Pirma, kad tai iki šiol yra viena jautriausių ir aktualių temų mūsų visuomenei – nuo darbuotojo, kuris gali susidaryti realesnį vaizdą apie įmonę, kurioje dirba, arba kurioje siekia įsidarbinti, iki verslo savininko, kuris gali padėti suprasti, pavyzdžiui, kaip konkurentams pavyksta laimėti konkursus pasiūlius mažesnę kainą už tas pačias paslaugas.
Į viešus faktus, kai to paties sektoriaus įmonių mokami vidutiniai atlyginimai skiriasi kelis kartus, dėmesį turėtų atkreipti ir Vyriausybė. Juk ji tarp savo veiklos prioritetų išskyrė socialinės atskirties mažinimą, mokesčių sistemos tobulinimą ir kovą su šešėliniu verslu, efektyvesnį valstybės turto ir lėšų panaudojimą.
Žinoma, gyvename ne Baltarusijoje, kur šalies vadovas gali nurodyti įmonėms, kokius atlyginimus šios turi mokėti.
Tačiau Lietuvoje taip pat yra galimybių valstybei skaidrinti verslo aplinką per atitinkamą teisinį reguliavimą, kadangi mūsų šalyje valstybė per viešuosius pirkimus yra didžiausias rinkos žaidėjas – valstybinio sektoriaus viešieji pirkimai viršija 4 mlrd. eurų kasmet.
Šiuo metu Seime svarstomas naujasis Viešųjų pirkimų įstatymas, kurio vienas iš tikslų – siekti skaidrumo ir efektyvumo viešuosiuose pirkimuose.
Deja, iki šiol vyraujanti praktika yra viešųjų pirkimų metu rinktis prekių ar paslaugų teikėją pagal mažiausią kainą ir tai sukelia visiškai priešingą efektą deklaruojamiems siekiams.
Kaip gali valstybė mažinti socialinę atskirtį, didinti surenkamų mokesčių kiekį, užtikrinti žmonių sąžiningo atlygio lūkesčius, kai pačios valstybės institucijos prekes ir paslaugas perka už pačią mažiausią kainą?
Juk tam, kad pasiūlytų pačią mažiausią kainą viešųjų pirkimų dalyviai konkuruodami tarpusavyje privalo mažinti savo kaštus, o vienas iš pagrindinių kaštų – ypač paslaugų, rangos darbų pirkime yra darbuotojų atlyginimų dydis ir nuo šių atlyginimų mokami mokesčiai.
Tai vienas iš atsakymų, kodėl vienos to paties sektoriaus įmonių moka perpus mažesnį vidutinį atlyginimą nei kitos.
Paprasčiau kalbant – jei valstybė perka tilto statybą ar kelio tiesimą už mažiausią kainą, tai ji tiesiogiai spaudžia tiltus statančias ir kelius tiesiančias įmones mokėti savo darbuotojams kuo mažesnius atlyginimus ir nuo tų atlyginimų mokėti kuo mažesnius mokesčius.
O juk mokesčių nemokėjimas – kaip narkomanija – pradėjus, labai sunku sustoti ir tai persikelia ir į privataus sektoriaus pirkimus.
Ką galima padaryti?
Viešųjų pirkimų įstatyme turi atsirasti efektyvių priemonių, kurios skatintų įmones atlyginimus ir mokesčius mokėti sąžiningai ir skaidriai.
Turėtų būti aiškiai deklaruojamas prioritetas sąžiningus, rinkos sąlygas atitinkančius atlyginimus bei mokesčius skaidriai mokantiems tiekėjams. Tokiu būdu valstybė skatins įmones dirbti skaidriai, dalis viešojo sektoriaus išlaidų grįš į biudžetą per mokesčius, įmonės turės motyvą gerinti sąlygas savo darbuotojams.
Todėl reikia įstatyme įtvirtinti nuostatą, jog renkantis ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą vienas iš vertinimo kriterijų būtų tai, kokie atlyginimai mokami pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams.
Neišvengiamai dalyje viešųjų pirkimų konkursų ir toliau laimėtojas bus renkamas pagal mažiausios kainos kriterijų. Čia būtina apibrėžti neįprastai mažos kainos sampratą ir tokią kainą pasiūliusį dalyvį prašyti pateikti kainos ir sąnaudų sudėtines dalis ir skaičiavimus.
Jeigu paaiškėja, kad darbuotojams yra mokamas tik, pavyzdžiui, minimalus darbo užmokestis, kuris yra gerokai mažesnis nei sektoriaus vidurkis, ar kyla pagrįstų įtarimų dėl neskaidrios atlyginimų mokėjimo praktikos, reikėtų Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtinti galimybę pasiūlymus dėl šios priežasties atmesti.
Taigi, siekdama mažindama socialinę atskirtį ir didinti žmonių gerovę, valstybė akivaizdžiai turi daugiau svertų nei vien tik kelti minimalaus atlyginimo dydį.
