- Gyvenimą dabar stebite lyg iš šono, o tai suteikia kai kurių privilegijų – galite būti objektyvesnis, į kai ką pažiūrėti su humoru. Taigi kokia Lietuva ir jos žmonės Jums atrodo šiandien?
- Žiūrėti į šiandieninę Lietuvą su humoru tikrai negaliu – tokio žvilgsnio kaip J. Erlickas neturiu, o kitoks jau dvelktų cinizmu. Juoba kad ironizuodami „čia Lietuva“, į viešąją erdvę paleisdami įžeidžiančias valstybę sparnuotas frazes, patys įžeidžiame savo šalį, kurios Nepriklausomybė – didžiausias stebuklas. Ir tikrai žinau, kad didžioji Lietuvos žmonių dalis džiaugiasi tuo stebuklu – galimybe gyventi, mąstyti, kalbėti pagal savo, o ne okupanto primestą valią, pasirinkimo laisve, sielojasi dėl nesėkmių.
Be abejo, yra ir kita Lietuvos žmonių dalis, kuri tikėjosi geresnio gyvenimo vaisius skinti greitai, tie, kurie dar neišaugę iš išlaikytinių mentaliteto, tikėjosi, kad valdžia iš karto duos žuvį, o ne meškerę. O ir meškere ne taip lengva pasinaudoti dėl kelių priežasčių. Pirma – stambią žuvį pasidalijo beveik visi valdantieji (ačiū Dievui, kad dar galima pasakyti beveik). Antra – valdantieji per dvidešimt metų nesugebėjo nei gyvenimo rinkos sąlygomis priartinti prie tiesiog nesiorientuojančių naujoje situacijoje, nei patys priartėti prie tos, anot A. Kamiu (A. Camus), tvirtovės, kuri vadinasi skurdas, ir pastatyti jei ne pakeliamąjį tiltą, tai bent lieptą, kuriuo iš jos išeitų ne išlaikytiniai, o norintys dirbti. Trečia – ir patys žmonės nenorėjo ar nepajėgė suprasti, kad nėra ir negali būti lygūs nei savo gabumais, nei protu, nei išsilavinimu. Tai akivaizdu ir šiandien, todėl tikrai norėčiau ironizuoti tą amžiną bėdą – gyventi ne pagal galimybes, o pagal įsivaizdavimą, kad į viską ir tu turi teisę... Be to, ir tą minutę meškerę rankoje išlaikyti reikia noro, kantrybės, jėgų ir blaivios, o ne apsvaigusios nuo alkoholio ar kvaišalų galvos...
Ir apskritai liūdna – visa Lietuva kariauja. Nesustodama. Be jokio sielojimosi sukuriami priešai, užtaisomos patrankos ir šaunama. Ir turiu pasakyti – dažnai labai neteisingai. Kartais galvoju, gal tas karas nesibaigia todėl, kad neturėjome (?!) ir neturime (?!) visą tautą vienijančio lyderio, išmintingo, žmoniško, kuriančio, visiems vienodai teisingo, atsakingo už Lietuvą, suprantančio visų jos sluoksnių lūkesčius...
Ir nors tie migloti netikrumo šešėliai neramina ir glumina, vis tiek leidžia dairytis aplinkui, tegu ir be didelio pasitikėjimo, bet viltingai. Tikiu, kad Lietuva daugelio išmintingų, profesionalių ir principingų žmonių dėka vietoj aimanų ir dejonių paklaus pagrindinio dalyko: „O kiek gi dėl visų negerovių yra ir mano kaltės?“ ir nekars visų šunų vien tik ant vyriausybės vadovo kaklo. Tikiu, kad visos partijos ateity vis dėlto surems pečius ir be įtūžio, pastebėjusios vienos kitų klaidas, dirbs Lietuvos žmonėms. Nejaugi misija neįmanoma?
- Dabarties žiniasklaidos situacijai apbūdinti tinka tas beviltiškas klausimas: „Kas buvo pirma - višta ar kiaušinis?“, nes, vienų nuomone, žiniasklaida yra tokia, kokios reikia vartotojui, antroji – jei žiniasklaida pateiktų kitokią produkciją, tai ir vartotojai būtų kitokie. Kuris teiginys Jums artimesnis?
- Man artimi abu teiginiai. Žiniasklaida negali egzistuoti beorėje erdvėje. Ji (kaip ir visame pasaulyje) priklauso nuo vartotojo ir duoda jam tai, ko jis nori. Tai įrodo ir sociologiniai skaitytojų, klausytojų ir žiūrovų tyrimai. Todėl neliūdžiu, o džiaugiuosi krintančiais žiniasklaidos reitingais. Kuo jie bus žemesni, tuo aktyviau leidėjai, savininkai, redaktoriai bus skatinami keisti savo produkciją – orientuotis ne į žemesnio lygio, o į kultūringą ir mąstantį vartotoją.
- Daugel metų dirbote ten, kur ruošiami žiniasklaidos profesionalai. Kokie, Jūsų nuomone, didžiausi dabarties žiniasklaidos pliusai ir minusai? Patarkite, ką reikėtų daryti, mėginant gerinti žiniasklaidos kokybę?
- Nepriklausau tiems žmonėms, kurie į Lietuvos žiniasklaidą žiūri tik pro juodus akinius. Matau joje ir pliusų. Mano nuomone, dabar informacija daug kokybiškiau pateikiama ir tradicinėje, ir elektroninėje žiniasklaidoje. O didžiausias minusas, mano galva, yra tai, kad žiniasklaida tapo tik verslu, kuris gerai sukasi tuomet, kai yra orientuotas į masinį vartotoją. Ir čia kalti ne tiek žurnalistai, kiek žiniasklaidos priemonių savininkai, leidėjai, turintys pakankamai lėšų išleisti savo laikraštį ar įsteigti RTV stotį, bet apie žiniasklaidą galvojantys tik kaip apie vištą, dedančią auksinius kiaušinius...
Nežinau vieno greito recepto, kaip pagerinti žiniasklaidos kokybę. Tam, manau, reikia fundamentalių pokyčių ir valstybėje, ir visuomenėje. Per 20 metų užsitęsusi švietimo reforma neatvedė į Žurnalistikos institutą labiau išprususio literatūros, istorijos, kultūros, kalbos srity būsimo studento. Neretai pasitaiko tokių, kuriuos, kaip sako patys dėstytojai, nebent Sokratas sugebėtų gerai parengti būsimajai profesijai. O Žurnalistikos institute dėsto toli gražu ne sokratai. Gabiausieji instituto absolventai retai kada jame lieka, nes nuėję į bet kurią redakciją jie uždirbs daug daugiau už Universiteto dėstytoją ar docentą. Todėl nieko nauja nepasakysiu teigdamas, jog būtina geriau finansuoti Lietuvos aukštojo mokslo institucijas, kad darbas jose absolventams būtų ir garbė, ir materialinė paskata, nes nuo gerų, profesionalių dėstytojų priklauso ir išleidžiamų bet kurios srities absolventų profesionalumas ir išprusimas.
- Sovietmečiu žiniasklaida buvo cenzūruojama Glavlito - vyriausiosios valstybės paslapčių saugojimo žiniasklaidoje ir visoje literatūroje valdybos. Šios tarnybos cenzūra buvo aiškiausias įrodymas to, kad sovietų Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, demokratinės žiniasklaidos nėra. Dabar žiniasklaidos niekas nepersekioja, bet aiškiai matyti, kad kartais reikėtų etinio, moralinio cenzoriaus. Kas juo turėtų būti?
- Glavlito nebėra ir, tikiu, niekada nebebus. Visada prisiminsiu JAV prezidento Jimmy'io Carterio žodžius, pasakytus jo organizuotoje konferencijoje Atlantoje 1994-aisiais: „Žala, kurią patiria visuomenė dėl laisvos, bet neatsakingos žiniasklaidos, visada bus mažesnė už nuostolius, ženkliai pamynus ar suvaržius žodžio laisvę.“ Šiame prezidento posakyje ypač norėčiau atkreipti dėmesį į sąvoką „neatsakinga spauda“. Daugeliu atveju taip galima apibūdinti ir Lietuvos žiniasklaidą. Tikrai teisingai pasielgė Lietuvos Seimas visuomenės informavimo įstatyme vietoj valstybinių žiniasklaidos kontrolės institucijų įteisinęs savireguliacijos įstaigas – komisijas, kurias sudaro žinomi žiniasklaidos žmonės bei ją gerai išmanantys psichologai, sociologai, dvasininkai bei kitų sričių specialistai.
Ir nors Lietuvos žiniasklaidos etika pamažu gerėja, iš esmės jos padėtis gana prasta, nutolusi nuo europinių standartų. Gal taip yra ir todėl, kad šių komisijų galios pernelyg kuklios, gal derėtų priimti įstatymo pataisas, kurios už grubius ir pakartotinus etikos pažeidimus savininkus, leidėjus ir redaktorius leistų bausti griežtesnėmis ir adekvačiomis finansinėmis bei administracinėmis bausmėmis, tačiau taip subalansuotomis, kad tos komisijos nepavirstų nauju Glavlitu.
Kita vertus, tikriausias cenzorius turėtų būti pats žurnalistas. Savikritiškas. Aštrus, „kudirkiškas“. Nepriklausomoje Lietuvoje toks žurnalistas iš vienos pusės turi puikias galimybes demaskuoti melą visuose jo pavidaluose, užkirsti kelią filisteriškai veidmainystei bei apgaulei, tokiai pražūtingai asmenybės dorovinei savijautai, tačiau, kita vertus, virš jo yra dar vienas cenzorius – vyriausiasis redaktorius, leidėjas, prodiuseris. Taigi susidaro toks lyg užburtas ratas, į kurį patekęs žurnalistas turi tenkinti savo vadų poreikius arba likti be darbo. Šiuo atveju esu absoliutus šalininkas S. Daukanto minties: „Savoji priespauda man taip pat nepriimtina kaip ir svetimoji“.
- Įdomi leidinių skaitomumo statistika – praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, Atgimimo metu, sovietinėje Lietuvoje vieni skaitomiausių leidinių buvo kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“, mėnesinis kultūros žurnalas „Pergalė“. Praėjo daugiau negu dvidešimt metų ir situacija radikaliai pasikeitė – dabar skaitomiausi leidiniai yra rašantys apie tos pačios žiniasklaidos išgarsintų kelių dešimčių žmonių gyvenimo smulkmenas. Kodėl taip pasikeitė skaitytojų interesai? Kur dingo kultūros leidinių skaitytojai – išmirė?
- Nelabai galiu sutikti su klausime suformuluotu teiginiu dėl skaitomiausių leidinių Atgimimo metu. Jūsų minėtų leidinių „Literatūra ir menas“, „Pergalė“ tiražas tuo metu buvo apie 76 ir 27 tūkstančius egzempliorių, o pirmųjų laikraščių „Komjaunimo tiesos“, „Respublikos“, „Gimtojo krašto“ siekė šimtus tūkstančių, nes būtent jie skelbė beveik kasdien naujai atsivėrusias tiesas apie Lietuvos okupaciją, genocidą, disidentų prisiminimus ir t.t.
Tačiau jūs visiškai teisi sakydama, kad kultūrinių žurnalų ir laikraščių, pridėčiau – ir kultūrinių laidų skaitytojų ir žiūrovų, ir klausytojų skaičius katastrofiškai sumažėjo. Manyčiau, dėl kelių priežasčių. Visų pirma, dėl visuomenės požiūrio į kultūrą. Vokiečių teologas, filosofas ir medikas Nobelio taikos premijos laureatas A. Šveiceris (A. Schweitzer) dar XX amžiaus pradžioje teigė, kad dėl nestabilių gyvenimo sąlygų, nuo sunkaus darbo pavargusiam žmogui kultūra tampa nesvarbi ir net nereikalinga. Juk iš tiesų nuolatinė skuba, kova dėl buities suponuoja norą išsiblaškyti, nes organizmas tiesiog reikalauja apie nieką negalvoti, atsipalaiduoti, o ne susikaupti knygai, esminei diskusijai. Taigi žiniasklaida labai gerai tai suvokia ir taikosi prie tokio pavargusio skaitytojo, žiūrovo. Tarkim, tai objektyvi visuomenės nutolimo nuo kultūros priežastis. Bet, manau, galėtų būti ir subjektyvus paaiškinimas. Kultūrinė spauda tapo pernelyg hermetiška, specifinė, todėl menkai dominanti plačiąją visuomenę. Pavojaus varpais dėl kultūros skambino daugybė didžiųjų žmonių ir visi jie tikėjo vienu – tik kultūros (pačia plačiąja prasme) dėka išliks pasaulis. Bet suvokti ir išsaugoti kultūrą gali tik mąstantis ir laisvas žmogus. Labai noriu tikėti tokiu lietuviu.
- Net neabejoju, kad ir šiuo metu ką nors rašote. Jei ne paslaptis, kuo dar nudžiuginsite savo kūrybos gerbėjus?
- Iš tiesų kažką lyg ir rašinėju. Bet nenoriu konkretinti, kad neatsitiktų taip, kaip poetui ir diplomatui Jurgiui Baltrušaičiui, kuris viešai paskelbė, kad baigia rašyti dvi eiliuotas dramas, tačiau nė viena jų taip ir nepasirodė. Tyrinėdamas asmeninį J. Baltrušaičio archyvą mažame Maranvilio miestelyje Prancūzijoje tarp kitų rankraščių radau tik du lapus su būsimų dramų pavadinimais ir veikėjų sąrašu...
- Ką naujo sužinojote apie gyvenimą nuo tada, kai 1998 metais Jus ištiko insultas, pakeitęs fizines galimybes ir gyvenimo planus?
- Po 1998-aisiais patirto labai sunkaus insulto, vėliau kelių sudėtingų operacijų ir galiausiai – infarkto, įvyko savotiškas praregėjimas, išryškinęs naujus akcentus, leidęs suprasti, kad nepakeičiamų - pilnos kapinės. Kita vertus, tie „įdomūs“ nutikimai dar sykį įrodė, kad tu dėlioji galimybes, kuri planus, o Dievas tau numatęs visai kitą patirtį. Būtent patirtį, o ne bausmę, kaip žmonės įpratę galvoti. Ir toji patirtis suteikia galimybę pajusti iki tol beveik nepažįstamą sielos judesį – džiaugsmą, kad esi gyvas, kad gali pastebėti tai, kas įpratusiam apibendrintai žiūrėti, matyti ir vertinti pasaulį, atrodo juokingai menka, kad net ir neišeidamas iš namų, beveik negalėdamas vaikščioti, vaikštai pačių artimiausiųjų ir tolimesnių pramintais ir nepramintais keliais, savo sielos keliais. Ir tuos vaikščiojimus kartais dar sugebi savo neparalyžiuota ranka užrašyti. Tai labai daug...
- Jei gyvenimas staiga pavirstų stebukline pasaka ir Jums pasakytų: „Atiduok man tai, ką turi brangiausia, ir rytoj vėl būsi sveikas“. Ką atiduotumėte dėl to, kad vėl grįžtų sveikata?
- Ačiū Dievui, kad gyvenime tokių stebuklų nebūna ir man nereikia dalyvauti paminėtuose mainuose. Visas mano brangiausias turtas yra artimiausi žmonės, labai mylimi žmonės – žmona Violeta, kurios rankos taip sunkiai ir ilgai siekiau, sūnus Andrius bei jo šeima... Labai abejoju, kad būčiau laimingas atgavęs sveikatą, bet praradęs tuos, kuriuos labiausiai myliu. Kas aš be jų? Ir vardan ko aš be jų?..
- Jums susirgus Jūsų žmona Violeta Tapinienė, paliko mėgstamą darbą. Ji pasielgė pagal gražiausią ir atsakingiausią bažnytinės santuokos priesaiką
„... būti ištikima, kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, - visą gyvenimą jį mylėti ir gerbti“. Ar judu sovietmečiu tuokėtės bažnyčioje?
- Kad per 30 mūsų bendro gyvenimo iki insulto metų „šita tamsta mokytoja“ buvo absoliučiai neprognozuojama, puikiai žinojau, bet kad ji dar 14 metų sugebės slaugyti savo klipatą vyrą, net pačiam unikaliausiam sapne nebūčiau įsivaizdavęs...
Ar tuokėmės bažnyčioje? Taip. Mažoj Žiežmarių bažnytėlėj šaltą 1968-ųjų vasarį mus sutuokė iš Sibiro lagerių grįžęs kunigas A.Ažubalis, Violetos tėvų jaunystės bičiulis. Todėl su šypsena žiūrėjau į tą viešą cirką – mūsų kartos žmonių tuoktuves bažnyčioje pirmaisiais Nepriklausomybės metais, pasitelkiant žiniasklaidą, lyg norint įrodyti, kad tarybiniais laikais, gink Dieve, negalėjai nei nueit, nei susituokti bažnyčioje. Žinoma, oficialiai – šiukštu, ne. Bet norėdamas visada turėjai galimybių... Beje, tas pats kunigas krikštijo ir mūsų dviejų mėnesių sūnų Andrių.
- Kokius gyvenimo momentus prisimenate, kai atsibosta ir išvargina kasdienybė? Kokių įvykių, patirčių ir jausmų kaleidoskopas Jums gražiausias?
- Tokių momentų šimtai, bet gražiausios būdavo mūsų šeimos atostogos, kurių niekada gyvenime neleidome atskirai. Tai ir Andriaus lauko teniso stovyklos nepaprasto grožio kampelyje Abchazijoje, prie jūros. Jas kasmet organizuodavo šviesios atminties treneris A. Paltarokas. O ką jau kalbėti apie keliones po Lietuvą, Latviją, Estiją, kai 1986-aisiais įsigijome savo žalią žiguliuką. Jų metu išgyvendavome įdomiausių patirčių. Su jauduliu prisimenu, kaip artėdami prie savo namų kaimelyje netoli Palangos visi trys traukdavome: „Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido...“. Daug vėliau su Violeta ir Andriumi aplankėme ne vieną tolimą įspūdingą šalį, bet man tų minėtų kelionių, ypač po Lietuvą, potyriai patys maloniausi.
- Jūsų sūnus Andrius Tapinas ir jo laidos priklauso tai žiniasklaidos kategorijai, dėl kurios ne gėda pasakyti, kad esi žurnalistas. Užauginote puikų, išsilavinusį žmogų, jaučiantį atsakomybę už savo darbus ir poelgius. Ne visiems tėvams tai pasiseka. Kas svarbiausia auginant asmenybę?
- Manau, kad vis dėlto vaikas į šį pasaulį ateina su savo genais, nulemiančiais jo mąstymą ir elgesį, kuriuos šeimos, artimųjų gyvensenos pavyzdžiai gali tik pakoreguoti į vieną ar į kitą pusę... O dėl tos atsakomybės už savo darbus ar poelgius gal per skambiai pasakyta. Nepažįstu tokio žmogaus visur ir visada jautusio tą atsakomybę... Man svarbi kita mintis, pasakyta marčios lūpomis – Andrius yra tobulas tėvas.
-Koks jausmas būti dviejų guvių anūkų seneliu? Kokią mitologiją jiems kuriate apie pasaulį – tai maloni ir įdomi vieta gyventi, o gal – tai pavojinga vieta, kur vyksta nuolatinė kova?
- Geras. Netgi labai. Man patinka, kad jie jau bando suvokti, jog suaugusiųjų pasaulis ir mados nebūtinai yra tikri, kad jie kasdien primena, koks buvai kažkada tu, kuo gyvenai, kas skaudėjo, kodėl nepaklusai vienam ar kitam suaugusiam moliniam dievukui... Norėčiau, kad mano anūkai pasaulį suvoktų įvairiapusiškai – kaip malonų, įdomų, svarbų, neretai skausmingą ir pavojingą, tačiau netrumpą nuotykį, išgyvenamą vienąkart Lietuvoje... Svajoju, kad tą jų nuotykį nuolat lydėtų tikėjimas, meilė ir viltis...
- Ko Jūs norėtume paklausti kokio nors žmogaus ar kam nors atstovaujančios žmonių grupės? Paklauskite.
- Daugiausia klausimų turiu sau.
