur kursuojančių banknotų nusiperka, vos kirtę tos valstybės sieną. Šis būdas – pats paprasčiausias, tik, deja, ne visai patikimas. Mat sužavėtų gamtos ar paminklų grožiu turistų taip ir tyko ilgapirščiai, nuo kurių nesame apsaugoti net ir nepriekaištingą moralinę reputaciją pelniusiose šalyse.
Žmogaus, praradusio piniginę su grynaisiais pinigais, padėtis tiesiog apverktina – juk tikimybė susigrąžinti banknotus yra labai maža. Kur kas saugiau yra naudotis kelioniniais čekiais, mat jų dingimo atveju prarastą sumą galima atgauti artimiausio banko emitento padalinyje. Tiesa, čekius sunku sutalpinti į piniginę, šie popieriniai dokumentai užima nemažai vietos, taigi yra ne tokie praktiški kaip plastikinės bankų kortelės. Tiesa, jų savininkams taip pat reikėtų šį tą žinoti.
Kur pravartu turėti grynųjų
Esama valstybių, kuriose apgavystės su kortelėmis – įprastas reiškinys. Tai, pavyzdžiui, lietuvių turistų taip pamėgtos Turkija ir Tailandas. Įprasčiausias apgaudinėjimo metodas čia – papildomai nuskaičiuoti pinigų nuo kortelės už mokėjimą, įvykusį prieš tai. Tarkim, už šimtą dolerių įsigyjate gražų papuošalą, kortele už jį užsimokate, o po kurio laiko pastebite, kad per tą pačią parduotuvę „praėjo mokėjimas“ dar vienai šimto dolerių sumai.
Šių valstybių prekybininkai visiškai nesivaržo prie jūsų pirkinio sumos pridėti dar kokį 10–20 proc. – tariamai už kortelės aptarnavimą. Taigi šiose ir kitose Rytų šalyse tiesiog būkite budrūs ir dažniau pasitikrinkite savo banko kortelių turinį. Geriausia šiose šalyse vis dėlto mokėti grynaisiais, neužmirštant derėtis ir kruopščiai saugoti savo pinigines.
Daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos valstybių iki šiol tebėra prastai išvystyta banko kortelių aptarnavimo sistema. Jeigu kortelės ir priimamos, tai tik sostinėse ir didesniuose miestuose, o atokesnėse vietovėse net bankomatų pinigams išsigryninti vargiai beužtiksite. Kartais „Mastercard“ ir „Visa“ lipdukai įstaigose atsiranda tik kaip dekoracija – firmos solidumui pabrėžti.
Kokia valiuta mokėti?
Daugelis lietuvių, prieš išvykdami svetur, bando savo korteles papildyti populiariausia konvertuojama valiuta – doleriais arba eurais, mat yra įsitikinę, kad šitaip bus lengviau atsiskaityti už pirkinius ar paslaugas. Iš tiesų dauguma bankų vykdo atsiskaitymus pagal korteles europine valiuta (jei operacijos vyksta euro zonoje) arba JAV doleriais (kitose šalyse). Todėl, rengdamiesi į kelionę po Europos Sąjungos valstybes, geriau atidarykite sąskaitą eurais, o keliaudami po Amerikos žemyną – JAV doleriais. Šitaip bus patogiau sekti savo išlaidas.
Tiesa, šioje srityje pasitaiko ir išimčių, kadangi už savosios valstybės ribų atsiskaitymo įvairių mokėjimo sistemų kortelėmis sąlygos atskiruose bankuose gali skirtis. Esama bankų, kurie atsiskaitymo operacijas svetur vykdo tik eurais ar tik doleriais: čia viską lemia mokėjimo sistemos tipas. Štai tokiu atveju galite išleisti daugiau pinigų, negu buvote numatę. Ypač jei kortelėje esama vienos valiutos, atsiskaitymus su sistema bankas vykdo kita, o prekės kaina nustatyta trečia. Todėl mokėdami „litine“ kortele už Kinijos turizmo agentūros suteiktas paslaugas, būkite pasiruošę, kad iš sąskaitos atskaičiuotas pinigų kiekis gali ir nesutapti su tuo, kurį ketinote sumokėti.
Priežastis slypi daugkartinėje konversijoje: iš Kinijos juanių į dolerius (kai kinų bankas susisiekia su mokėjimo sistema, tarkim, „Visa“, ir ši perveda vietinius pinigus į atsiskaitymo su banku valiutą ) ir iš dolerių į litus (sistemos nurodyta suma doleriais mūsų šalies banko pervedama į litus tam, kad būtų nuskaičiuota nuo sąskaitos). Minėtu atveju dvigubas konvertavimas, perkant bet kokią prekę, gali virsti apskrita sumele. Juk sužinoti tikslius tarifus ir konvertavimo kursus itin sunku, mat mokėjimo sistemos šios informacijos neteikia netgi korteles išleidusiems bankams. Paprastai apsiribojama tik pareiškimu, kad „kursas yra maksimaliai priartintas prie valiutų kurso tarptautinėje rinkoje“.
Nesama ir bendrųjų konvertavimo į litus taisyklių. Kiekviena kreditinė įstaiga keitimo kursus nusistato savarankiškai. Vienos remiasi Centrinio banko kursais, kitos – vidiniais „plaukiojančiais“, o trečios apskritai orientuojasi į pasaulines tendencijas. Taigi keliautojams naudingiausia būtų iš anksto pasidomėti konvertavimo tarifais tame banke, kuris išleido jų kortelę. Paprastai įvairiausios „sisteminės išlaidos“ padidina pirkinių kainas 1–5 procentų. Be to, pinigai nurašomi ne pirkimo metu, o praėjus keletui dienų, taigi valiutos kurso svyravimas gali atsiliepti galutinei sumai, kurią bankas išima.
Savų ypatumų būna įvairiose šalyse
Keliaudami, tarkim, po Skandinavijos valstybes, pastebėsite, kad atsiskaityti kortelėmis jose nebus jokių sunkumų – jos čia priimamos beveik visur, netgi nedidelių miestelių turguose, kioskuose, taksi, autobusuose, jau nekalbant apie parduotuves ir restoranus. Vienintelis neigiamas dalykas šiame regione – didelis overdraftas (banko kreditavimas trumpalaikiam apyvartinių lėšų poreikiui patenkinti). Mat dėl visuotinio bankinių kortelių panaudojimo daugelis prekybos įstaigų čia neatlieka transakcijos, o tik paprasčiausiai pakontroliuoja, ar kortelė nėra atsidūrusi „Stop“ sąrašuose. Šitaip darant, atpinga aptarnavimas: per dieną transakcijos kaupiasi, o ryšys su bankais užmezgamas naktį, kai įsigalioja pigesnis naktinis tarifas.
Atsiskaitant kortelėmis Skandinavijoje, reikia įvesti PIN kodą. Jeigu netyčia jį primiršote, turėsite pateikti asmens dokumentą, kurio numeris bus įrašomas į čekį specialiai tam skirtoje skiltyje.
Vykdami į Didžiąją Britaniją, geriau su savimi pasiimkite ne magnetinę kortelę, o vadinamąją „čipinę“, nes daugelis finansinių operacijų (pavyzdžiui, nuolatinio bilieto pirkimas specialiuose automatuose) vyksta be kasininko dalyvavimo, vadinasi, klasikine magnetine kortele nepasinaudosite.
Be to, šioje šalyje egzistuoja vadinamasis „minimalusis slenkstis“, kitaip tariant yra nustatyta atitinkama pinigų suma, žemiau kurios galima atsiskaityti tik grynaisiais. Dažniausiai ji siekia penkis svarus. Taigi rengdamiesi įsigyti kokią smulkmeną, geriau turėkite grynųjų.
Keista, tačiau tokioje civilizuotoje šalyje kaip Vokietija kortelių naudotojai gali turėti sunkumų. Mat užsienietiškas korteles apmokėjimui dažniausiai priima tik didesnės prekybos įstaigos, o smulkesni prekybos ir aptarnavimo taškai su užsieniečiais dirba tik per neplačiai pas mus naudojamas Maestro–Karte“ ir „AmEx“ korteles. Be to, sunku atsiskaityti netgi galiojančiomis kortelėmis už važiavimą taksi arba metro. Todėl Vokietijoje pravartu su savimi turėti grynųjų pinigų. Priešingu atveju teks dairytis bankomatų. Jie išgrynina lėšas iš bet kokių kortelių, tačiau nuskaičiuoti procentai kartais būna labai nemaži.
Važiuodami į Australiją arba į Naująją Zelandiją, būkite pasirengę tam, kad į jūsų kreditines korteles daug kur žvelgs su nepasitikėjimu. Mat atsiskaitymas kortelėmis čia organizuotas kiek kitaip negu kitose pasaulio šalyse. Taip pasielgta tam, kad būtų apsisaugota nuo sukčių iš Kinijos ir Karibų baseino šalių, visai neseniai buvusių tikra šio regiono rykšte.
Keli žodžiai apie kelioninius čekius
Bankininkų nuomone, vykstant į užsienį (ypač į Rusiją ir kitas NVS šalis), čekiais naudinga pasinaudoti kaip atsarginiu variantu. Į posovietinį regioną neverta vežtis vienodos rūšies lėšų, taigi, be plastikinių kortelių ir grynųjų, visada pravers čekiai. Kadangi Rytų ir Centrinės Europos gyventojai iš esmės naudojasi „American Express“ čekiais, apie juos ir pakalbėsime.
„American Express“ Rytų Europoje daugiausia siūlo dviejų rūšių čekius – kelioninius ir skirtus saugoti namie. Iš esmės šie čekiai vienodi, tik skirti skirtingoms žmonių grupėms. Kelioniniai čekiai skiriami asmenims, kurie nori apsaugoti grynuosius pinigus kelionėje, o namie saugoti skirti čekiai tarnauja tiems, kurie suinteresuoti namie laikomų pinigų saugumu.
Šiandien „American Express“ leidžia čekius, išreikštus devyniomis labiausiai paplitusiomis pasaulio valiutomis: amerikiečių doleriais, eurais, japonų jenomis, anglų svarais sterlingų, šveicarų frankais, PAR randais, Saudo Arabijos rialais, Kanados ir Australijos doleriais. Tačiau čekius visada galima iškeisti į valiutą tos šalies, kurioje jūs nusprendėte pasinaudoti čekiu. Beje, daugelyje „American Express“ punktų tą galima padaryti nemokamai. Šiandien šie čekiai priimami visame pasaulyje, išskyrus Kubą, Iraną, Iraką, Libiją, Sudaną ir Siriją. Čekiai išleidžiami 50, 100, 500 ir 1000 JAV dolerių nominalais, o eurais – maksimaliai 500 eurų.
Čekiais galima pasinaudoti ne tik bankuose, bet ir kai kuriose parduotuvėse, viešbučiuose.
Čekių pirkimo procedūra paprasta: atiduodate litus arba čekio nominalą atitinkančią valiutą, imate čekius, ant kiekvieno čekio pasirašote ir gaunate kvitą, kuriame nurodyti jūsų čekių serijos numeriai. Kvitą labai svarbu išsaugoti, jis leis jums susigrąžinti lėšas, čekiams prapuolus.
Paprastai už čekio pirkimą ir keitimą į grynuosius pinigus tenka mokėti komisinius mokesčius. „American Express“ čekių daugelyje stambių bankų galima įsigyti mokant 1 proc. komisinių mokesčių, o už jų išgryninimą vidutiniškai imama nuo 1 iki 2 procentų.