Ištekėjo po penkių mėnesių
33 metų Sandra pasakojo, kad jos emigracijos istorija yra tipinė. Jauna mergina su draugėmis išvyko į Italiją, nes ieškojo įspūdžių ir geresnio gyvenimo – norėjo užsidirbti.
Patraukli mergina Italijoje, Genujoje, kur apsigyveno, gana greitai patraukė ketveriais metais vyresnio italo Vincenzo dėmesį. Po penkių mėnesių pažinties pora susituokė. „O ko laukti, kai supranti, kad sutikai savo žmogų?“ - kukliai pečiais gūžtelėjo pašnekovė.
Pora susituokusi jau 12 metų, augina 11-metę dukrą ir šešerių metukų sūnų.
„Italijoje gyvenome puikiai, abu turėjome gerus darbus, auginome vaikus, tačiau laikui bėgant vis labiau ėmė kamuoti gimtinės ilgesys. Mama taip pat nuolat kartojo, kad grįžtume, kad esame jauni ir Lietuvoje galėtume pradėti kurti gyvenimą. Aišku, prisidėjo ir visą pasaulį apėmusi ekonominė krizė, per ją rimtai ir ėmėme svarstyti apie gyvenimą Lietuvoje“, - pasakojo Sandra.
Gavo paskolą
Į Lietuvą prieš daugiau nei metus šeima grįžo ne tuščiomis. Anot pašnekovės, matyt, didžiausias turtas, kurį parsivežė, buvo idėja apie itališkų makaronų namus.
„Ši idėja gimė dar Italijoje. Ji tikriausiai negalėjo negimti, nes toje šalyje tikrai egzistuoja valgio kultas. Vakarienės trunka po 2-3 valandas, kai prie darželio ar mokyklos susitinki su kitų vaikų mamomis, visada kalbama apie maistą: kokį naują patiekalą kuri gamino, koks jo skonis ir panašiai. Be to, kai atvažiuodavome į Lietuvą ir Vincenzo mūsų draugams gamindavo patiekalus iš makaronų, visi aikčiodavo, kaip skanu. Taigi, tą itališko valgio kultą pabandėme perkelti ir į Lietuvą. Aišku, tokio požiūrio į valgį taip greitai nesukursi, tačiau bent jau galime pasiūlyti kokybiškų itališkų valgių“, - prisiminė jaunoji verslininkė.
Nors į Lietuvą šeima grįžo turėdama šiek tiek santaupų, jos gana greitai ėmė tirpti, nes sutuoktiniai įsigijo būstą.
„Kai supratau, kad turimų lėšų įkurti itališkų makaronų namus neužteks, sėdau rašyti verslo planą. Jį parašiau net nežinant Vincenzui. Planą pateikiau padedančiuosius verslininkus remiančiai INVEGAI ir jį skyrė maksimalią 86 tūkst. litų paskolą pradėti verslą. Tiesą sakant, šį paskola ir buvo impulsas judėti į priekį, nebeturėjome teisės sustoti“, - pasakojo verslo vadybos specialybę turinti Sandra.
Sukūrė naują koncepciją
„Senamiestyje gąsdino ne nuomos kainos, o tai, kad jame nedideli žmonių srautai. Todėl savo verslui pasirinkome gyvenamąjį mikrorajoną, taip bent jau užsitikrindami klientų srautus. Keista, tačiau klaipėdiečiai ypač palaikė mūsų idėją. Ne kartą girdėjome, kad esame šaunuoliai, jog pradėjome tai, ko Klaipėdoje nėra. Mano akyse sugriuvo mitas, jog lietuviai džiūgauja, kai dega kaimyno sodyba. Nieko panašaus. Tikrai jautėme stiprų ir nuoširdų palaikymą net iš visai nepažįstamų žmonių“, - džiaugėsi Sandra.
Jos ir vyro sukurto verslo koncepcija būtų nauja net Italijoje. „Joje yra arba restoranėliai, arba parduotuvėlės. O mes abu sujungėme į vieną. Pas mus galima ir vietoje pavalgyti, ir nusipirkti pagamintų makaronų, padažų, viską parsinešti namo ir per 5-7 minutes pasigaminti skanią ir sveiką vakarienę. Ši koncepcija tikrai pasiteisino“, - tvirtino verslininkė.
Miltus atsiveža iš Italijos
„La Paste“ restoranėlyje parduodamiems makaronams gaminti sutuoktiniai miltus vežasi iš Italijos. „Lietuvoje tokių miltų tiesiog neįmanoma įsigyti, o be jų nebūtų ir tikrų itališkų makaronų. Tie miltai gaminami iš aukščiausios rūšies kietųjų kviečių. Todėl makaronai turi daug vertingųjų savybių, yra lengvas maistas ir netukina“, - patikino Sandra. Ji pati ir yra pavyzdys. Nors ji tikino itališkus makaronus valganti kasdien, tačiau yra itin liekna.
Pašnekovė neslėpė, kad verslo pradžia nebuvo lengva. Tik dabar, kai restoranas-parduotuvė veikia jau pusmetį, ir pati Sandra, ir jos vyras patikėjo, kad eina teisingu keliu.
„Pirmaisiais mėnesiais klientai būdavo tie patys, tačiau džiaugdavomės, kad jie grįžta. Pamažu pastebime, jog pas mus užsuka vis daugiau naujų veidų, vadinasi, garsas apie itališkų makaronų namus sklinda mieste, todėl ir sulaukiame vis daugiau klientų. Aišku, nėra paprasta išsilaikyti, juk ir paskolą reikia išsimokėti, ir mokesčius mokėti, tačiau galiu pasidžiaugti, jog nedidelį pelną vis tiek turime. Užtenka duonai ir sviestui“, - juokavo Sandra.
Ateina po atostogų Italijoje
„Ir galiu patikinti, kad mūsų patiekalai savo skoniu tikrai nesiskiria nuo tikrų itališkų valgių, nes iš Italijos vežamės ne tik miltus, bet pažadų pagrindinius ingredientus, kitus produktus, pavyzdžiui, kiaušinius perkame iš ūkininkų“, - dėstė Sandra.
Pirmosios atsivežt miltų tonos užteko trims mėnesiams, dabar į Klaipėdą atkeliavo jau dvi tonos itališkų miltų.
Ji pabrėžė, kad tiek jai, tiek vyrui itin svarbu, kad patiekiamo maisto kokybė būtų nepriekaištinga, jis visada būtų šviežias.
„Pas mus tikrai negausite vakarykščių makaronų, pašildytų mikrobangų krosnelėje. Italai to nesuprastų, o mes savo verslą grindžiame italų valgio kultūra. Jau geriau iš ryto išsiminkysime mažiau tešlos, pasigaminsime mažiau makaronų, o jei jų pritrūks, pagaminsime dar, nei jų pasigaminsime visai savaitei ir nesuksime galvos“, - makaronų namų filosofiją įvardijo verslininkė.
Restoranėlyje galima paskanauti ir tikro itališko deserto tiramisu, kavos. Verslininkai jau galvoja importuoti tikrus itališkus vynus ir jais prekiauti.
„Norime Klaipėdoje sukurti itališko maisto oazę ir savo principų neišsižadėsime. Juk daug kur kavinėse galima paskaityti iškabas, kad čia – itališka virtuvė. Atsiverti meniu, o ten karbonadai, cepelinai“, - juokėsi Sandra.
Ji tvirtino, jog klientai yra reiklūs, o tai ir padeda nenuklysti į šoną, laikytis savo kelio – tiekti tik tikrai itališką šviežią maistą. „Būna, kad užeina žmonių, kurie atostogavo Italijoje. Paprašo tiramisu ir jį lygina su tuo, kokį valgė Italijoje. Paskui pasidžiaugia, jog skonis niekuo nesiskiria. Klientai ir yra mūsų kontrolieriai, patvirtinantys, jog ne tik kalbame, bet ir darome“, - tvirtino pašnekovė.
Svarsto apie plėtrą
Jos vyras Vincenzo Lietuvoje puikiai adaptavosi, jau pakankamai gerai moka kalbėti lietuviškai, todėl pats gali aptarnauti klientus. Jo žmona neslėpė, kad Vincenzo ilgisi Italijoje likusių artimųjų, todėl jis su Sandra ir vaikais kiekvieną vasarą vyksta į Italiją.
Pašnekovė juokavo, kad 10 metų ji gyveno Italijoje, todėl dabar vyro eilė 10 metų gyventi Lietuvoje.
„Mes su vyru esame ir virėjai, ir pardavėjai, ir valytojai. Matyt, taip ir turi būti verslo pradžioje, nes taupome kiekvieną litą. Ir, aišku, esu labai dėkinga mano mamai, kuri mus palaiko morališkai, padeda prižiūrėti vaikus, nes nėra lengva būti ir mama, ir verslininke, tačiau viskas suderinama, ypač kai yra kas padeda“, - dėkinga buvo Sandra.
Ji neslėpė, kad jau svajoja dar vienerius itališkų makaronų namus atidaryti Klaipėdos centre, o paskui – galbūt ir Kaune, Vilniuje.
„Klaipėdoje ši verslo niša buvo tuščia, tokio pobūdžio viešojo maitinimo įstaiga neegzistavo, todėl galbūt išties pagavome sėkmę. Ir, aišku, galvojame apie plėtrą. Tačiau naujai vietai, kurioje atidarytume dar vieną restoranėlį, keliame didelis reikalavimus – turi būti žmonių srautai, patogus privažiavimas,tinkamos patalpos“, - vardijo Sandra.
Paklausta, ar nesigaili grįžusi į Lietuvą, pašnekovė ryžtingai papurtė galvą. „Čia mano namai, šeima. Čia pradėjome verslą, o tai yra įrodymas, kad Lietuvoj tikrai galima gyventi, o ne tik egzistuoti. Manau, kad netrukus vis gausiau ims grįžti ir kiti emigrantai. Jie bus pamatę pasaulio, prisikaupę įvairių idėjų, kurias galbūt ryšis realizuoti Lietuvoje. Galiausiai juk reikia pagalvoti apie savo tėvus. Kas jiems mokės pensiją, jei mes visi būsime išvažiavę?“ - realiai ir optimistiškai į gyvenimą Lietuvoje žvelgė pašnekovė.
