Dvynukų turtingi metai

Neretam skaitytojui turbūt kilo klausimas, kodėl bandos dydis nurodytas su žodeliu maždaug. Dabar ūkyje – pats ėriavimosi metas. Vienas mažylis bandą papildė prieš pat „Savaitraščio Kaunui“ viešnagę Kuro kaime. Ūkio savininkas džiaugėsi, kad jau turi 26 jauniklius, reta avis šiemet atsiveda po vieną palikuonį, tvarte laigo net dveji trynukai.

„Pirmaisiais metais avelės turėjo po vieną ėriuką, manėme, kad ši veislė labai nevisli. Vėliau, matyt, nuo gero pašaro ir priežiūros padėtis pasitaisė. Kai pirkome, sakė, kad per metus sulauksime tik vienos vados, o dabar per dvejus sulaukiame trijų“, – sakė ūkininkas.

Alina ir Laimas augina avis ketvirtus metus. Jos ūkyje atsirado iš gailesčio. Sodininkai, laikantys avių, iš Šileikų imdavo šieno. Kartą ūkininkus sodininkai pakvietė pažiūrėti, kam tenka jų paruoštas pašaras.

„Mums tos avytės pasirodė tokios gražios, o jų šeimininkai prasitarė ketinantys pjauti gyvuliukus. Pagailo, tad pasakėme norintys auginti ir nupirkome tas 4 avis. Pagalvojome, kad ne vaizdas tiek teturėti, susiradome internetu dar 11 tos pačios veislės.

Dabar jau manome, kad be reikalo su tomis avimis prasidėjome. Turime daug darbo, o avys atima begalę laiko. Žinoma, šiltuoju sezonu užtenka vandens ir grūdų įpilti, tačiau pusę metų eini ir eini prie jų, ir viską rankomis atlikti tenka“, – pasakojo ūkio šeimininkė.
Dabar jau manome, kad be reikalo su tomis avimis prasidėjome. Turime daug darbo, o avys atima begalę laiko. Žinoma, šiltuoju sezonu užtenka vandens ir grūdų įpilti, tačiau pusę metų eini ir eini prie jų, ir viską rankomis atlikti tenka“, – pasakojo ūkio šeimininkė.

Vasarą banda praktiškai nekelia rūpesčių. „Ir orus nuspėja. Jei gresia trumpalaikis lietus, kaipmat iš ganyklos parmauna slėptis po stogu. Tačiau jei lyja visą dieną, jos lyg niekur nieko ganosi. Bandoje yra Vadovė (taip ją šeimininkai ir vadina), pati smulkiausia avytė, kuri visas veda, o štai avinas lyderyste neužsiima, jo paskirtis kita. Avys – bandos gyvuliai, kur vienas eina, ten ir visi kiti iš paskos“, – teigė Laimas.

Didžiulė investicija apsaugo nuo netekčių

A. ir L. Šileikų sodyba – apsupta miškų, kuriuose ir vilkų esama. Todėl ūkininkai džiaugiasi, kad Lenkijos žemumų avys – baikščios, nakvoti visada sugrįžta į tvartą. Ir, regis, laikrodį turi, vėliausiai parsiranda 23 val., o 7 val. vėl traukia į pievas.

Prieš kelerius metus vilkai išpjovė visą kaimynės avių bandą, nors ši ganėsi aptvare prie pat namų. Todėl Šileikai, įsigiję pirmąsias penkiolika augintinių, ryžosi stambiai investicijai – visą teritoriją užtvėrė patikima tvora, naudojama greitkeliuose eismui nuo žvėrių apsaugoti. Per tokį tinklą, Laimo žodžiais, tik zuikis gali pralįsti, o jis, kaip žinome, avims – ne priešas.
Alinos ir Laimo Šileikų ūkis (R. Guigos nuotr.)

Bandos savininkai pabrėžė, kad posakis „kvaila kaip avis“ neatitinka tikrovės. „Avys tikrai nėra kvailos. Jos nemėgsta karščio ir, jei temperatūra aukšta, nė nosies nekiša iš tvarto, guli galvas ant vėsaus cementinio pamato pasidėjusios. Anksčiau turėjome aviną, kuris mėgdavo atitraukti striukės užtrauktuką arba nugvelbti iš kišenės obuolį. Apskritai avys turi gerą atmintį. Aptikusios ką nors skanaus, vis eina tikrinti tos vietos. O maži ėriukai meilūs it šunyčiai, sekioja iš paskos. Linksma stebėti, kaip jie šėlioja ir žaidžia“, – ūkininkas.

Jį papildė žmona: „Mamos smalsius mažylius saugodamos nustumia nuo svetimų žmonių. Apskritai labai gražūs mamų ir atžalų santykiai. Buvo įdomu stebėti, kai pusmečio sulaukusioms dukroms mama iš kailio pašė šiaudgalius, šieną. Arba kai bandos senbuvės iš jauniklių bandė nusavinti tik atvestus ėriukus, apsimesdamos, neva tai jų palikuonys.“

Žinoma, ir tarp avių pasitaiko blogų mamų, skriaudžiančių mažylius, nemaitinančių, neprisileidžiančių. Tokiais ėriukais tenka pasirūpinti šeimininkams, kol avys ateina į protą. Kadangi Šileikai karvės nelaiko, pieno prašyti tenka bėgti pas Alinos mamą.

„Vis dėlto mūsiškių nėra ko lyginti su Sufolkų veislės avimis, pastarosios labai prastai rūpinasi palikuonimis, iš 6 maitina vos viena. Ir gerai, kad mūsų avytės veda po du vaikus, tai bent pieno abiem užtenka.

Kas iš to, kad Romanovai susilaukia 5 palikuonių, tačiau nepajėgia visų išmaitinti. Be to, ir skerdienos išeiga maža – vos 10 kg, o mes, paauginę iki metų, gauname apie 40 kg“, – veislės pasirinkimu neabejojo ūkio savininkas.

Lenkijos žemumų avys – palyginti reta veislė, jų Lietuvoje tėra apie 500. Iki šiol Šileikai formavo bandą pasilikdami pateles ir parduodami tik avinus. Šie metai – pirmieji, kai Kuro kaimo ūkininkai pradėjo realizuoti ėrieną. Jau paskersta 15 gyvuliukų, toks pat likimas laukia dar 10-ies.

Lenkijos žemumų veislės avių mėsa – išskirtinė, neturi specifinio skonio ir kvapo, išlydžius lajų, gaunami skanūs spirgučiai. Kol kas ūkininkai parduoda tik mėsą, o kitą produktą – vilną – atiduoda kirpėjui už paslaugą, tačiau yra girdėję, kad ją superka lenkai. Gražūs ir išdirbti avių kailiai, tačiau kol kas rinkos jiems Šileikai taip pat neatrado.

Avių bandos ūkininkai didinti neketina – apsistoti žada ties 100 augintinių. Mat joms reikia daug priežiūros ir pašaro. Pernai sutuoktiniai paruošė 36 ritinius, sveriančius po 0,5 t, šieno. Ėdrios augintinės ritinį sudoroja per 3 dienas, tad antra tiek šio sauso pašaro ūkininkams teko pirkti. Be jo, reikia grūdų, vitaminų.

Avims palepinti Laimas specialiai sėja apie 2 ha avižų. Kai ateina laikas augalus pjauti, jis paleidžia avis, kad šios sudorotų derlių. Avižos iki vasaros pabaigos atželia, todėl gyvieji kombainai dar kartą grįžta į tą patį lauką.

Sakoma, kad avys ūkiui pelną nešti pradeda po 4–5 metų. „Kol kas naudos dar nėra, jei skaičiuosime, kiek kainuoja pašaras, kiek atsiėjo tvorų tvėrimas. Tiksliau būtų pasakyti, kad jau neiname į minusą, tačiau iš avininkystės dar tikrai neišgyventume“, – neslėpė ūkio šeimininkė. Žiemą ūkiui pajamas užtikrina ir apskritai metų balansą į viršų kilsteli biokuras.

Netikėta sėkmė

Prieš 6–7 m. apie biokuro gamybą Šileikai nė nemąstė. Tačiau 2011 m. Žemės ūkio ministerija parengė supaprastintą programą „Miškų ekonominės vertės didinimas“, kuri leido ūkininkams, turintiems miško, įsigyti miško ūkio technikos.
Alina ir Laimas (R. Guigos nuotr.)

40 ha miško valdantis L. Šileika surizikavo parengti projektą. Jis atitiko pirmą pagal svarbą ir dar bent tris kriterijus. Laimas iki tol nebuvo prašęs ir gavęs jokios Europos Sąjungos paramos, ūkyje reikalingą techniką įsigijęs savo lėšomis. Gavęs finansavimą, jis nusipirko traktorių ir priekabą.

L. Šileika išretino ir atliko ugdymo darbus mišriame miške iškirsdamas lapuočius ir palikdamas tik ąžuolus, pušis, egles. „Iš pradžių galvojome, kad galėsime pasigaminti kuro sau, kaimynams techniką paskolinsime. Tačiau tais pačiais metais prasidėjo biokuro gamybos vajus. Aplink – daug apleistų plotų, kažkas paragino mus imtis šio verslo.

Manėme, traktorius atsipirks po dešimtmečio, tačiau tam teprireikė vos kelerių metų, nes sulaukiame nemažai užsakymų. Dirbame ne tik Zapyškio seniūnijoje, neseniai prie Marvelės panemunę tvarkėme, didelį plotą šalia Kačerginės“, – dirbamas vietas vardijo pašnekovas.

Pernai jis nusprendė išmėginti laimę valdų modernizavimo programoje. Iš maždaug 700 atrinktų projektų Kuro kaimo ūkininkas atsidūrė sąrašo viršuje ir, gavęs paramą, įsigijo modernų „Case“ traktorių, purkštuvą bei sėjamąją. L. Šileika – vienas iš kelių Kauno rajono ūkininkų, kuriems nusišypsojo sėkmė. Balų pridėjo nederlingos žemės ir auginamos avys.

Grikių plotus didins

Nors Zapyškio seniūnijoje žemės nederlingos, Šileikai sėja rugių, kvietrugių, avižų, grikių. Pastarieji į ūkį atkeliavo tais pačiais metais, kaip ir avys.

Grikius ūkininkai pernai augino 40-yje ha, o šiemet plotą ketina didinti, mat jie prastose žemėse gerai dera, iš ha pavyksta prikulti 1–1,2 tonos. Už toną supirkėjai pernai mokėjo po 350 eurų. Kadangi šiems augalams nereikia trąšų ir cheminių apsaugos priemonių, juos auginti apsimoka. Be to, pabrėžė Laimas, grikiai ypač tinkami sėjomainai, po jų dirva labai atsigauna.

Už kelių dešimčių kilometrų šakiečiai iš ha kulia 10 t kviečių, o Zapyškio seniūnijos ūkininkai džiaugiasi gavę keturias, kartais tenka pasitenkinti ir tona.

Šileikai valdo 180 ha, apie 30 iš jų užima pievos. Jose ne tik ganosi avių banda ir gaminamas pašaras žiemai. Ūkininkai plėtoja dar vieną netradicinį verslą – parduoda šieną graužikų pašarui. Dievogalos kaime, bendrovėje „Terra Animalis“, jis sufasuojamas ir parduodamas ne tik šalies prekybos centruose, bet ir pasaulyje – Indonezijoje, Italijoje.

Šienui keliami specialūs reikalavimai: jis turi būti žalios spalvos, idealiai sausas ir supresuotas prėslais. Ši veikla ir pavagia ūkininkų atostogas, nes tokiam produktui paruošti reikia skirti daug pastangų ir laiko.

Nusistebėjus Šileikų išradingumu ir verslumu, ūkininkai šypsojosi ir tikino, jog jokio stebuklo čia nėra, taip, jų žodžiais, buvo ir Zapyškio kolūkyje, kuris dėl nenašių dirvų neišgyveno be pagalbinių verslų, net tinklus pynė.