Sunku suprasti, kokiais skaičiavimais jie grįsti ar kokią realią naudą duos. Sunku suprasti ir tai, ar ateityje realūs teisės aktai atlieps šiuos siūlymus, kadangi pastarieji tiesiog palieka per daug vietos interpretacijai.
Susidaro įspūdis, kad jais labiau siekiama tvarkyti valstybės biudžeto klausimus, nei spręsti žmonių problemas.
Visų pirma, į akis krenta ekonominiai skaičiavimai: R. Lazutkos pristatyti siūlymai atrodo paremti selektyviomis faktų interpretacijomis ir neaiškiomis prognozėmis.
Sutinku, kad be galo sunku tiksliai prognozuoti visą ekonominę situaciją ateityje, bet šiuo atveju kalbame net ne apie teisingus ar klaidingus skaičiavimus, – tai jau klausimas ekonomistams – kalbame apie tiesiog „pamirštamą“ informaciją.
Pavyzdžiui, teigiama apie pertvarkos naudą – augsiančias pensijas.
Tačiau nenurodoma, net preliminariai, kiek ir kam jos kils. Arba teigiama, jog mažai uždirbančiųjų kaupimas II pakopos pensijų fonduose yra klaida. Bet, pirma, žmonės nepraleidžia viso gyvenimo uždirbdami tiek pat, antra, net jei kaupiantysis susikaupia bent tūkstantį eurų, tai irgi pinigai, ir kiekvienas kaupia tiek, kiek išgali.
Šios ir daugelis kitų siūlymo vietų verčia manyti, jog pertvarka nėra nukreipta į kaupiančiųjų interesus. Jei neįvardijamas joks realus pensijų dydis, belieka daryti išvadą, jog tikslas nėra šio skaičiaus padidinimas. Greičiausiai tikslas yra ateityje neišleisti lėšų iš „Sodros“, o tai, kas iš tiesų geriau žmonėms, tėra antrinė tema.
Teiginiai, kad pertvarkomis ištaisomos tokios „klaidos“, labiau tėra tik motyvacinis šydas, socialiai legalizuojantis išeinančių lėšų grąžinimą valstybei.
Argumentacijos stygius, manome, slepia tikruosius Vyriausybės siekius – suvaldyti savo pinigus taip, jog šie ateityje nebeišeitų iš valstybės biudžeto, ir pagerinti situaciją dabartiniams pensininkams, savo rinkėjams.
Reformos tikslas nėra geresnių sąlygų būsimiems pensininkams sukūrimas. Tikslas yra artimiausiu metu turėti pinigų valstybės biudžete. Ar ateityje nuo to realiai bus geriau, ar blogiau – tai jau tebus šalutinis šių siūlymų produktas.
Kadangi tikrasis ir deklaruojamas tikslai nesutampa, atsiranda ir keisti paskaičiavimai, ir per aštrių pasisakymų gausa.
Problemos svoris pasimato būtent tuomet, kai imame kalbėti apie nutarimus, kurie turės įkūnyti siūlomas pertvarkas. Kadangi siūlymuose trūksta motyvacijos ir paaiškinimo, šiandien dar neįmanoma suprasti, kokiais konkrečiais teisės aktais jie virs.
Pažvelkime į siūlomas kryptis iš teisinės perspektyvos. Pirmojoje sakoma, kad siūloma stabdyti „Sodros“ pervedimus.
Bet pati savaime ši frazė reiškia labai nedaug. Kaip atrodys šis sustabdymas? Ar bus pereinamas laikotarpis? Kaip tai įvyks ir kaip atrodys visa sistema be iš „Sodros“ gaunamų pervedimų? Vienas pats šis siūlymas pasako per mažai.
Dar prasčiau atrodo ketvirtoji kryptis, kur privačių pensijų kaupimą už darbuotoją norima užkrauti darbdaviams, mokantiems į atskiras kaupimo bendroves. Kas tai bus – atskiros valstybės įmonės, teikiančios kaupimo paslaugą?
Bus didinami ir taip darbdaviams didžiuliai mokesčiai? Tai ar reiktų suprasti, kad viena vertus, liberalizuojame Darbo kodeksą, kita vertus, krauname darbdaviams naujas prievoles? Visi šie planai yra pernelyg bendro pobūdžio – tokio bendro, jog galiausiai jie nebereiškia beveik nieko.
Matome skaičiavimus su klaidomis, miglotus motyvus ir teiginius, kuriuose trūksta informacijos, tarytum bandoma tam tikrą politinę darbotvarkę „pritempti“ prie teisės.
Kuo virs šios mintys, susidūrusios su teisiniu aparatu, pasakyti taip pat per sunku, nes neaišku net koks jų turinys dabar.
Kaip teisininkas, negaliu nesidomėti tokiais siūlymais, nes dabar pateiktos kryptys, paverstos teisinėmis nuostatomis, greičiau pritaikys pensijų sistemą prie valstybės aparato, o ne prie žmonių poreikių.
Iš teisinės perspektyvos sunku vertinti naujuosius nutarimus, nes jie paprasčiausiai turi per mažai turinio. Jie tėra graži rūpinimosi žmonėmis maskuotė.
Teisinės normos neturėtų pasiduoti bet kokiai jas skaitančiojo interpretacijai, o su paskutiniaisiais siūlymais yra būtent taip, ir tai neleidžia numatyti sėkmingo jų veikimo.
Tai, kad teisiniai įsipareigojimai ir politiniai pažadai dažnai prasilenkia, nėra jokia naujiena, bet iš pasiūlymų nekonkretumo labiau tikėtina, jog gyventojų lūkesčiai tėra pašalinis, vien biudžetu besirūpinančios, Vyriausybės rūpestis.
Norint rasti veikiantį, tvarų ir naudingą modelį, Vyriausybė turėtų bendradarbiauti su pačiais rinkos dalyviais. Vyriausybės tikslas neturėtų būti savo biudžeto ar vienos gyventojų kartos pensijų tvarkymas, o visos sistemos patobulinimas.
