Tačiau šiandien norime aptarti kitą korupcijos kontrolės klausimui reikšmingą įvykį. Tarpžinybinėje kovos su korupcija komisijoje buvo pristatyta 2015-2025 metų „Nacionalinė kovos su korupcija programa“.
Pirmiausiai pažymėsime, kad sprendžiant iš programos pavadinimo mes tebekovojame su amžinu reiškiniu - korupcija. Civilizuotame pasaulyje seniai siekiama kontroliuoti bet kokį nusikalstimą, neturint bolševikinių ambicijų pažaboti, nukirsti galvą ir paskandinti jūroje prostitucijos, korupcijos ar kokį kitą nusikalstamumo reiškinį. Dėl šios priežasties yra kuriamos įvairios prevencinės programos. Tam, kad neatrodyčiau tuščiu kritiku, siūlau programą pavadinti „Nacionalinė korupcijos kontrolės programa“.
Trumpai norėtume pristatyti programos priemonių plano statistiką. Priemonių plane yra 8 dalys skirtos probleminėm sritims: valstybės valdymui, viešajam administravimui, vešiesiems pirkimams, teritorijų planavimui, sveikatos sektoriui ir pan. Programos rengėjai, sprendžiant iš programos priemonių plano, Lietuvoje nustatė 41 korupcinę problemą. Joms išspęsti iki 2019 metų numatomos 45 priemonės. Iki 2015 metų pabaigos planuojama įgyvendinti 4 iš visų numatytų priemonių, 2016 metais – 16, 2017 m. – 12, 2018 m. – 10 ir 2019 m. – 3. Pastabus skaitytojas turėtų paklausti: „O kodėl nėra 2020-2025 metų laikotarpio priemonių?“. Atsakymas gali būti dvejopas, įprotis matuoti valstybės gyvenimą penkmečiais labai stiprus arba ministerijos ir tarnybos nesugeba taip toli pažvelgti į ateitį.
Didžiausias iššūkių ir atitinkamai priemonių kiekis numatytas valstybės valdymo sistemoje, kurioje yra 12 problemų ir 16 priemonių joms išspręsti. Priminsime, kad pirmosiose programose valstybė išdrįsdavo korupciją valstybės valdymo srityje vadinti politine. Įdomu tai, jog nėra teigiama, yra sunkumų teisekūroje. Tačiau Seimo nariai turi atidžiau panagrinėti priemonę, kuria bandoma „sureglamentuoti“ jų teisę teikti pasiūlymus dėl įstatymų projektų. Lobizmo įstatymo problemos paslėptos už gražių „socialinės partnerystės ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimo“ žodžių. Visas valstybinis ir savivaldybių sektorius turėtų prabilti apie galimos administracinės naštos didinimą, kai sukūrus ir įdiegus korupcijos rizikos valdymo informacinę sistemą, teks nuolat siųsti antikorupcinę informaciją tai sistemai, o jos poveikis ar nauda korupcijos kontrolei yra abejotina.
Lietuvos žmonių pilietiškumas bus skatinamas septyniais įrankiais ir iškirtinai represinėmis priemonėmis piliečių atžvilgiu. Pavyzdžiui, atleisime nuo bausmės kyšininką už kyšio ėmimą, jeigu jis praneš apie kitą kyšininką; individualizuosime bausmes ir susiesime su asmens turimu turtu, t.y. svarbus ne nusikaltimo sunkumas, o kiek pilietis turi turto (nejaugi išplėstinio turto konfiskavimas neveikia ar jo nepakanka?); piliečius versime kaskart, įsigijus turtą, bendrauti su mokesčių inspekcija ir atlikti vienkartinį turto deklaravimą (o visuotinis pajamų deklaravimas jau primirštas?); Lietuvos tarnautojai turi susimąstyti, nes neužilgo jų visa giminė taps jų pačių patikimumo garantu - rengiamasi nustatyti valstybės tarnautojams artimų asmenų patikimumo kriterijus ir sukurti būdus minėtų asmenų patikimumui įvertini (panašią sistemą taikė Stalinas – vaikas atsako už tėvą ir atvirkščiai). Taip pat paminėsime prokurorų ir tyrėjų mokymus, kuriais bus siekiama sumažinti išteisinamų korupcionierių skaičių (suprask – nepilietiška būti išteisintam).
Teritorijų planavime ir viešajame administravime suradome tik po dvi problemas, o antikorupcinio švietimo problemas spręsime rengiant atskirą programą. Priemonių plane jau nebėra tarnautojų elgesio kodekso, pareiškėjų apsaugos įstatymas virto eiliniu blusinėjimu po kodeksus, o atsparumo korupcijai sistemos įdiegimas valstybės tarnyboje tikriausiai taps tabu. Pasirodo, kad Sveikatos sektoriuje didžiausios problemos yra: didelis ligonių lovų skaičius ir farmacininkų išleidžiami pinigai vaistų reklamai. Labai teisingas požiūris: 1) sumažinkime lovų skaičių ir ligonių sumažės, nebus ligonių, nebus ir korupcijos, o suskaičiavus ir sumažinus farmacininkų pinigus išleidžiamus vaistų reklamai, sumažės korupcija farmacijoje. Studentų šauksmas dėl akademinės korupcijos tikriausiai nusilps kartu su tolstančiais traukiniais ir lėktuvais.
Be to, svarbu paminėti, kad programą vykdys tik tarnautojai, nėra nei vienos nevyriausybinės organizacijos ar viešosios įstaigos. Taigi klausimas - kur yra visuomenė ir bendruomenės, kurių respondentai uoliai atsakinėja į klausimus apie korupcijos paplitimą Lietuvoje? Matyt, tik valstybė su savo tarnautojais žino, kur randasi tas kelias į antikorupcinį rojų.
Galiausiai, priemonių plano vykdymo efektyvumas bus matuojamas žmonių sociologinių tyrimų rezultatais (Eurobarometro, Pasaulio barometro duomenimis). Paaiškinsiu: kiekvienas tikslas matuojamas efekto kriterijais, t. y. žmonių nuomonėmis, bet ne žmonių patirties tyrimais. Be abejo, nėra nei vieno apčiuopiamo skaičiaus, rodančio ministerijos ar tarnybos veiklos rezultatus arba nusikalstamumo rodiklius. Taigi galima tikėtis dar vienos programos, kuria bus siekiama pakeisti mūsų nuomonę ne tik apie korupciją, bet ir apie tai, kieno labui jos kuriamos.