Fiksuodami mūsų elgseną (susirašinėjimą, bėgimo tempą, programėlių naudojimą, veiklą internete ir pan.), šie įrenginiai tampa įdomios asmeninės informacijos talpyklėmis, kurios įgyja vis didesnę vertę pareigūnams, tiriantiems nusikalstamas veikas.
Sankcionuota ikiteisminio tyrimo pareigūnų teisė apieškoti ir paimti su pažeidimu galimai susijusius įrenginius – mobiliuosius telefonus, planšetes, išmaniuosius laikrodžius, atrodo neginčytina procesinės prievartos priemonė.
Jau nebetolima ateitis, kai net ir sulaikyto asmens minčių, atsiminimų ir kitų neuroninių impulsų nuskenavimas taps įprasta įrodymų surinkimo praktika.
Dėl kaupiamos informacijos savybių šie įrenginiai tapo mūsų tapatybės dalimi ir dėl to prieigą prie jų privalu iš naujo įvertinti konstituciškai garantuojamų asmens teisių kontekste.
Ar visada su asmens tapatybe susiję duomenys, kurie gali būti gaunama tik įsibrovus į tapatybės gelmes, gali būti panaudoti prieš įtariamąjį ar kaltinamąjį?
O gal tokiai informacijai turėtų būti taikoma konstitucinė atsisakymo liudyti prieš save garantija? O kaip su įrenginiais, priklausančiais įtariamojo statuso neturintiems asmenims (pvz., liudytojams), kurie paimami ikiteisminio tyrimo metu? Ar turi teisę asmuo atsisakyti atskleisti asmeninio įrenginio, paskyros ar profilio slaptažodį?
Išmaniųjų daiktų eroje vis daugiau duomenų perduodama ir saugoma nebe pačiame įrenginyje, o nuotoliniame serveryje, debesyje (pvz., Xbox Kinect vaizdai perduodami Microsoft). Prieiga prie tokių duomenų taip pat kelia įdomių konstitucinių klausimų.
Ikiteisminiai pareigūnai neretai kreipiasi į technologijų bendroves reikalaudami pateikti išmaniųjų įrenginių sukauptą informaciją.
Praėjusiais metais nuskambėjo Apple ginčas su FTB, kai ši pareikalavo, kad Apple atrakintų iPhone telefoną, kuris priklausė San Bernardino įvykių dalyviui. Ginčas pasiekė teismą, nes Apple atsisakė tai padaryti. Galų gale FTB pati rado kitą būdą prieiti prie iPhone telefono turinio.
Tiesa, ginčas tarp Apple ir FTB buvo kiek sudėtingesnis – anot Apple, FTB reikalavimas modifikuoti Apple operacinę sistemą (iOS) reiškė atsarginio rakto sukūrimą, kuris leistų prieiti prie visų Iphone iOS.
FTB tai neigė, nes techniškai jų reikalavimas reiškė ne pareigą sukurti visraktį („masterkey for backdoor“), o apėjimo įrankį (“bypass”), kuris leistų apeiti iOS apsaugos kontrolę tokiu būdu, kurio nebuvo numatęs ir leidęs pats gamintojas, t.y., Apple.
Tai lyg skirtumas tarp to, kai valstybei duodi raktą nuo namų durų, ir to, kai leidi įsilaužti, kai jiems to reikia.
2015 m. Arkanzaso policija tirdama žmogžudystę kreipėsi į Amazon, prašydama Echo išmaniosios kolonėlės užfiksuotų duomenų. Balsu aktyvuota Echo ima fiksuoti duomenis ir jais keistis su Amazon serveriu.
Būtent šie duomenys gali būti naudingi teisėsaugos institucijoms. Nors tyrimo pradžioje Amazon atsisakė pagelbėti pareigūnams, vėliau policijai buvo pateikta įtariamojo Amazon profilio informacija, pirkimų internete istorija.
Išmaniajame daikte yra įvairios asmeninės informacijos, kuri nebūtinai susijusi su tiriamu pažeidimu. Viešojo intereso išsaugoti su veika susijusius įrodymus ir privatumo interesų balansą 2014 m. byloje Riley vs. California vertino Kalifornijos teismas.
Teismas vertino policijos pareigūnų veiksmus, kuomet jie, neturėdami teismo leidimo, apieškojo sulaikyto asmens telefoną ir patikrino jame esančius duomenis. Riley buvo sulaikytas jį įtarus ryšiais su nusikalstama grupuote.
Asmuo ginčijo savo suėmimą remdamasis tuo, kad bylai svarbūs įkalčiai rasti tik po jo telefono apžiūros, ir ta informacija nebuvo žinoma policijai iš anksto.
JAV Aukščiausias teismas pripažino, kad nors sulaikytas asmuo ir galėjo tikėtis mažiau privatumo, tačiau jam turėjo būti taikoma JAV Konstitucijos garantuojama apsauga nuo nepagrįsto apieškojimo ir turto konfiskavimo.
Teismas atmetė vyriausybės argumentus, jog neva pakanka pagrįsti teorinę tikimybę, kad telefone gali būti su nusikaltimu siejamos informacijos. Ko gero teisėjai intuityviai suprato, ką jų asmeniniam privatumui reikštų policijos teisė naršyti jų asmeniniuose telefonuose.
Lietuvos Baudžiamojo proceso kodeksas reglamentuoja asmens sulaikymą, kratą ar poėmį, kurių metu pareigūnai turi teisę rinkti tokius duomenis ir daiktus, kurie padėtų teisingai išspręsti bylą. Išmanieji įrenginiai gali vaidinti tiek nusikalstamos veikos įrankio, tiek ir daiktų, reikšmingų veikos tyrimui, rolę.
BPK 20 str. 1 d. įvardijama, jog duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną bylai reikšmingą aplinkybę, yra laikomi įrodymais (pvz., SMS žinutės, socialinio profilio duomenys, susirašinėjimas). BPK 91 str. prasme išmanus įrenginys taip pat gali pasitarnauti kaip daiktas, galintis atskleisti nusikalstamą veiką ir nustatyti kaltininkus arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti.
Lietuvoje asmenims ginčijant poėmio ir kratos masto pagrįstumą neretai remiamasi tuo, kad paimti dokumentai ir daiktai (kompiuterinė technika, išmanieji telefonai), nesusiję su ikiteisminio tyrimo dalyku, tačiau šiuo pagrindu teismai nėra linkę naikinti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių.
Ypač įdomus klausimas susijęs su liudytojo ir jo parodymų statusu – ar slaptažodis ir kiti prieigos prie liudytojo asmeninio įrenginio/paskyros duomenys laikomi liudytojo parodymais, jų tąsa? Ar, visgi, tai jau laikoma atskira įrodymų rūšimi, kuriuos ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo rinkti nepažeisdami asmens privatumo?
Ir vis dėlto, išmaniajame įrenginyje kaupiami asmeninio elgesio, įspūdžių, pomėgių ar bendravimo duomenys reikšmingai skiriasi nuo kitų asmens kišenėje randamų daiktų (pvz., piniginės ar užrašų knygelės).
Taigi, išmanaus įrenginio, ne kaip daikto, o kaip asmeninės informacijos registratoriaus pobūdis tampa reikšmingas konstitucinei asmens tapatybės apsaugai – tai visų pirma kelia klausimų dėl įtariamojo teisės atsisakyti duoti parodymus (Konstitucijos 31 str. 3 d.). Pareigūnų teisė raustis išmaniajame įrenginyje kelia grėsmę ir konstituciniam asmens neliečiamumo principui, įtvirtintam Konstitucijos 21 str., kuriuo garantuojama asmens apsauga nuo nepagrįsto valstybės ar kitų asmenų įsikišimo.
