Apsipirko prieš dešimtmetį

Vakarojimas prie laužo, maudymasis ežere arba kūdroje, pirtis, šviežiai nupjautos žolės kvapas, medžių genėjimas ir sodinimas, pirmųjų surastų grybų nuotraukų viešinimas feisbuke ir paukščių stebėjimas – visai ne amžinosios valstietiškos tautos vertybės, kurias atranda kone kiekvienas lietuvis, sukūręs šeimą ir sulaukęs 30-ies. Sodybomis prekiaujančių nekilnojamojo turto agentūrų atstovai pastebi, kad sodybas dabar perka 40-mečiai ir vyresni, o mobilių aplikacijų karta jomis visiškai nesidomi.

Druskininkuose dirbantis nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ sertifikuotas gyvenamojo ir komercinio NT ekspertas Ričardas Klincaras pasakojo, kad prekyba sodybų yra labiausiai sezoniška iš visų nekilnojamojo turto rūšių. Padidėjęs susidomėjimas juntamas ir šį pavasarį, bet kalbėti apie kažkokį rinkos pakilimą, koks pastebimas sostinės butų rinkoje, čia būtų sudėtinga.
2004 – 2007 m. laikotarpiu, prieš krizę, sodybų pirkimas buvo tapęs mada, kuria žmonės tiesiog užkrėsdavo vieni kitus. Pietų Lietuva domino kauniečius, kurie apsipirkinėjo kairiajame Nemuno krante, prie Lazdijų rajono ežerų. Vilniečiai pamėgo etnografinius Varėnos rajono kaimus, vienkiemius pušynuose, o ežerų ar upių pakrančių pigiau negu Dzūkijoje rasdavo Rytų Aukštaitijoje.

R. Klincaras teigia nepastebėjęs, kad tuo metu apsipirkę žmonės dabar skubėtų atsikratyti savo turto, bet ir naujo pirkėjų antplūdžio nesimato.

„Tie, kurie nusipirko, greičiausiai laiko, bet naujų klientų, antro bumo... Nepasakyčiau, kad jis yra“, – sakė ekspertas.

Nuo metų pradžios šeimininkus pakeitė pusšimtis sodybų

Lazdijų ir Varėnos rajonuose, pasak R. Klincaro, nuo 2017 m. pradžios iš visų NT agentūrų ir privačių pardavėjų buvo nupirkta beveik pusšimtis sodybų.

„Iš jų Lazdijų rajone – 16 sodybų ne miesteliuose, o kaime, gamtoje. Varėnos rajone iš parduotų 28 galėčiau 24 pavadinti tinkamomis poilsiui. Tai nemažai, bet tikrai ne tokie skaičiai, kokie buvo per pirmąją bangą, kai visi drąsiai investavo pinigus į sodybas, nes jos, kaip sakydavo, skirtingai negu butai, valgyti neprašo – nereikia mokėti už šildymą, kitus komunalinius mokesčius, išskyrus atliekų rinkliavą. Paskui atsikando, kad ta priežiūra, pradedant nuo žolės pjovimo, taip pat kainuoja, jeigu pats negali kiekvieną savaitgalį atvažiuoti ir dirbti“, – kalbėjo „Ober-Haus“ atstovas.
Pasakodamas apie tai, kuo pirkėjai domisi šį sezoną, R. Klincaras pradėjo vardinti išskirtinius verslui, o ne poilsiui skirtus objektus.

„Paveisiejuose yra ežero sala su neįrengta kaimo turizmo sodyba. Tos salos žemė priklauso 5 šeimininkams. Peržiūrėjau atskirus skelbimus, tai visa sala parduodama dalimis, įmanoma ją visą supirkti. Susidomėjo tokia galimybe vienas garsus smuikininkas. Atsirado poilsinė sodyba prie Dusios ežero, kur jachtomis plaukioti galima, buvęs šeimininkas įsirengęs mažųjų lėktuvų pakilimo taką. Kita mano parduodama kaimo turizmo sodyba prie Dusios susidomėjo vienas agrokoncernas, ieškantis iki pusės milijono eurų kainuojančio objekto. Dėl sodybos Marcinkonyse, Varėnos rajone, su mūriniu namu kaimo pakraštyje paskambino Vokietijoje gyvenantis lietuvis. Sako, greitai grįžta, kalbėsime rimtai“, – pasakojo ponas Ričardas.

Jo teigimu, smagiausia pardavinėti sodybas gegužės pradžioje, kai žydi sodai, o žolė dar šviežia, nespėjo peraugti. Arba žiemą, kai gražiai užsnigta. Tada pirkėjas sumoka už gamtą, kraštovaizdį o ne tik už statinius.

Sklypo dydis poilsiautojams nerūpi

Paklaustas, kokie žmonės parduoda sodybas, R. Klincaras sako, kad kelios mirusio šeimininko vaikų ar vaikaičių šeimos, paveldėjusios turtą, nesusitaria kaip drauge juo naudotis, kas tvarkys, remontuos, todėl apsisprendžia parduoti, net ir nepaisydami su ta vieta juos siejančių sentimentų.
Pirkėjai po krizės tapo labiau išrankūs, bet, pavyzdžiui, sklypo dydis ketinantiems poilsiauti, o ne ūkininkauti pirkėjams dažniausiai visiškai nerūpi.

„Jeigu yra 20 arų arba kiek daugiau, tai ir pakanka, o už kelis hektarus laukų niekas papildomai nesumokės. Labiau žiūri ar kelias iki sodybos tinkamas privažiuoti visais metų laikais, ir vertina kraštovaizdžio grožį, atstumą iki ežero, miško“, – sakė ekspertas.

Sodybos Dzūkijoje
Foto: Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Dzūkijos nacionalinio parko etnografiniai kaimai, tarpukariu buvę Lenkijos okupuotoje teritorijoje ir nepatyrę kraustymosi į vienkiemius, išsaugojo dar nuo Valakų reformos susiformavusią rėžinę struktūrą: sklypai siauri, namas stovi galu į gatvę, o ūkio pastatai – kitoje jos pusėje. Nors privatumo tokiose sodybose gerokai mažiau, negu kairiojo Nemuno kranto vienkiemiuose, o iki artimiausio vandens telkinio gali tekti paėjėti, pirkėjai, ypač vilniečiai, R. Klincaro teigimu, sugeba įvertinti viso kaimo etnografinį vaizdą.

„Idealiu atveju, pagal pirkėjų įsivaizdavimą, sodyba stovi ant kalno, iš šiaurės ją supa miškas, o pakalnėje – ežeras arba upė. Bet realybė tokias svajones pakoreguoja. Labai gerų poilsinių sodybų yra mažai ir joms pirkėjų atsiranda visada, net gūdžiausiu sunkmečiu“, – pasakojo „Ober-Haus“ atstovas.

Sodybos – nuo 20 000 eurų

Paklaustas, už kiek galima nupirkti poilsiui tinkamą sodybą su dar stovinčiais trobesiais be ežero pakrantės, R. Klincaras sakė, kad reikėtų turėti susitaupius bent 20 000 eurų. Artėjant link 30 tūkst. eurų jau galima rasti trobelę ir prie vandens telkinio.

Sodybų beveik niekas neperka už paskolas, nes antras ar trečias būstas – ne pirmo būtinumo prekė.

Kainos Lazdijų ir Varėnos rajonuose beveik nesiskiria, bet pasiūla Lazdijų krašte didesnė, daugiau siūloma gerai įrengtų, renovuotų arba naujos statybos sodybų prie ežerų.

Kainai įtaką daro ne tik atstumas nuo Vilniaus ar Kauno, bet ir Druskininkų kurorto, nes galimybė savaitgalį poilsiaujant sodyboje per keliolika minučių nuvažiuoti į koncertą M. K. Čiurlionio muziejuje, pavakarieniauti restorane arba išbandyti SPA procedūras pirkėjams atrodo patraukliai.
Pamatę išmaltą keliuką, kuriuo pavasarį ar vėlyvą rudenį bus neįmanoma privažiuoti lengvuoju automobiliu, pirkėjai vien dėl to bando nusiderėti 3 – 4 tūkst. eurų. Svarbus ir tvarkingo elektros įvado buvimas, galimybė ateityje užsakyti daugiau galios, negu kaime įprasti 3 kW. R. Klincaras pataria sodybų pirkėjams dar prieš pasirašant preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį pasidomėti artimiausiame ESO klientų aptarnavimo skyriuje tokiomis galimybėmis, o jeigu laidų išvis nėra arba jie nukarpyti, sužinoti ar elektros įvedimas nekainuos brangiau už pačią sodybą.

Perkant vienkiemį miške vien su namų valda verta pasidomėti, kam priklauso tas miškas ir kokie jo šeimininkų ketinimai, nes atvažiavę po pusmečio galite nustebti, kad artimiausią dešimtmetį, kol paūgės atsodinti medžiai, teks grožėtis plynos kirtavietės kraštovaizdžiu.

Tvarkingus dokumentus turi tik trečdalis pardavėjų

Iš visų nekilnojamojo turto rūšių sodybos yra būtent tie objektai, kurių nuosavybės dokumentai dažniausiai būna tinkamai nesutvarkyti. Jeigu sodybos savininkas ją įsigijo arba paveldėjo šiame amžiuje, tai galima tikėtis, kad turės nuosavybės pažymėjimą, sklypo planą ir pirkimo-pardavimo sutartį, todėl galima bus sudaryti sandėrį nors ir per parą. Tačiau sodybomis prekiaujantiems nekilnojamo turto agentams tenka sutikti žmonių, kurie tik įsivaizduoja, kad yra sodybos, kurioje gyveno jų tėvai ar seneliai, šeimininkai.

„Visko būna: gyvena žmogus savo name, turi tik pageltusią L. Brežnevo laikų „namų knygą“ su neįskaitomais įrašais, žemė po statiniais taip ir lieka neišpirkta arba yra didesniame bendros nuosavybės sklype, kurio kiti bendrasavininkiai mirę arba emigravę. Vieta gali būti graži, bet pirkėjas atšoka, kai pamato, kad metus gali gaišti tvarkydamas dokumentus ir visai nebūtinai tas tvarkymas baigsis sėkmingai“, – kalbėjo R. Klincaras.

Eksperto teigimu, tvarkingus sodybų nuosavybės dokumentus turi ne daugiau kaip 30 proc. jas parduoti sumaniusių kaimiečių.

Pirkėjas gali turėti nemalonumų net ir tada, kai nuosavybės dokumentai sutvarkyti taip, kad notaras gali patvirtinti sandėrį, bet inventorizuoti ne visi sodybos statiniai.

„Notaras tvirtina sutartį savo biure, jis juk nevažiuos į tą vienkiemį ir nežiūrės, ar ten neteisėtų statybų nėra. Tai ypač aktualu perkant sodybą ežero ar upės pakrantėje, nes vandens apsaugos juostoje be jokių statybos leidimų nežinia kada suręstas pastatas, kuris iki šiol niekam neužkliuvo tik todėl, kad niekas jo nepastebėjo, gali sukelti daug problemų“, – sakė „Ober-Haus“ atstovas.

Gražių vietų yra ne tik nacionaliniame parke

Ant Varėnos laikraščio „Merkio kraštas“ redakcijos patalpose įsikūrusios nekilnojamojo turto agentūros „Dėdė“ direktoriaus Manto Radzevičius darbo stalo pastebėjęs droną, sužinau, kad iš aukštybių padarytos nuotraukos padeda pirkėjams pamatyti parduodamų sodybų aplinką, suprasti, kokio kraštovaizdžio gali tikėtis, todėl būna mažiau nusivylimų, kai šimtą kilometrų atvažiavusi iš sostinės šeima randa visai ne tai, ką vylėsi pamatyti.

„Parduodančių yra daugiau negu perkančių, sustojo tas visas reikalas. Jei ir perka, tai daugiau pigesnes, iki 25 tūkst. eurų kainuojančias sodybas, o ką nors brangesnio sudėtinga parduoti“, - apgailestavo M. Radzevičius.

Jo teigimu, sodybą Varėnos rajone galima rasti ir už 10 000 eurų, bet geidžiantiems tokios, kur šalia būtų ne viena pusiau nudžiūvusi slyva ir vaizdas į sugriuvusias fermas, o tikras dzūkiškas pušynas, reikėtų susitaupyti bent 15 tūkst. eurų.

„Dėdės“ direktorius pastebi, kad poilsiui sodybas perkantys vilniečiai pradėjo vengti visiškų vienkiemių. Privatumas pageidaujamas, bet daugeliui norisi, kad netoliese būtų nuolat gyvenantis kaimynas, kuris, poilsiautojams išvykus, galėtų prižiūrėti sodybą. Tuo požiūriu patrauklios prie pat Lietuvos-Baltarusijos sienos esančios sodybos, nes reguliariai patruliuojantys pasieniečiai išbaido ketinimų įsilaužti ir ką nors pavogti turinčius asocialius asmenis.

Nerasdami arba negalėdami įpirkti sodybų Dzūkijos nacionaliniame parke, poilsiautojai atranda, kad ne tik Zervynose, Margionyse arba Marcinkonyse, bet ir mažiau žinomuose ne tokių populiarių Kaniavos ir Vydenių seniūnijų kaimeliuose yra gražių vietų, tinkamų rekreacijai. Nuo ikikrizinių laikų išliko stereotipas, kad iki 100 kilometrų nuo Vilniaus esanti sodyba privalo kainuoti brangiau, nors penktadienio vakarą ištrūkti iš eismo spūsties sostinės Geležinio Vilko ar Kalvarijų gatvėje gali užtrukti ilgiau, negu pravažiuoti visą Varėnos rajoną.

Pinigus pasidalinti lengviau negu trobesius

Paklausą viršijanti pasiūla lemia, kad pirkėjai niekur neskuba – laukia patrauklesnių pasiūlymų už ypatingai mažą kainą, tikisi, kad kažkam skubiai prireiks pinigų ir norės atsikratyti vertingos sodybos pusvelčiui.

„Būna, kad pirkėjai atvažiuoja ne vieną kartą į tą pačią sodybą, bando suprasti ar įsivaizduoja save ten poilsiaujančius, nori pamatyti aplinką skirtingu metų laiku. Iki krizės užtekdavo pasakyti, kad po jūsų laukia kiti pirkėjai ir jau siūlydavo avansą, jei tik nors kiek patiko vieta“, – pasakojo M. Radzevičius.

Jis pastebi, kad, kuo vyresnis sodybos pardavėjas, tuo labiau pervertina savo parduodamą nuosavybę, statinių būklę, būna prisiklausęs ikikrizinių pasakojimų apie sumokėtus šimtus tūkstančių litų už kaimyno lūšną ir nori gauti tiek pat, tik dabar jau eurais.

„Kartais specialiai atspausdinu ir atvežu parodyti kitų parduodamų sodybų skelbimų pavyzdžius, kad žmogus patikėtų, jog rinkos kaina gerokai skiriasi nuo jo įsivaizdavimo“, – sakė agentūros vadovas.

M. Radzevičius taip pat pastebi, kad svajonė turėti savo sodybą būdinga kartai, kuriai dabar ne mažiau kaip 40 metų, o jaunesnės šeimos, net ir turėdamos pakankamai pinigų, juos leidžia visai kitokioms laisvalaikio pramogoms neprisirišdamos prie vienos, kad ir labai gražios vietos. Jis prognozuoja dar labiau didėsiančią sodybų pasiūlą, nes kas antrame kaimo name liko gyventi tik aštuoniasdešimtmetės našlės, o po jų mirties paveldėję turtą giminaičiai dažniausiai viską parduoda, nes pinigus pasidalinti lengviau negu trobesius.