Vasarį parlamentinės partijos pasirašė bendrą susitarimą dėl elektrinės, o balandį Seimas priėmė įstatymą, kuriuo draudžiamas elektros iš nesaugių trečiųjų šalių patekimas į Lietuvos rinką, įstatymas tiesiogiai liečia Baltarusijos atominę Astrave.
Šią savaitę Vilniuje viešėjęs už energetiką atsakingas Europos Komisijos (EK) pirmininko pavaduotojas Marošas Šefčovičius sakė, kad Briuselis linkęs savo dėmesį koncentruoti į atominės Astrave saugumą, o ne į elektros embargą. LRT televizijos laidos „Savaitė“ žurnalistui Karoliui Kaupiniui EK pirmininko pavaduotojas sakė, kad Komisija baigia susitarti su Baltarusija dėl europinių standartų saugumo testų Astrave. Pokalbis su Marošu Šefčovičiumi prasidėjo nuo Energetikos sąjungos, kuri yra vienas iš EK prioritetų.
– Europos anglies ir plieno bendrija kadaise buvo sukurta tam, kad Europoje nebebūtų dar vieno karo, padarant šalis priklausomas viena nuo kitos resursų prasme, jos turėjo atsisakyti minties viena kitą pulti. Ko šiandien Europos komisija siekia Energetikos sąjunga, kurią taip aktyviai skatinate važinėdamas po įvairias Europos Sąjungos valstybes?
– Viena vertus, per keletą dešimtmečių iš Europos anglies ir plieno bendrijos tapti vėjo ir saulės bendrija būtų nemažas progresas. Bet visų pirma Energetikos sąjunga svarbi bandant rasti savo vaidmenį naujosios pramonės revoliucijos kontekste. Matome didžiulę pasaulinę bangą, kai pramonės stengiasi sumažinti taršą, padidinti energijos efektyvumą, įtraukti įvairias dalijimosi schemas, populiarias tarp jaunimo. Europos Sąjunga kaip visuma buvo pirmoji ekonomika, pradėjusi šį didžiulį pokytį, tad norime juo pasinaudoti.
Mes labiausiai patyrę atsinaujinančios energetikos srityje, tačiau vis dar importuojame energijos už milijardą eurų per dieną. Tad mūsų mėginimas didinti vietinių resursų ir naujų technologijų naudojimą būtų didžiulė paslauga ateities kartoms ir Europai. Tačiau mus vienija ir tai, kad Energetikos sąjunga turėtų padidinti mūsų energetinę nepriklausomybę, mums imant naudoti vis daugiau savo turimos vėjo, saulės, biomasės energijos, vartojant taupiau ir taip mažinant importo poreikį. Tačiau kol kas jo reikia, tad dar vienas svarbus elementas – energetinis saugumas.
Vakarų Europoje išorės tiekėjai istoriškai buvo įvairesni, Vidurio ir Rytų Europa labiau priklausė nuo Rusijos. Ir iki 2014–2015 m. rytų europiečiai dėl to, pavyzdžiui, už dujas mokėdavo penktadaliu daugiau nei vakariečiai. Tad siekiama didinti išorės tiekėjų įvairovę, Europos energijos tinklų susietumą, dujų talpyklų kiekį, naudoti daugiau priešingos tėkmės tinklų, kurie tokie svarbūs, pavyzdžiui, Ukrainai, kad ateityje nebepatirtume spaudimo ar neturėtume priimti sąlygų, kurios nėra geriausios rinkoje.
– Tačiau kai Lietuva pasistatė suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, kad priklausomybė nuo rusiškų dujų sumažėtų, Vakarų Europos šalių energijos kompanijos gina projektą „Nord Stream 2“, kuris kaip tik padidintų rusiškų dujų kiekį Europos rinkoje, tad ir jos priklausomybę nuo Rusijos?
– Visų pirma noriu pasakyti, kad šįryt pasveikinau jūsų prezidentę, premjerą ir energetikos ministrą dėl didžiulio progreso, kurį Lietuva padarė didindama savo energetinį saugumą. Ir SGD „Indepedence“ terminalas visiškai pakeitė dujų geopolitiką Baltijos šalyse. Dabar turite pasirinkimą, priėjimą prie pasaulinės rinkos, kurioje vis auga konkurencija, kur tarpusavyje konkuruoja Australija, Kataras ir Jungtinės Valstijos. Dabar galite pasiūlyti puikių paslaugų Baltijos šalių bičiuliams ir tampate svarbiu žaidėju dujų rinkoje. Tai įspūdinga.
O „Nord Stream 2“ iš tiesų dalija Europos Sąjungą, projektą stumia energijos kompanijos. Ir sudėtinga čia ne tik politinė, bet ir teisinė situacija. Susiduria dvi teisinės sistemos – Rusijos ir Europos. Po ilgų diskusijų su šalimis narėmis Europos komisija išsiderėjo mandatą deryboms, per kurias su Rusija būtų kalbama, kaip užtikrinti, kad šis projektas paisytų pagrindinių Europos principų ir nedarytų neigiamo poveikio Rytų ir Vidurio Europai, ypač Ukrainai. Ginčijamės dėl daug ko, bet dėl dujų tranzito per Ukrainą sutinka visos 28 šalys, politiškai tai labai svarbu, ir dėl to Komisija smarkiai stengsis.
– Tokios netankiai apgyvendintos ir žalios šalies kaip Lietuva gyventojams gamtos tarša anglies dvideginiu ir oro tarša apskritai, – kaip viena pagrindinių pasaulio problemų – gali atrodyti gana tolima. Tad atsiradus pasirinkimui tarp „žaliosios“ energetikos ir kainos, daugelis jų, matyt, rinktųsi tai, kas pigiau.
– Pažiūrėkime, kas vyksta Jungtinėse Valstijose. Saulės energetika energijos sektoriuje tapo antru didžiausiu darbdaviu. Google, Apple, Ikea, Tesla ir kitos kompanijos tiesiog primygtinai iš savo tiekėjų reikalauja naudoti atsinaujinančią energiją. Ir ne tik dėl aplinkosaugos, bet ir todėl, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai darosi vis pigesni dėl technologinės pažangos. Šiandien jūroje statomų vėjo jėgainių turbinų be jokių subsidijų Baltijos šalys gali įsigyti už maždaug 50 eurų už megavatą.
Prieš dvejus metus apie tai buvo galima tik pasvajoti. Vis daugiau stogų turi saulės baterijas – žmonės nori daugiau kontrolės, kokią ir kiek energijos vartoja, kiek už ją moka, ir šiandien jau gali sau tai leisti, nes jos vis pinga. Džiaugiuosi, kad Lietuva nusprendė kurti investicijų platformą, kuri pritrauktų daug daugiau pinigų iš privataus sektoriaus siekiant paversti jūsų miestus išmanesniais, jūsų namus taupesniais. Paryžiuje šiandien dėl išmaniųjų technologijų kai kurie namų ūkiai per metus sutaupo po daugiau nei tūkstantį eurų kalbant apie energijos suvartojimą. Kuo greičiau įšoksime į taupios ir efektyvios energetikos madą, tuo geriau bus mums patiems. Europa šioje srityje lyderiauja ir daug didžiųjų ekonomikų iš mūsų šito mokosi.
– Viena iš Lietuvos narystės Europos Sąjungoje sąlygų buvo Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Praeitą penktadienį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko „Žalios pievelės“ premjera – Visagino gyventojai pasakojo apie savo patirtį, ką jiems reiškia elektrinės uždarymas. Tačiau kol visoje Europos Sąjungoje uždaromų atominių vis daugėja, visai šalia Lietuvos sostinės, Baltarusijoje statoma nauja. Lietuva jau pareiškė, kad energijos iš ten nepirks, traktuoja tą projektą kaip politinį, o ne ekonominį. Ką apie jį mano Europos Komisija, ar laiko jį saugiu?
– Labai aiškiai per visus susitikimus Vilniuje sakiau, kad Astravo nelaikome vien tik Lietuvai svarbiu klausimu. Tai visai Europos Sąjungai svarbus klausimas, ypač dėl atominės saugumo. Kalbėjome su Baltarusija ir pareiškėme, kad kol nepamatysime Astrave europietiško tipo saugumo testų, bus labai sunku tęsti energetikos dialogą ir tai paveiks mūsų santykių kokybę. Dabar mes esame labai arti sutarimo, kad tokie testai bus vykdomi šiemet. Tuomet turėtų būti parengta ataskaita, o tada Europos Sąjungos ekspertų komisija įvertins, ar saugumas tikrai aukščiausios kokybės. Tarp ekspertų žinoma bus ir Lietuva. Būtent ši komisija siūlys, kas turi būti gerinama ir kaip tai turi būti įgyvendinta.
– Bet jei šių saugumo testų elektrinė neįveiktų, ką galėtų padaryti Europos Komisija?
– Turime politinių priemonių, nes Baltarusijai Europos Sąjunga yra svarbus partneris ekonomine, prekybos prasme. Taip pat mūsų narės priklauso ir Tarptautinei atominės energetikos agentūrai Vienoje. Tačiau kol kas kontaktai su baltarusiais rodo, kad aukščiausi standartai gali būti pasiekti.
– Kokią Europą įsivaizduojate po 20–30 metų?
– Didžioji elektros energijos dalis bus gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, bus pigesnė, mūsų miestai bus išmanesni, mūsų keliuose bus daug daugiau elekrinių, vandenilinių automobilių, o pagrindinis ekonomikos variklis bus didžiulio kiekio duomenų apdorojimas. Daug dalykų, kurie dabar įvežami iš Kinijos ar kitur, bus spausdinami 3D spausdintuvu Europoje. Tai galėtų sukurti Europos reindustrializaciją, ypač tose srityse, kur mes stiprūs. Aš optimistas. Jei būsime protiškai pasiruošę tam, ko šiam amžiui reikia mūsų planetai, tuomet Europa tikrai gali būti šio judėjimo lydere.
