Laikui bėgant, politinis ir ekonominis spaudimas Rusijai sumenko. Pavyzdžiui, visai neseniai Vakarai ir ypač Jungtinės Valstijos panoro karinio bendradarviamo su Maskva Sirijoje, kur vyksta nuožmi kova su džihadistų grupuotėmis.
Netgi atsirado kelios Europos Sąjungos valstybės narės, kurios pradėjo agituoti už ekonominių sankcijų Maskvai panaikinimą.
Daugiau nei akivaizdu, kad priemonės, kurių pieš Rusiją ėmėsi Vakarų sąjungininkai, kol kas trokštamos naudos neatneša.
Vadinamojo „dolerio aukciono“ modelio ir jo padarinių suvokimas
Jeigu tikėtume tuo, kas rašoma akademinėje literatūroje, sankcijos sudaro savotišką neigiamą priežastinį ryšį, kuris dažniausiai asocijuojamas su primityvoka „kuo daugiau pastangų, tuo didesnė nauda“ logika arba pusiausvyra tarp to, ką konkreti valstybė turėtų gauti iš savo veiksmų, ir to, ko pati netenka kitoms šalims pritaikius vienus ar kitus ribojimus.
Kalbant apie vadinamąjį dolerio aukciono žaidimą, būtini du savo kainą siūlantieji, kuriuos abi masina prizas, kuris, šiuo atveju, yra vienas doleris. Abu aukcione dalyvaujantieji pirkėjai siūlo savo kainą – savaime suprantama, kaip ir tikrame aukcione, laimi tas, kuris pasiūlo daugiau. Nepaisant to, tas, kuris nelaimi, vis tiek privalo sumokėti savo paskutinę pasiūlymą sumą, nors prizo taip ir negauna.
Jeigu atidžiau panagrinėtume potencialias šio savotiško žaidimo strategijas, racionaliausias sprendimas šiuo atveju būtų labai paprastas – niekas vieno dolerio aukcione savo sumos nesiūlo, nes juk tai vienas doleris.
Deja, vertinant iš žaidimo teorijos varpinės, ši strategija netinkama, nes neatspindi žaidimo ekonominės pusiausvyros (viskas dėl dinaminės šio modelio prigimties). Įsivaizduokime, kad antrasis žaidėjas puikiai žino, jog pirmasis siūlyti kainos nelinkęs, tačiau vis tiek teiks savo pasiūlymą ir bandys laimėti.
Kitos gana logiškos pergalės strategijos galėtų būti bandymas parengti įpareigojantį abu žaidėjus saistantį susitarimą siūlyti mažą kainą ir vėliau pasidalinti prizą arba tiesiog duoti oponentui aiškiai suprasti, kad jis ketina eiti iki galo – t.y. kainą didinsite tol, kol varžovas kapituliuos.
Tokiu atveju tinka tiek bendradarbiavimas, tiek atgrasymas, tiek dviejų pastarųjų derinys – norint laimėti prizą, visos šios strategijos gali būti įvardytos kaip racionalūs pasirinkimai.
Labiausiai tikėtina, kad būtent agresyvus ir neracionaliai mąstantis tokio aukciono dalyvis lemia tiek šio žaidimo dinamiką, tiek jo baigtį. Jis laimi „prizą“, priversdamas oponentą išnaudoti visas turimas lėšas ar tiesiog atimdamas motyvaciją tęsti žaidimą.
Kiek ilgai žaidėjas bus suinteresuotas tęsti žaidimą, priklauso ne tik nuo turimų išteklių, bet ir nuo abiejų varžovų dabartinės pozicijos bei bendravimo. Jeigu aukcione dalyvaujantysis jau pasiekė užsibrėžtą tikslą ir garsėja agresyvaus žaidėjo etikete, menkai tikėtina, kad jis ims svarstyti apie pasitraukimą, ką jau kalbėti apie realius veiksmus.
Pasirinkimą, trauktis ar kelti kainą toliau, labiausiai apsunkina dolerio aukciono eigoje kintantys žaidėjų motyvai. Tik prasidėjus aukcionui, jo dalyvius motyvuoja pats noras dalyvauti, „pasilinksminti“, gauti lengvos „naudos“ ar ją maksimaliai išnaudoti. Žaidimui (ar konfliktui) įgaunant pagreitį, žaidėjų motyvacija kinta – svarbiausias dalykas tampa nuostolių prevencija ir, jeigu įmanoma, maksimalūs nuostoliai varžovui. Būtent motyvų kaitos lyginimas ir padeda įvardyti, koks yra tikrasis jų tikslas.
Dolerio aukciono formato taikymas Rusijos ir Ukrainos konflikte
Kaip jau buvo minėta, galima rasti labai daug vadinamojo dolerio aukciono žaidimo ir dabartinio Rusijos, Europos Sąjungos ir jų sąjungininkų sankcijų karo panašumų. Yra mažiausiai du savo kainą siūlantieji, kurie iš paskutiniųjų varžosi tarpusavyje (tai Rusija ir Vakarų koalicija); yra ir prizas, dėl kurio varžomasi (Ukraina), abu žaidėjai suintegruoti laimėti tą prizą, o taip pasiseks tik vienam. Galiausiai už viską moka abu žaidimo dalyviai, o tai reiškia, kad antroje vietoje likęs neteks visko, ką buvo padėjęs ant stalo, o prizo negaus.
Kitaip tariant, Rusijos ir Ukrainos konfliktas kone idealiai atitinka pagrindines dolerio aukciono žaidimo sąlygas. Tiek Rusija, tiek Vakarų sąjungininkai teikia siūlymus dėl Ukrainos kainos, o draugiško susitarimo šiuo atveju tikėtis tikrai neverta. Abi pusės, norėdamos likti žaidime, jau patyrė nuostolių (ir nemenkų), kurių niekas joms nekompensuos.
Tokių žaidimų modelių taikymas, bandant paaiškinti valstybių konfliktų raidą, anot ekspertų, visgi turėtų būti vertinamas atsargiai. Tiesą sakant, tokia tiesa atsiskleidžia ir Rusijos bei Ukrainos konflikte. Juk Vakarai visiškai diplomatinių santykių su Rusija nenutraukė, palikdami komunikacijai atvirą platformą. Deja, akivaizdus susvetimėjimas buvusias strategines partneres įstūmė į savotišką aklavietę, kur vietos bendradarbiavimo ir derybų iniciatyvoms tarsi ir nėra.
Tikslų siekis Rusijos ir Ukrainos kariniame konflikte
Remiantis vadinamojo dolerio aukciono logika, žaidime dominuoja tas, kuris siūlo didesnę kainą, kuris nebijo rizikuoti ir sėkmingai tai darė ir anksčiau, ir kuris, be jokių abejonių, užsibrėžęs tikslą laimėti „prizą“. Atsižvelgiant į faktą, jog žaidimo baigtį visgi lems gausesni ištekliai, geresnės pozicijos ir komunikacija, Europos Sąjunga ir jos sąjungininkės privalo aktyviai kištis į konfliktą, sumenkinti Rusijos derybinę poziciją ir priversti Maskvą pristigti arba lėšų, arba motyvacijos siekti savo tikslų – kitaip tariant, priversti atsisakyti karinių veiksmų Ukrainoje.
Faktas, kad situacijos išmanymas yra neabejotinas pliusas, o sugebėjimas analitiškai vertinti krizės dinamiką ir oponentų silpnųjų vietų išmanymas įvardijami kaip būtinosios sąlygos, kuriant veiksmingą ir ilgalaikę pergalę užtikrinančią strategiją. Ne mažiau svarbu teisingai suvokti ir „žaidėjų“ motyvus ir kiekvieno „siūlymo“ tikrąją vertę. Tik tokiu būdu įmanoma pakeisti dabartinę situaciją.
Kalbant apie Rusiją, kam vieną dieną turėtų pristigti motyvacijos: ar Rusijos politiniam ir ekonominiam elitui, kuriam diriguoja V. Putinas, ar paprastiems žmonėms, kurių kantrybės taurė ims ir persipildys? Ir kurie pagrindiniai žaidėjai Europos Sąjungos lygyje turėtų imti ir prarasti motyvaciją pratęsti sankcijas: Europos Komisija, Europos Vadovų Taryba, valstybės narės, valstybių narių valdžia ar dar kas nors?
Vienoje pusėje – Rusijos politinis elitas, o kitoje – Europos Sąjungos diplomatijos vadovybė, Europos Vadovų Taryba su Vokietijos ir Prancūzijos lyderiais priešakyje (savaime suprantama, kartu su Jungtinėmis Valstijomis). Būtent šie veikėjai ar interesų grupės turi pakankamai politinės galios vienaip ar kitaip lemti konflikto baigtį. Šie žmonės ar interesų grupės turi pakankamai galios formuoti visuomenės nuomonę ir įsitikinimus Rusijos viduje ar sprendimų priėmimo procesą pačioje Europos Sąjungoje.
2014 metų vasarą konfliktui pasiekus nerimą keliantį mastą, Europos Sąjungos motyvacija pakito – Sąjunga nebenorėjo tiesiog „dalyvauti“ įvykiuose.
Buvo suformuotas naujas tikslas: kuo įmanoma daugiau padidinti karinio konflikto išlaidas Rusijai ir kuo įmanoma jas sumažinti besiginančiai Ukrainai. Tai, kokių veiksmų ėmėsi Briuselis, ypač nuo 2016 metų, labai aiškiai byloja apie Sąjungos ambiciją išlaikyti svarbiausio ir įtakingiausio taikos ir stabilumo garanto Europoje įvaizdį. Šis motyvas pakeitė senesnįjį – siekį maksimaliai padidinti nuostolių mastą ir taip priversti keisti poziciją.
Be to, Rusijos motyvai kaip diena ir naktis skiriasi nuo teorinio vieno dolerio aukciono modelio. Nuo tada, kai 2014 metais konfliktas prasidėjo, iki pat šios dienos Rusijos „tikrieji tikslai“ yra gauti greitos ir pigios naudos, pasirūpinant, kad oponentai (ypač Ukraina) patirtų kuo didesnių įmanomų nuostolių, nors Rusijos pritaikytos atsakomosios priemonės ir atneša abipusių nuostolių.
Tam tikra prasme tokia taktika gali padėti Rusijai priverčiant Ukrainą pasitraukti iš konflikto – kitaip tariant, palikti dalį rytinių Ukrainos teritorijų Rusijos remiamų separatistų rankose ir susitaikyti su Krymo aneksija.
Atsižvelgiant tiek į Europos Sąjungos ir jos sąjungininkų ekonomikos dydį ir faktą, kad Rusija atsisakė sprendimo pritaikyti sankcijas energetikos sektoriuje, menkai tikėtina, kad Maskva iš tikrųjų kada nors gyvenime rimtai svarstė galimybę bet kokia kaina maksimaliai padidinti Europos Sąjungos ekonominius nuostolius. Rusijos tikrai į priekį neveda labai stiprus noras „išsaugoti savo reputaciją“ ir išlikti patikima partnere tarptautinėje arenoje.
Šiame konflikto etape Rusija pirmiausia suinteresuota, kad konfliktas ypatingai brangiai kainuotų ne kam kitam, o pirmiausia Ukrainai, net jeigu tai reikštų ir tiesioginę žalą sau pačiai ir reputacijai tarptautinės bendruomenės akyse. Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų koaliciją labiausiai domina būtent reputacijos apsauga ir noras išlaikyti kuo įmanoma mažesnius nuostolius, tuo pačiu Ukrainos „nepralošiant“ Rusijai.
Ką Rusija gali leisti sau paaukoti, ir kada Vakarai turėtų pradėti siūlyti didesnę „kainą“?
Atsižvelgiant į Vakarų pasaulio ekonominį pranašumą, sąjungininkams neturėtų trūkti nei lėšų, nei ambicijų spaudžiant Rusiją, kad ši įtikėtų, jog pasitraukimas iš konflikto – vienintelis racionalus scenarijus, o ant stalo paprasčiausiai nėra padėta daugiau jokių variantų.
Nepaisant to, vertinant racionaliai, peršasi išvada, kad Vakarų sąjungininkai linkę ir toliau tęsti žaidimą ir siūlyti nuo įmanoma mažesnę kainą. Baisiausia, kad toks formatas – būtent tai, ko Rusija ir tikisi.
Pastarieji ekonominiai įvykiai Rusijoje leidžia suprasti, kad šalis geba išgyventi ir atsigauti net ir pačiomis sudėtingiausiomis šalies ūkiui sąlygomis.
Taigi galima daryti išvadą, kad konfliktas Rusijos ekonomikai tikrai kainuoja ir kainuoja kaip reikiant, o štai Rusijos priimtų atsakomųjų sankcijų žala Europos Sąjungai ir Jungtinėms Valstijoms gana švelni. Situacija tampa dar prasčiau subalansuota atsižvelgus į Vakarų sąjungininkų ekonominę viršenybę Rusijos atžvilgiu. Vertinant abstrakčiai ir grįžtant prie dolerio aukciono žaidimo, Europos Sąjunga ekonominiu požiūriu yra dešimt kartų „didesnė“ už Rusiją, tad teoriškai ji gali „siūlyti“ 10 eurų kainą, o Rusija – vos 1 euro.
Nors dabartinės priemonės ir niekaip nepriverčia Rusijos keisti savo elgsenos modelio, „žaidimas“ toli gražu nebaigtas. Labai daug priklausys nuo to, kaip ateinančiais metais atrodys Rusijos ekonomikos perspektyvos. Konflikto pabaiga nemenkai priklauso nuo naftos kainų dinamikos.
Išvados: dolerio aukciono modelis ir bandymai daryti įtaką
Treji metai aktyvių tarptautinių prieš Rusiją nukreiptų sankcijų pastebimo progreso pasiekti nepadėjo – nei kalbant apie pagarbą Ukrainos teritoriniam vientisumui, nei apie Minsko ir Sevastolio susitarimų vykdymą, nei bei V. Putino režimo pabaigą.
Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų Rusijai taikomis sankcijos praranda savo svorį. Būtent to ir tikisi Rusija – tarptautinių sankcijų sušvelninimo ir galimybės pasilikti okupuotas teritorijas. Tokiai baigčiai palankias sąlygas sudaro Donaldo Trumpo pergalė prezidento rinkimuose ir „Brexit“ scenarijus Didžiojoje Britanijoje. Toks gana pasyvus tiek Europos Sąjungos, tiek Jungtinių Valstijų požiūris, kurį galėjome stebėti visus 2016 metus, Rusijos politinio elito gali būti vertinamas ir kaip nedrąsus pritarimo dabartinei situacijai ilgalaikėje perspektyvoje signalas.
Laiko veiksnys šiuo atveju sankcijų taikytojams prastas sąjungininkas – jeigu Rusija stipraus ekonominio šoko nepatyrė prieš trejus metus, nepanašu, kad tai įvyks dabar. Peršasi išvada, kad Rusija paprasčiausiai prisitaikė „prie perrašytos normalumo sąvokos“, tad sankcijos ateityje tikrai nebus labai paveikios.
Labiausiai tikėtinas scenarijus – dabartinės situacijos status quo (bent jau vidutinės trukmės perspektyvoje).
Ieškant būdų, kaip visgi išspręsti Rusijos ir Ukrainos konfliktą, jau 2017 metų pradžioje būtina Rusiją spausti – tam bent sąlyginai palankias aplinkybes sudaro artėjantys Rusijos prezidento rinkimai ir prognozuojama naftos kainų dinamika.
Būtina įdėti papildomų pastangų vystant Ukrainos valią didinti savo nepriklausomybę nuo Rusijos ėmus deramai išnaudoti savo turimą ekonominį potencialą.
Taip pat būtina stiprinti Europos Sąjungos ir Ukrainos bendradarbiavimą. Kitaip tariant, Ukraina privalo tapti prioritetine Europos kaimynystės politikos programos valstybe, turinčia realių perspektyvų ateityje tapti valstybe nare.
Galiausiai pati Ukraina privalo rodyti iniciatyvą ir ambicijas visomis išgalėmis gerinti šalies ekonominę situaciją.
