Šoko būsenos ištiktus piliečius to meto valdantieji ramino: tai tik laikina priemonė krizei suvaldyti. Jai pasibaigus, viskas „stos“ į savo vietas.

Nuo šios „Valpurgijos“ nakties praėjo beveik visas dešimtmetis, krizė seniai pasibaigė, o apie „stojimą į savo vietas“ kažkaip visi ir pamiršo...

Šiandien – jau 2017-ieji. Girdime politikų ditirambus apie tai, kad turime greičiausiai Vidurio Europoje augančią ekonomiką ir atlyginimus bei pirmą kartą istorijoje, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, – perteklinį biudžetą. Atrodytų, kokio dar tinkamesnio momento reiktų, kad pradėtume „statyti į savo vietas“ visus naktinės mokesčių reformos triukus ir mažinti mokesčius.

„Statymas į vietas“, panašu, kad bus. Tik ne tas, kuris buvo žadėtas, bet atvirkštinis – mokesčiai bus ne mažinami, bet didinami.

Nesvarbu, kam, nesvarbu, kaip. Tiksliau, visiems, kas netyčia papuola į politikų akiratį ir sukelia jiems susinervinimo ar pavydo būseną. O papuola ir smulkieji verslininkai, ir kūrybiniai darbuotojai, ir ūkininkai, ir kapitalo pajamas bei didesnes pensijas gaunantieji, ir, žinoma, turtingieji, kurie nemoka progresinių mokesčių.

Racionalių argumentų dėl mokesčių didinimo būtinumo politikai išspausti nelabai tesugeba, todėl jų pasisakymai šia tema kartais būna verti Ilfo ir Petrovo plunksnos. Štai tik keletas pavyzdžių:

1. Biudžeto ir Finansų komiteto pirmininkui mokesčių didinimo tikslas, kaip jis pats minėjo, yra „supaprastinti sistemą“.

O kokiam tikslui reikalinga tą sistemą paprastinti, tai galai žino. Gali būti, kad valstiečių lyderiams profesionalams tapo per sunku skaičiuoti surenkamus mokesčius, kurie yra „nevienodi“, todėl jų darbo palengvinimui verta dvigubai apmokestinti investicines pajamas.

O gal blaiviomis akimis į pasaulį mėgstantiems žvelgti valstiečiams atsivėrė regėjimas, kad šiuo metu Lietuvoje investuotojų tiesiog per daug, todėl mokesčių padvigubinimu reiktų juos šiek tiek praretinti. Tiesa, finansų ministrui investuotojai kol kas nekliūna ir jis mokesčių didinti jiems nesiruošia.

Tačiau jie kliūna europarlamentarui B. Ropei, kuris pranešė, kad koalicijoje svarstytas klausimas dėl progresinių mokesčių įvedimo ir betrūksta tik koalicijos partnerių pritarimo. Stebint tokią mokesčių planavimo „šizofreniją“, investuotojams savo ateitį belieka prognozuoti buriantis kavos tirščiais.

2. Vyriausioji šalies auditorė mano, kad mokesčius ūkininkams reiktų didinti dėl to, kad pastarieji, kaip ji teigė, „vaikšto gatvėse su švarkais ir kostiumais“.

Panašu, kad Lietuvoje šiuo metu per daug prisiveisė ne tik investuotojų, bet ir ūkininkų, kurie, pamindami visas varguoliškas Lietuvos vertybes, pradėjo piktinti visuomenę, išeidami į gatvę su švarkais ar net kostiumais.

3. Progresinius mokesčius Lietuvoje būtina įvesti vien dėl to, kad svieto lygintojas Naglis Puteikis galėtų įprasminti savo gyvenimą nelygioje kovoje prieš Lietuvos elitą, mat praėjusios kadencijos kovos prieš Lietuvos pedofilus reikšmingų politinių dividendų nesukrovė.

Šį kartą savo egzistencinių problemų sprendimui garsusis svieto lygintojas pasirinko elitą...

4. Charizmatiškoji Seimo dama paskaičiavo, kad padidinus mokesčius 1 proc. šalies turtingųjų, galima būtų išgelbėti šalį nuo emigracijos.

Belieka pratęsti mintį, kad padidinus mokesčius 2 proc. turtingųjų, galima būtų išgelbėti Lietuvą nuo skolų naštos, 3 proc. – nuo „Sodros“ agonijos, 4 proc. – nuo demografinės krizės, 5 proc. – nuo merdinčios švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos, 6 proc. – nuo alkoholizmo ir narkomanijos, 7 proc. – nuo korupcijos, 8 proc. – nuo kiaulių maro ir t.t.

Lietuvos politikai įsivaizduoja, kad turtingųjų žmonių pajamos yra ne kas kita, kaip senio Chotabyčiaus barzda, už kurios palaikius galima išspręsti visas šalies problemas. Ir daugiau nieko nebereikia – nei dirbti, nei galvoti, nei kurti.

Tiesiog galima ramiai vartytis šiltose valdžios kėdėse, imti solidų atlyginimą, švaistyti į kairę ir dešinę valstybės pinigus, besipuikuojant gerojo tautos caro įvaizdžiu, o gyvenimo paįvairinimui – palakstyti po TV šou laidas su priminimais, kad verslūs ir kūrybingi žmonės moka per mažai mokesčių.

Ekonominė strategija, pagal kurią turėtų būti modeliuojamos mokestinės sistemos, Lietuvoje apskritai neegzistuoja.

O vietoj jos teturime tik ketvirtį amžiaus valkiojamą šūkį, kad be galo ir be krašto didindami mokesčius ir lygindami svietą, sukursime skandinavišką socializmą.

Belieka užjausti skandinavus, ypač švedus, kad jų valstybės modelį Lietuvos politikai kone ketvirtį amžiaus naudoja kaip figos lapelį, pridengiantį nesugebėjimą valdyti valstybės.

O jeigu tą figos lapelį trumpam pastumtume, tai turbūt pastebėtume, kad iki Švedijos mums – kaip boružėlei iki mėnulio. Ir mokesčiai čia niekuo dėti...

Švedijos tikslai – stipri valstybė, Lietuvos – lygus svietas

Švedijoje, kaip ir kitų ekonomiškai stiprių valstybių, mokestinės sistemos formuojamos remiantis aukščiausiais šalies tikslais ir ekonominėmis strategijomis, kurios numato, kaip tuo metu geriausiai valdyti šalies pinigus.

Švedijos vyriausybės deklaruojamas aukščiausiasis šalies tikslas skamba maždaug taip: „ekonomiškai stipri ir socialiai saugi valstybė, kurioje visi piliečiai gyvena tarsi savo namuose ir po vienu stogu“.

Tuo tarpu Lietuvoje gyventojų savišvieta apsiriboja kaimo bibliotekų statybomis, tikintis, kad iš Lenkijos „Biedrionkos“ su pilna bagažine lenkiškos dešros ir degtinės grįžtanti bobutė pakeliui sustos pasiskaityti Šekspyro „Sonetų“.

Tuo tarpu varguoliško mąstymo Lietuvos politikams stiprios ekonominės valstybės nereikia, užtenka tik pajamų lygybės ir socialinio teisingumo, visai nežiūrint, kokio dydžio pajamas ruošiamės lyginti.

Natūralu, kad tokie „tikslai“ tesukuria tik visišką mokesčių balaganą, visuomenės susipriešinimą, aiškios perspektyvos nebuvimą ir norą, pasitaikius pirmai galimybei, emigruoti į šalis, turinčias stabilesnę ir turtingesnę ekonomiką.

Švedijoje, kaip ir kitose ekonomiškai stipriose valstybėse, mokestinės sistemos, net ir su visais progresiniais mokesčiais, tarnauja žmonėms ne kaip baudžiamoji, bet kaip skatinamoji priemonė. Keletas pavyzdžių:

1. Švedijoje neapmokestinamos tos pajamos, kurios skirtos kaupti „premium“ pensijų fonduose arba mokėti palūkanoms už būsto kreditus.

Neapmokestinama ir suma (2016 m. sustabdyta), skirta finansiniams patarėjams investicijų klausimais.

Švedijoje taip pat taikomas ir lengvatinis PVM tarifas būsto nuomai. Jei žmogus patyrė investicinių nuostolių – jie taip pat išskaičiuojami iš apmokestinamų pajamų.

Negana to, jei paskaičiuotume bendrą mokestinę naštą, tai paaiškėtų, kad, pavyzdžiui, Stokholmo gyventojas, uždirbantis 2000 Eur per mėnesį „į rankas“ su „baisiai dideliais“ 30 proc. pajamų mokesčiais, bendrai susumavus su darbdaviu, mokesčių sumoka mažiau nei Lietuvos pilietis su „baisiai mažais“ 15 proc. pajamų mokesčiais.

Tokiu būdu žmonės skatinami kuo daugiau investuoti ir kaupti kapitalą šalies viduje, o ne iššvaistyti, pavyzdžiui, kiniškoms prekėms pirkti. Išnaudojant mokestinės sistemos niuansus, jie mokomi būti finansiškai raštingais kapitalistinės visuomenės kūrėjais, o ne socialistais, kurie labiau mėgsta pinigus ne investuoti, o prašvilpti.

Tuo tarpu Lietuvoje beveik nėra jokių motyvacinių programų asmeninėms investicijoms. O jei dar ir buvo GPM lengvata pinigus kaupiantiems privačiuose fonduose, tai valstiečiai nušlavė ir ją.

2. Švedijoje neapmokestinama dalis pajamų, kuri skirta kelionėms į darbą, taip pat atsiradusios papildomos išlaidos (2-3 metams) pakeitus gyvenamąją vietą dėl darbo pobūdžio.

Taip skatinamas darbuotojų mobilumas ieškant jiems patinkančio darbo ir Švedijoje darbuotojai važinėja paskui investicijas. Lietuvoje gi atvirkščiai – biudžeto pinigai važinėja į regionus paskui kiekvieną ten užsilikusį Vingių Joną.

3. Švedijoje neapmokestinamos išlaidos, skirtos profesiniam tobulėjimui ir tam reikalingų knygų įsigijimui.

Tuo tarpu Lietuvoje gyventojų savišvieta apsiriboja kaimo bibliotekų statybomis, tikintis, kad iš Lenkijos „Biedrionkos“ su pilna bagažine lenkiškos dešros ir degtinės grįžtanti bobutė pakeliui sustos pasiskaityti Šekspyro „Sonetų“. O 72 proc. mokesčių Lietuvos valdantieji nulupa nuo visų pajamų, nesvarbu, kur ir kam tie pinigai išleidžiami – ar Lietuvoje perkant knygas, ar Lenkijoje – degtinę.

4. Švedijoje papildomas mokestines lengvatas gauna piliečiai, kurie yra jaunesni nei 26 metai ar vyresni nei 65 metai.

Taip skatinamas kuo greitesnis jaunimo įsitraukimas į darbo rinką ir kuo ilgesnis senjorų išlikimas joje. Be to, senjorai už kiekvienus išdirbtus metus, jau sulaukus pensijos, gauna papildomą pensijos priedą – po 10 proc. Veikiant tokiai skatinimo sistemai, jaunimas dėl mažesnių mokesčių turi galimybę uždirbti didesnį atlyginimą „į rankas“ tol, kol įgis patirties ir įgūdžių.

Švedijos „dideli“ mokesčiai – tik „žiedeliai“, lyginant su lietuviškaisiais

Toks didelis kiekis mokestinių lengvatų nėra joks Švedijos vyriausybės populizmo gestas, o racionaliai paskaičiuotas būdas, kaip savo šalies piliečius mokyti teisingai elgtis su pinigais, didinti šalyje esančio finansinio ir intelektinio kapitalo kiekį ir, galiausiai, teisingai organizuoti savo gyvenimą.

Šios lengvatos taip pat griauna ir visus svieto lygintojų mitus apie neva didelius progresinius Švedijos mokesčius, kurie, pasirodo, nėra jau tokie ir dideli, lyginant su Lietuva.

Švedijoje metinėms pajamoms iki 45 000 Eur nėra jokių progresinių mokesčių – visos šios pajamos apmokestinamos maždaug 30 proc. ir tik po to taikomas papildomas 20-25 proc. mokestis.

Negana to, jei paskaičiuotume bendrą mokestinę naštą, tai paaiškėtų, kad, pavyzdžiui, Stokholmo gyventojas, uždirbantis 2000 Eur per mėnesį „į rankas“ su „baisiai dideliais“ 30 proc. pajamų mokesčiais, bendrai susumavus su darbdaviu, mokesčių sumoka mažiau nei Lietuvos pilietis su „baisiai mažais“ 15 proc. pajamų mokesčiais.

Dar reikia paminėti, kad Švedijos piliečiai, pirkdami maisto produktus, valstybei sumoka tik 12 proc. PVM, pirkdami visus vaistus ar vitaminus – 0 proc., pirkdami bilietus į kultūrinius renginius – 6 proc., tuo tarpu lietuviai (išskyrus kompensuojamus vaistus) už viską suploja 21 proc.

Be to, Švedijoje galioja 6 proc. PVM tarifas spaudai ir viešajam transportui, tuo tarpu Lietuvoje, tik nugalėjus ilgas konservatorių vyriausybės dejones, kad ši lengvata mažins fiskalinę drausmę, šis tarifas buvo šiaip ne taip išspaustas iki 9 proc. Kodėl Švedijoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, lengvatiniai PVM tarifai jokios fiskalinės drausmės nemažina – klausimas lieka mistinis.

Lietuvos pensijos – iš komunizmo bastiono, vardu „Sodra“

Pensijų dydis Švedijoje priklauso tiesiogiai nuo sumokėtų įmokų įvairiose kaupimo sistemose, kurios yra 3-4 lygių.

Dalį „Payroll“ mokesčių Švedijoje netgi neteisinga būtų vadinti mokesčiais, tai yra labiau lėšų kaupimas senatvei, nes kiekvienas švedas žino, kad, išėjęs į pensiją, savo „menamame depozite“ turės 16 proc. nuo visų per gyvenimą uždirbtų pajamų.

Taip švedai susikaupia pensijas, kurios siekia 60-90 proc. vidutinio atlyginimo. Tai yra vienas iš pagrindinių Švedijos socialinio saugumo garantų.

Švedijoje pati vyriausybė rūpinasi gyventojų finansiniu raštingumu, todėl kiekvienas švedas puikiai žino, kaip ir kada jam asmeniškai sugrįš kiekvienas valstybei sumokėtas euras.

Tuo tarpu Lietuvoje net 42 proc. darbuotojų vis dar tiki, kad jų pensija „nuo – iki“ pasirūpins darbdavys, ir pačiam niekuo rūpintis nereikia. Nors pastarasis, kad ir mokėdamas milijonus mokesčių, tegalės pasirūpinti tik grašius atstojančia pensija.

Įvertinus visas švedams suteikiamas mokestines lengvatas, tampa aišku: ir be progresinių mokesčių esame apmokestinti labiau nei didžiausių mokesčių šalies – Švedijos piliečiai.

Negana to, ankstesnių kadencijų valdantieji, per „Sodros“ išmokų lubas visus pensininkus suvarę į žemiausių pajamų „gardą“, dabar garsiausiai rauda dėl didesnės nei ES vidurkis pajamų nelygybės. O kaip ta pajamų lygybė gali prilygti ES šalims, jei ten, į pensiją išėjęs viduriniosios ar turtingesniosios klasės atstovas, taip ir lieka tos klasės atstovu, tuo tarpu Lietuvoje visi buvę turtingieji ir vidutiniokai, mokėję didžiulius mokesčius ir sulaukę pensijos, vienu mostu deportuojami į varguolių kompaniją.

Bet ir šitoje kompanijoje svieto lygintojai dar sugeba atrasti „per daug turtingųjų“, todėl jau girdisi pasiūlymų papildomai apmokestinti didesnes pensijas. Ir čia dar, panašu, nėra pabaiga.

Mat svieto lygintojas Puteikis visus raštingesnius Lietuvos darbuotojus, matančius valdininkų nustekentą bei bankrutuojančią „Sodrą“ ir kaupusius pinigus privačiuose fonduose, pavadino elito vagimis, kurie „vogdavo iš gyvybės draudimo per visokias schemas“.

Supratome, kad netrukus visi III pakopos pensijų ir gyvybės draudimo fonduose dalyvavę piliečiai bus pasiųsti už grotų. Juk visi vagys turi sėdėti kalėjime – tokie buvo Puteikio rinkiminiai lozungai.

II pakopos pensijų kaupikams pasisekė labiau: belangės jie išvengs, bet, tikėtina, bus sugrąžinti į „Sodrą“, kurios seifuose kol kas nėra nei pinigų, nei vertybinių popierių, o tik valdininkų ašaros, kad jaunimui emigruojant, nebebus kam uždirbti pensijų.

Nuo Skandinavijos iki Bangladešo

Įvertinus visas švedams suteikiamas mokestines lengvatas, tampa aišku: ir be progresinių mokesčių esame apmokestinti labiau nei didžiausių mokesčių šalies – Švedijos piliečiai.

O jeigu įvertintume sumokamų mokesčių ir gaunamos naudos santykį, tai akivaizdu, kad turime labiausiai pasaulyje apmokestintą darbo jėgą.

Taip pat turime amžinas svieto lygintojų pretenzijas darbdaviams dėl darbuotojams mokamų mažų atlyginimų, bet neturime darbdavių pretenzijų Seime kiurksantiems svieto lygintojams dėl per didelių mokesčių.

Priešingu atveju, atiduodami savo mokesčius į ekonomiškai neraštingų, švaistūniškų ir visokiausiomis pseudoidėjomis gyvenančių Lietuvos politikų rankas, greičiau turėsime ne Skandinaviją, bet tikrų tikriausią Bangladešą. Juk būtent Bangladeše yra absoliučiai viskas, ko siekia Lietuvos valdantieji: ir maža pajamų nelygybė, ir maža socialinė atskirtis.

O šiandienos diskusijos dėl mokesčių reformos, kai nėra jokios ekonominės strategijos ir atsakymų, kur turi būti nukreipiami valstybėje esantys pinigai, labiau primena anekdotinės blondinės kančias, kuri, nežinodama kur keliaus – į šiaurę, ar pietus – sprendžia, ką imti į kelionę – slides, ar nardymo įrangą.

Ir ką šiuo metu duotų svieto lygintojų siūlomi progresiniai mokesčiai ir papildomas smulkiųjų verslininkų, ūkininkų ir investuotojų apmokestinimas? Ar per mokesčių perskirstymą Lietuvos pinigus deportuotų į Lenkijos „Biedrionkas“, nes būtent ten apsipirkinėja mažiausias pajamas gaunantys žmonės? Ar investuotojai, sužinoję apie dvigubai didinamus mokesčius, puls dvigubai daugiau investuoti vien tam, kad išgelbėtų skęstančią „Sodrą“?

O gal, padidinus „varguolių“ pajamas 50-100 eurų, Lietuvoje visi staiga pasijus laimingais, turtingais, socialiai lygiais, tuo pat metu užbaigdami ir visą ketvirtį amžiaus trunkančią svieto lyginimo epopėją?

Abiem rankomis balsuočiau už visų siūlomų mokesčių didinimą, jei svieto lygintojai garantuotų, kad po šių pakeitimų Lietuvoje suklestės skandinaviškas socializmas. Ir dar pažadėtų, kad to nepasiekus, pagal Samurajų garbės kodeksą, kiekvienas iš jų pasidarys sau harakiri.

Švedijoje atliktų socialinių tyrimų duomenimis, net 90 proc. šalies gyventojų tiki, kad politikai jų pinigus valdo racionaliai, efektyviai ir patikimai.

Todėl, kartu su skandinaviškais mokesčiais, į Lietuvą būtų pravartu atsivežti ir skandinaviškų politikų, kurie žino, kaip iš gyventojų surinktus mokesčius grąžinti jiems atgal per solidžias pensijas ir aukščiausios kokybės švietimo bei medicinos paslaugas.

Priešingu atveju, atiduodami savo mokesčius į ekonomiškai neraštingų, švaistūniškų ir visokiausiomis pseudoidėjomis gyvenančių Lietuvos politikų rankas, greičiau turėsime ne Skandinaviją, bet tikrų tikriausią Bangladešą. Juk būtent Bangladeše yra absoliučiai viskas, ko siekia Lietuvos valdantieji: ir maža pajamų nelygybė, ir maža socialinė atskirtis.

Ir skurdas, mažesnis nei Lietuvoje (jis matuojamas ne absoliučiais, bet palyginamaisias rodikliais). Bangladeše nėra nei taip Lietuvoje nemėgstamo „elito“, nei ūkininkų, kurie gatvėse vaikšto su švarkais ar kostiumais. Galiausiai nėra ir bankrutuojančios „Sodros“, nes visa Bangladešo „Sodra“ – tai kaimyninėse šalyse uždarbiaujančių piliečių siunčiami pinigėliai savo šeimoms.