– Kaip kilo idėja parašyti kitokį parduodamo garažo skelbimą?

– Labai paprastai. Kai atėjo laikas parduoti garažą ir parašyti skelbimą, jau turėjau idėją. Viską stengiausi aprašyti labai suprantamai. Išdėsčiau, ką galvoju. Būna, kartais žodžio kišenėje tikrai neieškau.

Prisėdęs prie kompiuterio ilgai neužtrukau, apie pusvalandį.

Esu pusiau žemaitis, pusiau suvalkietis – turiu suvalkietiško kraujo. Taupumas įvėlė mane į tai, kad jei jau yra galimybė skelbime parašyti tam tikrą ženklų skaičių, reikia jį išnaudoti. Tiesa, tiek neprirašiau. Galvojau, nusibos žmonėms skaityti. Į skelbimą pažvelgiau kaip į erdvę pasireikšti.

– Ar tikėjotės sulaukti tiek daug dėmesio? Kiek realių, potencialių pirkėjų atsirado?

– Tikrai nesitikėjau. Gal egzistuoja opi problema – žmonės tikrai myli garažus ir nori, kad jie išliktų? Gal jie yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis? Nežinau, kiek vyrų ir moterų atkreipė dėmesį į skelbimą, tačiau, manau, jame jie atrado dalelę savęs. Jaučiu, kad rašydamas skelbimą ir pats rašiau savo nuomonę, mintis, bandžiau perteikti tą jausmą, kurį man kelia garažai.

Susidomėjusių daug nebuvo.

Man paskambino septyni žmonės. Kelis skambučius praleidau, nes buvau dviračių maratone ir buvo sekmadienis. Iš tų septynių susidomėję buvo penki – du skambino su pasiūlymais rašyti tekstus.

Sudomino – vienas parašė šeštadienį iš ryto. Paaiškino, kad rašo dėl garažo, bet jam jo nereikia ir jo nepirks, bet gal noriu rašyti skelbimus. Šešis per mėnesį, keturi centai už žodį – pamaniau, oho, mano žodį jau vertina keturiais centais, beveik kaip kokias kulkas (juokiasi). Žadėjo per savaitę paskambinti, bet skambučio nesulaukiau.

Kitas susidomėjęs buvo plytelių klojėjas. Sakė, kad kloja plyteles, turi savo tinklalapį, bet jame nesigaudo ir nemoka taip žodžių suregzti – gal galiu parašyti jam skelbimą? Sutikau.

– Ar atkreipiate dėmesį į skelbimus internete? Kaip manote, ar kūrybiški skelbimai palengvina pardavimą?

– Taip, be abejo. Kūrybiškas, išsamus skelbimas visada pritrauks daugiau dėmesio negu visiškai paprastas.

Manau, įtaką daro ir klimatas, aplinka, bet to, nuo vaikystės girdime: „nedaryk to ir ano, elkis ramiai, būk normalus, neišsišok“. Tokie žmonės ir užauga – parašiau „parduodu“ ir gana. Yra tekę matyti kūrybiškų, įdomiai aprašytų skelbimų, bet labai retai.

– Garažą aprašėte ypatingai. Negaila parduoti?

– Žinoma, gaila. Širdis krauju srūva. Berašant jau buvo liūdna. Tas garažas stovėjo, kai aš dar tik atsikrausčiau į Kauną.

Sena moteris ten laikė savo „Žigulį“, tačiau ji pasimirė. Kaimynai delegavo, kad galėčiau jį nusipirkti. Įsigijau iš jos giminaičio, ten laikiau mašiną, motorolerį, kitus daiktus.

Ne tiek paties garažo gaila (paprastas metalinis statinys, jame su draugais aparatų nekonstruosi), kiek ploto, ant kurio jis stovi. Savivaldybės buvo nurodyta, kad turime garažą iškraustyti, nes šis pastatytas nelegaliai, ant valdiškos žemės.

Tada kyla klausimas, kuris tave menkina kaip žmogų: paprastas žmogelis, močiutė, 1989 m. gavo galimybę pasistatyti tą garažėlį kaip buvusi tremtinė, nebuvo nei nepriklausomos Lietuvos, nei laisvos respublikos.

O kai kartu atgavome laisvę, tas plotas tapo kažkieno, nelegalus, valstybinis. Tragiškumas tas, ko labiausiai bijau, kad ateis koks nors prekybos centras ir užims vietą. Erdvė gera, miesto ribose, brangi.

Tada bus legaliai nupirkta, išnuomota žemė, tačiau mes, kaip gyventojai, nieko negalėsime pasakyti. Abejoju, ar kam rūpės. Bet juk yra žmonių, kuriems garažas buvo vienintelis džiaugsmas. Turiu kaimyną, kuris šalia maniškio buvusį metalinį garažą statė kartu su tėvu, jam buvo ypač liūdna jį išrinkti.

Juozas Surblys

– Dirbate televizijoje. Ar yra progų kūrybingumui pasireikšti?

– Darbuojuosi projekte „TV pagalba“, esu laidos montuotojas. Darbas nėra labai kūrybiškas, daug techninių dalykų, yra tam tikrų reikalavimų, negali vien kurti tai, ką norisi.

Prastai mokiausi mokykloje. Man sunkiai sekėsi pamokos, kuriose tekdavo rašyti, pavyzdžiui, gramatika, literatūra. Kartais už rašinius gaudavau 10, bet tai būdavo iš kelių balų sudėtas pažymys. Iš gramatikos esu gavęs ir 2, ir 1. Jos taisyklių tikrai neišmokau – gal praplepėjau, gal prapaišiau. Niekas į mane rimtai, kaip į rašto žmogų, nežiūri, nes darau daug klaidų. Matyt, tai ir trukdo pradėti rašyti rimčiau, pavyzdžiui, scenarijus, tačiau būtų įdomu pamėginti.

– Jei norėtumėte dar ką nors parduoti, kokį skelbimą rašytumėte?

– Tik įdomų, kūrybišką. Visada juos rašydavau linksmai. Keletą kartų buvo net užblokavę, ištrynę (pardavinėdamas automobilį, J. Surblys prie skelbimo pridėjo žurnalo, kurio viršelyje buvo jo sesuo, nuotrauką ir žadėjo pirkėjui duoti jos telefono numerį – aut. pastaba). Prirašydavau kūrybiškai, gudriai, bet gal atrodydavo, kad skelbimai netikri. Tačiau jei vėl ką nors reikėtų parduoti, likčiau ištikimas savo stiliui.