Valstybės politika šiuo klausimu yra gan nuosekli ir partnerystės projektai yra skatinami regioniniu bei nacionaliniu mastu – ir ankstesnės, ir šiuo metu valdančiosios Vyriausybės programose numatyta skatinti ir plėtoti partnerystę.
Šie tikslai perkelti ir į įvairias nacionalines programas, nuolat kuriama ir tobulinama teisinė aplinka gerinti šių projektų įgyvendinimo sąlygas.
Tačiau, kas lemia, kad iki šios dienos nėra nei vieno institucinės partnerystės projekto, t.y. kada remiamasi trečiąja viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės forma, kada viešasis ir privatus sektoriai sutelkia savo resursus bendroje, mišraus kapitalo bendrovėje ar įstaigoje, kuri įsteigiama ir operuojama siekiant vykdyti viešuosius interesus atitinkančią veiklą.
Du sėkmingi, vienas – nelabai
Bendradarbiaujant viešajam ir privačiam sektoriui įgyvendinant infrastruktūros projektus, pirma pati populiariausia partnerystės rūšis – koncesija, kuri įprastai reiškia, kad viešasis sektorius suteikia teisę privataus sektoriaus subjektui (įmonei, konsorciumui) statyti turtą ir vėliau jį tam tikrą laikotarpį operuoti.
Pagal koncesiją koncesininkas prisiima su koncesijos įvykdymu susijusią riziką (pvz. turto statybos kaštų pabrangimo, galimų nuostolių ir kt.), tačiau gauna pajamas iš šio turto operavimo bei, tam tikrais atvejais, viešojo sektoriaus mokamo koncesijos mokesčio.
Antra, bendradarbiavimo forma – VžPP sutartis, pagal kurią privatininkas investuoja į viešojo sektoriaus valdomą turtą ir už iš viešojo sektoriaus gaunamą mokestį vykdo viešąsias funkcijas.
Kadangi, kaip minėta, įgyvendinamos tik dvi VžPP sutartys, nesunku nurodyti jų pavyzdžius.
Vienas jų – Vilniaus miesto savivaldybės partnerystė dėl Balsių mokyklos statybos, ūkio priežiūros bei administravimo, pagal kurią privatus konsorciumas pastatė ir iki 2035 metų rūpinsis šios mokyklos išlaikymu, o už tai iš Vilniaus miesto savivaldybės gaus kasmetinį mokestį. Antrasis vertas paminėti– Palangos aplinkkelio statyba ir priežiūra.
Natūraliai kyla klausimas, jeigu yra trys partnerystės būdai, kodėl įgyvendinami tik pirmieji du, kodėl institucinė partnerystė nesulaukia atitinkamo valdžios ir verslo dėmesio.
Valdžia nori valdyti
Viena minkštųjų (angl. soft), lemiančių tokią situaciją, aplinkybių yra susijusi su institucinės partnerystės teisiniu reguliavimu, kuris šiuo metu nėra tinkamai sureguliuotas.
Dėl šios priežasties viešasis sektorius prisibijo galimų klausimų dėl valstybės ar savivaldybių turto panaudojimo racionalumo, šio turto investavimo, o privatus sektorius – dėl neprognozuojamų valdžios veiksmų bei projekto kontrolės trūkumo.
Pagrindinis teisės aktas, nustatantis institucinės partnerystės reguliavimą yra Valstybės ir savivaldybių turto, valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – Įstatymas), kuriame net nėra atskiro, institucinei partnerystei skirto skyriaus.
Aktualias nuostatas reikia išskaityti iš kitų normų ir Įstatyme įtvirtintų principų dėl valstybės ir savivaldybių turto investavimo ir valdymo, turtinių bei neturtinių teisių įgyvendinimo.
Akivaizdu, kad situacijai pagerinti yra būtini teisinio reguliavimo pokyčiai.
Svarbiausias jų – panaikinti apribojimą, numatantį, kad valstybės ar savivaldybės dalis mišraus kapitalo bendrovėje ar įstaigoje privalo būti didesnė kaip 50 proc. balsų.
Šiuo metu teisės aktai numato, kad valstybė ar savivaldybė savo turtą (lėšas, nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, turtines teises) gali investuoti įsigydama steigiamos ar kapitalą didinančios bendrovės akcijų tik, jei jos suteiks daugiau kaip 50 proc. visų bendrovės balsų.
Tai reiškia, kad valstybė ar savivaldybė mainais už jos įnašą (nesvarbu kokio dydžio) į bendrą veiklą, visada įgyja bendrovės ar įstaigos, o kartu ir projekto, kontrolę. Tačiau tokie imperatyvai, nors, atrodytų saugo viešąjį interesą, neretai yra žalingi, kadangi verslas visada sveria savo riziką ir projekto kontrolės neturėjimas atbaido nuo galimų investicijų.
Privatus sektorius jaučia didžiulę riziką prisiimti nepamatuotus įsipareigojimus, kurie toli gražu ne visada bus naudingi ar pelningi. Be to, į tokią veiklą investuotų lėšų likvidumas taip pat neretai kels klausimų, kadangi viešojo sektoriaus investuotam turtui ar turtinėms teisėms yra taikomas specialus teisinis rėžimas.
Glaudi partnerystė – neįmanoma?
Kalbant apie „minkštuosius“ argumentus, reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, kad pirmuosius du valdžios ir verslo partnerystės būdus – koncesiją ir VžPP sunku pavadinti vadinti partneryste. Ypač tokia, kuri leistų joje dalyvaujančius asmenis vadinti lygiaverčiais partneriais.
Žinoma, tai savaime nėra blogai, kadangi abiem pusėms leidžia konkrečiai apibrėžti savo įsipareigojimus, juos išdėstyti laike ir, atsiradus indikacijoms dėl galimos neigiamos projekto baigties, – suvaldyti kylančią riziką iš anksto sutartomis priemonėmis. Tačiau tai su partneryste turi mažai ką bendro ir labiau primena finansuotojo-vykdytojo santykius. Juolab, kad viešasis sektorius į šią partnerystę neretai atsineša tik finansinius ar turtinius išteklius, o likusius projekto elementus privalo užpildyti verslo subjektas.
Priešingai anksčiau minėtoms partnerystės rūšims, investicinė partnerystė savo esme įpareigoja verslo ir valdžios subjektus glaudžiai bei nuolat bendradarbiauti, dalintis turimomis žiniomis, kadangi veiklą vysto ne viena iš šalių, o pati, tuo tikslu įsteigta mišraus kapitalo bendrovė ar įstaiga. Taigi, viešojo sektoriaus subjektas turi įsipareigojimus aktyviai sekti šios bendrovės ar įstaigos veiklą ir joje dalyvauti bei kartu su privačiu subjektu atsako už tinkamą bendrovės ar įstaigos veiklą. Tačiau neretai viešojo sektoriaus tokio pobūdžio rizika netenkina, o atitinkamai verslas taip pat nėra pasiruošęs ją perimti nuo valdžios pečių.
Institucinė partnerystė nutolsta nuo minėto finansuotojo-vykdytojo modelio ir viešojo sektoriaus darbas nesibaigia sutarties pasirašymu ar išmokų pagal nustatytą grafiką sumokėjimu.
Bendros bendrovės ar įstaigos valdymas yra nuolatinio pobūdžio veikla ir reikalauja atitinkamos patirties, neša atsakomybę už sukuriamus padarinius bei reikalauja ženklių viešojo sektoriaus resursų. Be to, nekoordinuoti dėl biurokratinių ar kitų priežasčių vėluojantys, viešojo sektoriaus veiksmai kartu mažina ir tokios partnerystės patrauklumą privačiam sektoriui, įpratusiam veikti čia ir dabar.
Galiausiai, mišraus kapitalo bendrovės ar, tam tikrais atvejais, netgi iniciatyvos jas kurti, turi neigiamą atspalvį visuomenėje bei žiniasklaidoje. Reiktų pripažinti, kad bet kokia viešojo ir privataus sektorių bendra iniciatyva, siejasi su privačių interesų protegavimu, neskaidrumu ir korupcija. Garsiausias institucinės partnerystės pavyzdys – žlugęs LEO LT projektas.
Taip pat, gan naujas pavyzdys, nors ir neatitinka formalios institucinės partnerystės apibrėžimo, yra technologijų parkas „Vilnius Tech Park“.
Nevertinant su šiais pavyzdžiais susijusių santykių, įvairių nuomonių ir pačių dalyvių argumentų pagrįstumo ar teisėtumo, akivaizdu, kad plėtojami projektai sulaukė neigiamo atgarsio ir gan skubiai buvo pradėti linksniuoti kaip neskaidrūs, o, tikėtina, kad po šių pavyzdžių panašaus likimo gali sulaukti ir kiti projektai.
Kadangi verslo aplinkoje reputacija jau yra įgavusi svarbią reikšmę – Lietuvoje sparčiai šaknis leidžia skaidraus ir socialiai atsakingo verslo tradicijos, ir tinkami viešieji ryšiai suprantami kaip būtinybė, o galimybė būti asocijuojam su galimais korupciniais ryšiais neabejotinai atbaido dalį potencialių privataus sektoriaus investuotojų.
Pabaigai galima tik spėlioti, ar šis institucinė partnerystė atras savo vietą viešojo ir privataus sektorių planuose, evoliucionuos, ar ji liks užgožta kitų partnerystės būdų. Tačiau akivaizdu tik viena – iki šios dienos nėra paskelbto nei vieno konkurso institucinės partnerystės vykdymui, ir šis skaičius gali pasikeisti tik ėmusis ženklių, o ne kosmetinių pokyčių.
