Įdomu tai, kad skaidrumo problemą tiria ir ją kelia pats verslas.
Tai gali būti dėl dviejų priežasčių.
Pirma, skaidrumo klausimais besirūpinančioms valstybės institucijoms ši ūkio šaka nėra įdomi, pavyzdžiui, dėl santykinai nedidelio sukčiavimo ir mokestinių praradimų masto.
Antra, praradimai verslui tapo ganėtinai svarbūs, kad jie pradėtų viešai kalbėti šiuo klausimu.
Bet kuriuo atveju, valstybė yra likusi nuošalyje, nes nenori arba nepajėgia sukurti nei skatinančiojo, nei baudžiamojo pobūdžio priemonių, kad mokesčiai šioje ūkio šakoje būtų mokami.
Kodėl valstybė tiek mažai skiria dėmesio verslo skaidrumui nekilnojamojo turto nuomos šakoje?
Tai išties plati tema, bet pirmiausia tai dėmesio ir išteklių trūkumas. STT, FNTT, Valstybės kontrolė, kitos institucijos sutelkia dėmesį tik į viešąjį sektorių ir nusikaltimus ten, o privatus sektorius tiriamas tik tiek, kiek tai būna susiję su viešuoju interesu.
Tai, kad nekilnojamojo turto nuomos rinkoje vis dar dažnai nemokami mokesčiai, valstybei, matyt, vis dar nėra pakankamas nusikaltimas, kad būtų skiriami ištekliai šiai problemai spręsti. Skatinančios ir baudžiančios priemonės yra išdėstytos, bet jos tik popieriuje.
Ar teisinga nekreipti dėmesio į neskaidrumą privačiame sektoriuje?
Reikia atkreipti dėmesį, jog šioje ūkio šakoje šešėlinio verslo apraiškų daugiausia tarp fizinių asmenų, tą parodė ir atliktas tyrimas. Ir valstybė šioje situacija turėtų skaičiuoti praradimus ne tik dėl nesumokėtų mokesčių.
Pirma, kenčia Lietuvos įvaizdis. Vien faktas, kad mūsų šalyje egzistuoja tokia šešėlinė sistema ir mikrokorupcija gali sudaryti blogą įspūdį nuomos ieškančiam užsienio verslui ar asmeniui.
Pavyzdžiui, pagal Korupcijos matavimo indeksą Lietuva yra žemiau už Estiją, ir viena esminių to priežasčių yra smulkiosios korupcijos paplitimas.
Antra, valstybės praradimas tiesiogiai sunkiai suskaičiuojamas, nes tos įmonės, kurios norėtų veikti skaidriai ir didesniu mastu, to padaryti negali, kartais net nepradeda verslo, nes konkuruoti su nelegalia rinka visuomet yra sudėtinga.
Nesukuriamos darbo vietos, nevystoma rinka, neprižiūrimas nekilnojamasis turtas.
Dėl to nukenčia visi – ir nuomininkai, ir sąžiningi nuomotojai, ir valstybė.
Ar yra vilties?
Yra.
Vieną vertus, jos suteikia pats verslas, analizuojantis situaciją ir teikiantis pasiūlymus.
Šie pasiūlymai koncepciškai teisingi: ir pasiūlymas talpinant skelbimą apie nuomojamą būstą priminti apie įsipareigojimus valstybei, ir prievolė nuomos veiklos pradžioje pranešti apie tai Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI), metų pabaigoje gauti priminimą ir sumokėti gyventojų pajamų mokesčius, ir siūlymas licencijuoti NT brokerių veiklą.
Bet kad šie pasiūlymai veiktų, būtina ne tik sukurti realią motyvacinę sistemą ir sankcijas pažeidėjams, tačiau ir užtikrinti, jog ji veiktų – tiek motyvaciniu, tiek baudžiamumo aspektais. Įdomus Gruzijos pavyzdys.
Jiems pavyko visuomenę paversti pagrindiniu veikėju, skatinančiu verslą mokėti mokesčius, kai kiekvienas fiskalinis čekis buvo paverstas loterijos bilietu.
Vilties suteikia ir Lietuvoje vystomos mokesčių administravimo inovacijos - iMas sistema. Svarbu, kad ji atkreiptų dėmesį į tokio pobūdžio pastebėjimus ir kuriamuose analitiniuose įrankiuose nustatytų tokius testus, kurie leistų užfiksuoti nedeklaruojamas pajamas gaunančius asmenis – fizinius ir juridinius – bei įtraukti juos į priežiūros sąrašus.
Ši sistema gali tapti ypač efektyviu įrankiu kovai su mokesčių nemokėjimu.
Kaip bebūtų, tikėtis, jog vienai institucijai pavyks išspręsti skaidrumo problemas Lietuvoje, yra naivu.
Kaip rodo aukščiau minimas Gruzijos pavyzdys, būtina, jog ne tik visos institucijos, dirbančios šiuo klausimu, glaudžiau bendradarbiautų, taikytų naujus kovos su sukčiavimo metodus, tačiau rastų būdus, kaip į šią kovą įtraukti ir verslą, ir visuomenę.
