Šį sekmadienį vyks konstitucinis referendumas trečioje didžiausioje euro zonos ekonomikoje – Italijoje, kuris ekonomikos ir politikos apžvalgininkų laikomas svarbiausiu pastarojo meto politiniu įvykiu Europos ekonominėje ir pinigų sąjungoje bei kurio baigtis gali turėti neigiamos įtakos visos euro zonos ekonomikos ir finansiniam stabilumui.
Sudėtinga ekonominė padėtis Italijoje
Jei reikėtų išrinkti euro zonos valstybę, ekonominėmis bei finansinėmis problemomis galinčią varžytis su Graikija, ja šiuo metu be konkurencijos taptų Italija. Pastaroji visą buvimo euro zonoje laikotarpį išgyveno tris problemas: žemą produktyvumo lygį, silpną vidaus paklausą bei išaugusias vienetines darbo sąnaudas. Ilgalaikis (1997–2012 m.) Italijos BVP augimas tesiekia 0,6 proc., o pernai šalies ekonomika paaugo vos 0,7 proc. – prastesnis rodiklis iš euro zonos šalių buvo tik Suomijoje ir Graikijoje. Šiemet Italijos ekonomikos augimas taip pat turėtų nesiekti 1 proc. Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad prieškrizinį – 2007 m. lygį, Italijos ekonomika turėtų pasiekti tik apie 2025 m., o pagal skolos ir BVP santykį Italija euro zonoje vėlgi „nusileidžia“ tik Graikijai.
Prie aukščiau paminėtų faktų verta pridurti ir tai, kad Italija Doing business indekse per metus nukrito 6 pozicijomis ir naujausiame indekse užima 50–ąją vietą. Tuo metu naujausiame Pasaulio ekonomikos forumo Konkurencingumo indekse Italija užima tik 44 vietą ir gerokai atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos senbuvių. Didžiausiomis problemomis įvardijama sudėtinga mokesčių sistema bei gremėzdiškas biurokratijos aparatas.
Bankų sektoriaus problemos
Referendumo rezultatai gali neigiamai paveikti trapų Italijos bankų sektorių. Jų problemos nėra naujos ir iš esmės yra susijusios su aukštu neveiksnių paskolų lygiu bei mažu veiklos efektyvumu. Neveiksnios paskolos šiuo metu sudaro apie 18 proc. (~360 mlrd. eurų) visų Italijos bankų sektoriaus paskolų. Nepaisant to, kad Graikijoje ar Kipre neveiksnių paskolų procentas yra kur kas didesnis, tačiau dėl finansų sektoriaus dydžio, skaičiuojama, kad Italijos neveiksnios paskolos sudaro apytiksliai trečdalį visos euro zonos neveiksnių paskolų. Didžiausias įsiskolinusių skaičius (~ 75 proc.) yra namų ūkiai, pasiskolinę iki 75 tūkst. eurų. Sudėtingiausioje padėtyje, vertinant sistemiškai reikšmingus bankus, yra seniausias pasaulio ir trečias didžiausias bankas šalyje – Monte dei Paschi di Siena.
Visuomenės požiūris į dabartinę šalies padėtį
Dabartinio premjero Matteo Renzi vyriausybė Italijoje deda dideles pastangas išsaugoti sudėtingoje padėtyje esančią bankų sistemą, tačiau gyventojams kur kas aktualesnės socialinės politikos reformos stringa. Šalyje, kurioje kas trečias jaunas žmogus (iki 29 metų) yra bedarbis ir tik 15 proc. gyventojų šalies ekonominę padėtį laiko gera, nusivylimas esama padėtimi auga. Stagnuojant ekonomikai ir visuomenei nusiviliant vykdoma ekonomine politika, atsiranda puiki tarpe populistinėms bei euroskeptiškoms partijoms augintis savo reitingus. Naujausi viešosios nuomonės tyrimų duomenys rodo, kad Italijoje šiuo metu populiariausios dvi politinės partijos – dabartinio ministro pirmininko Demokratų partija (31 proc. palaikymas) bei populistinis Penkių žvaigždžių judėjimas (30 proc. palaikymas). Pastarosios partijos reitingų nesumažino ir po Penkių žvaigždžių pergalės birželį vykusiuose savivaldos rinkimuose įsivyravęs politinis štilis Romoje. Paminėtina ir tai, kad trečiąją vietą šalyje užima kraštutinė dešinioji Šiaurės lyga (13 proc. palaikymas). Antroje ir trečioje vietoje esančios partijos pasisako už referendumo dėl dalyvavimo euro zonoje organizavimą.
Gruodžio 4 d. referendumo Italijoje reikšmė nacionaliniu lygmeniu
Atrodytų, šis referendumas skirtas įgyvendinti politinės konjunktūros šalyje pokyčius – įtvirtinti aukštesniųjų Parlamento rūmų – Senato sandaros pokyčius (sumažinti senatorių skaičių ir pakeisti jų skyrimo tvarką) bei perskirstyti šiuo metu tolygiai išsidėsčiusius galios polius tarp Senato ir Atstovų Rūmų daugiau galių suteikiant pastariesiems. Tačiau reformos iniciatorius, dabartinis Italijos ministras pirmininkas, M. Renzi, pareiškė, jog atsistatydins esant neigiamam referendumo rezultatui. Taigi, šį sekmadienį Italijos piliečiai netiesiogiai balsuos ir dėl pasitikėjimo dabartiniu ministru pirmininku.
3 galimi referendumo baigties scenarijai
a) Referendume pritariama M. Renzi siūlymams.
Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, referendume piliečių pasakytas „Taip“ turėtų suteikti daugiau stabilumo finansų rinkose, be to, M. Renzi galės tęsti mokesčių sistemos, biurokratinės naštos mažinimo ir socialinės politikos reformas. Deutsche banko vertinimu, įgyvendinus visas pradėtas bei planuojamas reformas vidutinio laikotarpio ekonomikos augimo tempas padidėtų 0,5 proc. Be to, tai turėtų siųsti aiškų signalą rinkoms, kad politinė padėtis šalyje stabilizuojasi ir Italijos skolinimosi kainos arba vyriausybės vertybinių popierių pajamingumo augimas turėtų sustoti (rašant straipsnį 10 m. laikotarpio vertybinių popierių pajamingumas siekė ~2,00 proc., palyginimui, Vokietijos – 0,30 proc.). Referendume Italijos piliečiams nubalsavus teigiamai, Italijos ir Vokietijos 10 metų trukmės vyriausybės obligacijų pajamingumo skirtumas 2017 metais, didžiausio Vokietijos banko skaičiavimais, sieks nuo 1,25 iki 1,5 proc.
b) Referendume Italijos piliečiai taria „Ne“ M. Renzi reformoms. Dabartinis premjeras atsistatydina, tačiau laikinąją vyriausybę, veiksiančią iki 2018 m., formuoja tas pats M. Renzi arba kitas Demokratų partijos paskirtas politikas.
Šis scenarijus laikomas antru geriausiu pasirinkimu. M. Renzi ar kito nuosaikių pažiūrų politiko, o gal net technokrato, formuojama vyriausybė galėtų ir toliau bandyti įgyvendinti Italijos ekonomikai ir bankų sektoriui reikalingas reformas. Vis dėlto net ir trumpalaikė politinė suirutė gali dar labiau pakenkti ir taip trapiam ekonomikos augimui šalyje. Po referendume pasakyto „Ne“, reiškiančio nepasitenkinimą esama valdžia, ir toliau stengiantis įgyvendinti visuomenėje nepopuliarias, tačiau ekonomikos tvarumui būtinas reformas, politinė padėtis gali labiau destabilizuotis ir dar didesnė dalis elektorato 2018 m. vyksiančiuose rinkimuose gali pasukti į populistų pusę.
c) Referendume Italijos piliečiai taria „Ne“ dabartinio ministro pirmininko reformoms. M. Renzi atsistatydina. Skelbiami išankstiniai rinkimai.
Atsistatydinus M. Renzi ir vykstant išankstiniams rinkimams, pastaruosius greičiausiai laimėtų Penkių žvaigždžių judėjimas. Šiai partijai pavykus suderinti savo programines nuostatas su Šiaurės lyga, jos galėtų rinkimuose dalyvauti suformavusios koaliciją ir taip, remiantis naujuoju rinkimų įstatymu, vėliau turėti absoliučią daugumą balsų Atstovų Rūmuose. Įvykus šiam scenarijui ir populistinėms partijoms inicijavus patariamąjį referendumą dėl išstojimo iš euro zonos, Deutsche banko skaičiavimais, pajamingumo skirtumas tarp Vokietijos ir Italijos vyriausybių vertybinių popierių gali pasiekti ir 5 proc. Be to, šiuo atveju išauga tikimybė, kad Italijai gali reikėti tarptautinių skolininkų (t. y. Europos stabilumo mechanizmo ar TVF) paramos ekonomikos tvarumui užtikrinti ir bankų sektoriaus pertvarkai, dėl kurios patvirtinimo reikėtų spręsti ir Lietuvai.
Referendumo baigties vertinimas iš Lietuvos perspektyvų
Vertinant iš Lietuvos pozicijų, pirmasis referendumo rezultatas būtų naudingiausias. Tiesioginiai ekonominiai ryšiai tarp Lietuvos ir Italijos yra pakankamai silpni – Lietuvos eksportas į Italiją tesiekia 2 proc. viso Lietuvos eksporto. Tačiau politinės sistemos nestabilumas referendume atmetus M. Renzi pasiūlymus gali itin neigiamai atsiliepti ir taip trapiai Italijos ekonomikos ir bankų sektoriaus padėčiai. O tokia krizė vienoje didžiausių euro zonos ekonomikų nuvilnytų per visą vieningosios valiutos sąjungą ir tai neigiamai paveiktų ekonomikos augimą Lietuvoje.
