Lietuva yra gerokai atsilikusi net nuo iššūkius patiriančių Europos šalių. Skaičiuojama, kad Lietuvos medienos sektoriaus įmonių pridėtinė vertė vienam darbuotojui yra net tris kartus mažesnė nei panašių įmonių kitose ES šalyse.
Mes net nepradėjom mąstyti apie globalius iššūkius, nes vis dar esam susikoncentravę į žaliavų pardavimą ir bazinės gamybos efektyvumą. Trumpai tariant, konkuruojame, kas pigiau medį nukirs.
Kodėl esam taip užklimpę?
Viena pagrindinių priežasčių - niekaip neįvykstanti Lietuvos miškų urėdijų pertvarka. Kol nėra vienos stiprios išteklius ir talentus sutelkiančios organizacijos, pokyčių medienos sektoriuje nebus, ir perspektyvi industrija liks tik istorija.
O vis dėlto, kaip galėtų būti?
Užsienio šalių praktika rodo, kad jei norime esminių teigiamų pokyčių, būtina sektoriaus klasterizacija ir verslo ekosistemos plėtra. Tai gali padaryti tik už miškų ir medienos sektoriaus valdymą bei priežiūrą atsakingos valstybės institucijos – tik jos yra svarbiausių pokyčių varikliai ir skirtingų dalyvių bendradarbiavimo koordinatoriai. Būtina sutelkti išteklius pokyčiams, koordinuoti veiksmus, vystyti inovatyvias įmones.
Tą daug seniau nei mes suprato dauguma pažangių Europos šalių, kur valstybinių miškų sektorius yra centralizuotas. Jose miškų sektorius veikia kur kas našiau ir generuoja didesnes pajamas. Tvarumas ir aplinkosauga ten išlieka neginčijamais prioritetais, o efektyvumą lemia aiški centralizuota struktūra, kuriai keliami aiškūs komerciniai ir socialiniai tikslai.
Medienos pramonės svorio centrui pasislinkus į Aziją, popieriaus, celiuliozės ir susijusių produktų gamyba Senajame žemyne susitraukė trečdaliu. Europos šalys nesnaudžia ir keičia kryptį – aktyviai diegia inovacijas, persiorientuoja nuo tradicinės prie aukštos pridėtinės vertės produktų ir paslaugų.
Medienos sektoriaus valdymas keičiasi, įmonės kuria verslus kartu su chemijos, statybos ir kitų pramonės šakų atstovais, vysto „pilno sprendimo“ paketus, apimančius tiek produktus, tiek paslaugas.
O ką gi daro Lietuva, stebėdama šias globalias tendencijas? Atsakymų variantų daug – gal net 42, bet nė vieno telkiančio ar inicijuojančio rimtus pokyčius.
Medienos sektoriui būtinas konkurencingumo šuolis pasauliniame kontekste, todėl kaip oro reikia vienyti daugelio dalyvių jėgas ir pereiti į kitą kokybę, kitą lygą. Būtinas vienas stiprus žaidėjas, galintis konsoliduoti finansinius, investicinius, žmogiškuosius, technologinius, mokslinius-techninius išteklius, ir taip padėti visai medienos ekosistemai judėti pokyčių keliu. Sunku įsivaizduoti, kad tai padaryti galėtų 42 ar 25 atskiros miškų įmonės.
Tuo tarpu Europos šalys, centralizuotai valdančios valstybinių miškų sektorių, turi galios sutelkti jėgas, kad surastų naujų perspektyvių kelių.
Pavyzdžiui, Suomija struktūrizuotai ir nuosekliai plėtoja medienos ir susijusių ūkio šakų klasterį, kurio paskirtis – didinti bendrą sektoriaus konkurencingumą, persiorientuoti į bioekonomiką, skatinti inovacijų kūrimą, bendradarbiavimą ir Suomijos medienos prekės ženklo plėtrą užsienyje.
Austrijoje veikiančios centralizuotos miškų išteklių valdymo organizacijos „Österreichische Bundesforste“ stiprybė – inovatyvi miškų ir biomasės išteklių stebėsena, išnaudojant duomenų integracijos platformas, sistemiškai analizuojant miškų atsinaujinimą ir į procesą aktyviai įtraukiant miškų savininkus.
Austrija, Suomija ir kitos ES šalys savo strategijose aiškiai numatė, kas bus medienos sektoriaus permainų variklis ir kaip jis veiks.
Kad sektorius išlaikytų nuoseklią kryptį, jis turi būti valdomas centralizuotai, formuoti strategiją pridėtinės vertės kūrimui ir formuoti eko-sistemą. Lietuvos miškų urėdijų pertvarka yra akivaizdi būtinybė. Vyriausybė, pritarusi idėjai vietoj 42 urėdijų įsteigti vieną valstybės įmonę „Lietuvos valstybiniai miškai“, pasiryžo permainoms.
Ministrų kabinetas sutarė, kad tik suvienijus daugelio medienos sektoriaus dalyvių jėgas galima atlikti konkurencingumo šuolį ir išsivaduoti iš aklavietės, į kurią veda nekoordinuota urėdijų veikla ir skirtingos vizijos.
Įmonei „Lietuvos valstybiniai miškai“ neabejotinai teks spręsti sudėtingas užduotis, bet tik viena centralizuota institucija turi galimybių tapti stipria žaidėja, galinčia konsoliduoti išteklius ir vesti visą konkurencingą medienos ekosistemą pirmyn. T
irta valstybės įmonės lyderystė užtikrintų ilgalaikę strategiją, paremtą tvirtais principais: tvarumu, skaidrumu, konkurencingumu, pridėtinės vertės kūrimu ir kokybiškomis darbo vietomis. Be to, konsoliduota ir moderniai valdoma įmonė galės atsispirti politikų įtakai ir įvairioms rizikoms.
