Dar tebesitęsiant dviejų bankų bankrotų procesams, sisteminės problemos ėmė rasis ir kredito unijose. Šešios iš jų jau prarado licencijas, penkių unijų indėlininkams jau prireikė VšĮ „Indėlių ir investicijų draudimo“ (IID) pagalbos, šeštosios – „Amber“ – klientams neilgai trukus prireiks maždaug 20 mln. eurų.
Esu suinteresuotas asmuo, todėl nesiimsiu vertinti IID veiklos, tačiau akivaizdu, kad pati sistema, kaip indėlininkų apsaugos mechanizmas veikia efektyviai.
Maža to, indėlių draudimas atlieka dvejopą vaidmenį. Iš vienos pusės, sistema užtikrina pagrindinės bankų ir unijų klientų masės finansų stabilumą. Iš kitos pusės, automatinis ir tikslus draudimo mechanizmo veikimas yra geriausia raminančioji piliulė, stabdanti panikos plitimą finansų sistemoje.
Drįsčiau teigti, kad tiek „Snoro“, tiek Ūkio banko bankroto atveju sklandus indėlių draudimo sistemos veikimas buvo svarbiausias stabilizuojantis veiksnys, apsaugojęs bankininkystę nuo panikos bangų, galinčių išardyti net ir tvirčiausių bankų pamatus.
Taip, indėlių draudimo sistema neapsaugos atskirų bankų, tačiau ji gali išgelbėti visą bankų sistemą.
Bankas išeina, o rizika?
O kas nutiks, jei iš sistemos pasitrauks vienas didžiausių mokėtojų?
Šis klausimas, tiesa ne iš karto, daug kam kilo po to, kai buvo oficialiai paskelbta, kad besijungiančių DNB ir „Nordea“ bankų būstinė bus Taline.
Jei jungtinio banko būstinė bus Estijoje, tai abiejų bankų indėlių draudimas taip pat keliasi į Estiją.
„Nordea“ atveju jokio skirtumo – bankas ir iki šiol Lietuvoje veikė kaip skyrius, o jo indėliai buvo apdrausti Suomijoje. Tačiau DNB yra trečias pagal dydį mokėtojas į indėlių draudimo fondą Lietuvoje ir jo juridinė emigracija reiškia, kad valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ netenka maždaug 5 milijonų eurų per metus.
IID fondui, į kurį kredito įstaigos pernai sumokėjo 46 milijonus eurų, tai yra akivaizdus, juntamas praradimas.
Ypač turint galvoje faktą, kad didžiulės išmokos „Snoro“ ir Ūkio banko kreditoriams atvėrę tokią deficito skylę, kad IID balansas iki šiol yra neigiamas.
Jau esu sakiusi, bet pakartosiu dar kartą – panikuoti neverta. Lietuvos indėlių draudimo sistema netektų svarbaus mokėtojo, tačiau, nereikia pamiršti, kad kartu su mokėtoju į Estiją bus perkelti ir įsipareigojimai. Kitaip tariant, IID netenka mokėtojo, tačiau proporcingai sumažėja ir draudžiamų indėlių suma.
Yra niuansų. Nors tos kelios savo veiklą baigusios kredito unijos bendrame indėlių katile sudaro palyginti nereikšmingą dalį, išmokos jų indėlininkams vis vien tuština fondą, todėl jei reikėtų rinktis, verčiau rinkčiausi daugiau draudžiamųjų indėlių ir daugiau įmokų nei atvirkščiai.
Tokiose sistemose kaip indėlių draudimas didesnis fondas reiškia daugiau galimybių ir didesnę manevro laisvę.
Kas tas EDIS?
Europos Sąjungos institucijos jau yra pradėjusios bendros, europinės indėlių draudimo sistemos – European Deposit Insurance Scheme (EDIS) – kūrimo darbus.
Dėl to paties šį penktadienį Vilniuje susirinks Europos indėlių draudikų forumo (EFDI) organizuojamos tarptautinės konferencijos dalyviai.
EDIS idėja paprasta – nacionalinės indėlių draudimo sistemos pamažu integruojamos į europinę schemą, kurioje kaupiamos įmokos ir kuri kompensuoja indėlininkų praradimus nutikus draudiminiam įvykiui.
Pagal Europos Komisijos pasiūlymą, 2024 metais EDIS valdytų 100 proc. atskirose šalyse surenkamų indėlių draudimo įmokų ir būtų atsakinga už visus sistemoje esančių kredito įstaigų draudiminius įvykius.
Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos – tai, ko reikia. Rizika maksimaliai diversifikuojama, įmokų bazė didžiulė, pasitikėjimo mandatas užtikrintas. Maža to, centralizuota indėlių draudimo sistema yra trečioji Europos bankų sąjungos kolona, kurią pastačius bankų sąjunga bus užbaigta. Vadinasi, EDIS, be viso kito, yra dar ir neišvengiamas dalykas.
Tokiu atveju diskusija apie DNB išėjimą iš Lietuvos indėlių draudimo sistemos nebetenka prasmės.
Taškas?
Neskubėkime. Kol kas – daugtaškis.
EDIS yra labai komplikuotas ir milžiniško techninio darbo reikalaujantis projektas, kuriam įgyvendinti reikia ne tik gebėjimo lipti ES teisės aktų priėmimo laiptais. EDIS, kurio fondas, skaičiuojama, sudarys daugiau nei 40 mlrd. eurų, turės savyje suderinti ne tik skirtingus šalių įnašus ir interesus, bet ir atsižvelgti į skirtingas patirtis.
Tarkime, Lietuva su savo aktyviai veikiančia indėlių draudimo sistema yra unikali šalis. Mes esame viena iš kokių trijų valstybių, kurios turi neigiamą fondo balansą. Pirminiame EDIS kūrimo siūlyme tokia opcija nebuvo numatyta.
Kitas klausimas, ar Lietuvoje veikiančios kredito unijos paklius į EDIS? Iki galo tai dar nėra nuspręsta. Tas pats klausimas aktualus ir Airijai, kur du trečdaliai gyventojų yra kredito unijų klientai.
Europos Komisijos siūlymų pakete, kuriame numatyti trys EDIS formavimo etapai, aiškių atsakymų į šiuos klausimus nėra, todėl tiek bankų sistemos nariai, tiek ES institucijų atstovai, tiek indėlių draudimo sistemų ekspertai turi diskutuoti ir rasti atsakymus į klausimus šiandien, jei norime, kad EDIS pradėtų veikti rytoj ar poryt.
Mano nuomone, EDIS yra naudingas ir siektinas dalykas, tačiau, turint galvoje, kad nacionalinė indėlių draudimo sistema veikia sklandžiai, mes neturėtumėm visomis išgalėmis skubinti proceso.
Dalintis riziką – gerai. Atsižvelgti į visų indėlininkų interesus – geriau.
