JAV semsis istorijų naujai knygai
„Emigruoju“ – drąsiai savo skaitytojams metų pradžioje rėžė A. Užkalnis ir išvyko į JAV. Netrukus po grįžimo jis su Fausta vėl atvėrė lagaminus – prasidės dar viena jų kelionė po JAV. Dviems mėnesiams išvykstantis A. Užkalnis DELFI pasakojo, kad Lietuvoje – nemažai žmonių, laukiančių kada jiedu išsikraustys ne dviems mėnesiams, o daug ilgesniam laikotarpiui.
„Lietuvoje vis dar pilna žmonių, kurie laukia mūsų išsikraustymo. Sako, jūs tik greičiau gal nebebūkit čia, ir taip jūsų visur pilna. Žmonės taip sako, mat iš tikrųjų mudu su Fausta jiems rūpime, jie negali gyventi be mūsų. Jau seniai esu sakęs, kad aš esu kaip tortukas, kurio senmergė negali atsisakyti, nors visiems aiškina, kaip nekenčia savęs, kad vakare valgė tortą“, – DELFI kalbėjo A. Užkalnis.
Beje, praėjusios kelionės po JAV ir Kanadą metu A. Užkalnis pabaigė savo knygą, kurią pristatė Knygų mugės metu. Kūrybinėse paieškose nuolat gyvenanti A. Užkalnis, išgirdęs klausimą, ar po tiek kelionių už Atlanto galime tikėtis knygos, kurioje bus aprašyti vien nuotykiai iš JAV, šis šyptelėjo: „Turbūt skaitai mano mintis“.
„Vienos iš sumanytų knygų siužetas bus paremtas Amerika, bet turbūt dar ne tos, kuri pasirodys prieš Kalėdas. Dabar dirbu prie dar vieno romano, kuris paims ir padaugins iš penkių viską, kas buvo knygoje „Taip gyventi verta“, bet ten bus dar daugiau apie Lietuvą. Tikiuosi jį parašyti Amerikoje, bet tai bus dar viena Lietuvos knyga, – pasakojo A. Užkalnis. – Žinai, nors lietuviai mėgsta keliauti, tačiau juos labiausiai visgi domina jie patys ir jų pačių šalis. Matau tai net iš savo restoranų kritikos – skaityti apie vietas užsienyje įdomu nedaugeliui, o jeigu nueini į kokią čeburekinę prie autobusų stoties, tai tuojau visi turi santykį.“
JAV ir Kanadą išmaišę A. Užkalnis ir F. M. Leščiauskaitė be dvejonių įvardijo, ko pirmiausia norėtų paragauti vos išlipę š lėktuvo. „Šiaip, sakyčiau, tai būtų gilioji Čikagos pica, tačiau kadangi atskrisime į San Franciską, kur viskas sveikiau ir dietiškiau, negu daug kur kitur Amerikoje, tai turbūt pasinaudosime tuo, kad būsime vakarų pakrantėje, ir eisime kokių nors labai gerų sušių pavalgyti. O paskui jau kaip Dievas duos“, – pasakojo A. Užkalnis.
Tiesa, už Atlanto laukia jau ragauti, tačiau Lietuvoje nerandami skoniai. „Man labai patinka neišverčiamas į lietuvių kalbą nealkoholinis gėrimas, kurį amerikiečiai vadina „root beer“, tai natūraliomis ir dirbtinėmis esencijomis gardintas rudas limonadas, kurį Amerikoje gerdavo dar tada, kai kolos nebuvo apskritai, – kalbėjo pašnekovas. – Jo Europoje niekas neparduoda. Žmonėms, kurie jo nemėgsta, jis yra tualeto valiklio skonio.“
Pirmą kartą besiruošdamas tokiai tolimai kelionei Andrius paliko darbą radijuje. Dabar jo vietą užima Aistis Mickevičius. Ar galima tikėtis kada nors išgirsti A. Užkalnį radijo eterio bangomis? „Galima, bet geriausi dalykai yra tie, kurių reikia palaukti. Bet gerai, kad prisimeni. Aš vis labiau ilgiuosi radijo, tikiuosi, tas ilgesys sužydės. Tu vis klausinėk, ir man bus vis labiau sarmata atidėlioti, ir taip turbūt susibrandins rezultatas“, – sakė A. Užkalnis.
Dirbti per atstumą sunku, bet įmanoma
Andriaus širdies draugė Fausta Marija Leščiauskaitė DELFI pasakojo, kad vasarą JAV, o ne Lietuvoje nusprendė praleisti dėl paprastų priežasčių: „Šiuo klausimu aš visai kaip mano tėtis – nemoku pailsėti Lietuvoje“.
Anot Faustos, Lietuvoje ji tiesiog negali pasislėpti nuo darbų gausos. „Ne todėl, kad čia blogai – juk būna visaip – ir gerai, ir blogai, bet todėl, kad čia vyksta per daug gyvenimo, kurio negali ignoruoti, – tęsė Fausta Marija. – Negali neatsakyti laiškų ir skambučių, negali kažkur nevažiuoti, negali atsisakyti kažkam padėti. Na gerai, gal teoriškai ir gali, o praktiškai visuomet nutinka kitaip. Kai esi užsienyje, lieki pats su savimi ir su savo kelionės draugais.
Šiuo atveju – liksime tik mes dviese. Tai nereiškia, kad nedirbsime, bet esu užtikrinta, kad tai padės pasijusti toliau nuo to, kas kartais tiek skaudina, tiek erzina, tiek vargina. Aš esu žmogus, kuriam pakankamai dažnai reikia pajusti tylą ir ramybę, pabūti vienumoje, manau, dauguma intravertų čia galėtų atpažinti save. Ir šią gyvenimo minutę man tai lengviausia padaryti už Lietuvos ribų. O kodėl JAV? Turiu tris savo širdies šalis, tiesa, iš jų lankiausi tik dviejose – tai JAV, Italija ir Australija. Reikėjo pasirinkti vieną, juk negali žmogus vienu užpakaliu apsėsti visko iš karto.“
Tiesa, ši kelionė po JAV, F. M. Leščiauskaitės nuomone, bus gerokai aktyvesnė nei pirmoji. „Praeita kelionė buvo sėslesnė. Turėjome vieną pastovią gyvenamąją vietą. Šį kartą nežinome, kiek nuvažiuosime, nežinome, kiek ir kur pasiliksime. Težinome vietą, į kurią atskrisime, kur pasiliksime miegoti pirmąją naktį, iš kur pasiimsime išsinuomotą mašiną ir iš kur išsskrisime atgal namo, – vardijo Fausta. – Dar nežinau, kaip bus, bet nujaučiu, kad nors ši kelionė fiziškai tikrai bus sunkesnė, širdyje laimės bus dar daugiau. Praeitos kelionės tikslas buvo pagyventi vienoje vietoje – suprasti vietos gyvenimą tiek, kiek tik įmanoma, pajusti miestą ir šalį iš esmės. Šios kelionės tikslas yra būti laisviems.“
Dirbti per atstumą nėra lengva ir Fausta nebando to paneigti, priešingai, ji ne kartą pakartojo, kad dirbti gulint svaiginančio grožio paplūdimyje ar kitoje, nuotykių kupinoje vietoje, yra beprotiškai sunku. „Tiesa, kas tikrai palengvins dalią – tai darbų, kuriuos įmanoma įveikti prieš išvykstant, atlikimas. O šiaip jau, planas paprastas. Vieną dieną, kai būsiu nuostabioje vietoje, prispausta kaltės jausmo tiesiog pakelsiu savo užpakalį ir paėmusi kompiuterį eisiu į kavinę, kaip darydavau Kanadoje. Truputį pavaidindavau, kad dirbu, truputį iš tiesų padirbdavau, išgerdavau kokį šimtą puodelių kavos ir tie darbai kažkaip pasidarydavo. Iliuzijos, kad gulėdama plačiame Kalifornijos pliaže nudirbsiu visus darbus, neturiu“, – šyptelėjo Fausta.
Savo laimę galėtų kurti ir svetur
Ar tikėtina, jog vieną kartą imsite ir išvyksite labai ilgam laikotarpiui? „Tikėtina, – neslėpė Fausta. – Mano galvoje ta mintis yra labai seniai ir kiekvieną kartą, kai pavargstu, kai liūdna, kai bloga, aš ją prisimenu ryškiau nei bet kada. Jei kada nors tai padarytume, tai nebūtų todėl, kad nemylime savo šalies. Lietuva yra mano širdyje ir per savo gyvenimą aš jai norėčiau kažką duoti, jei pavyks, ir ne kartą. Bet namais man galėtų tapti visas pasaulis – svarbiausia ne vieta, o kad ten vyktų tai, kas tave verčia jaustis laimingu.
Keista, žmonės, kurie mane seniai pažįsta, man galėtų priminti, jog anksčiau gyvenimui kitoje šalyje sakiau „ne“. Tada maniau, kad mano ir kitų lietuvių pareiga yra likti čia. Dabar suprantu, kad kai kurie žmonės ten, užsienyje, Lietuvai duoda daugiau nei kai kurie čia likę. Pavyzdžiui tie, kurie užmuša merginą dėl metalo gabalo.
Bet vienaip ar kitaip, jei tai kada nors įvyks, tai nebus liūdnas atsisveikinimas, su mintimi, kad čia nieko gero, varom, kur geriau. Ne, niekada. Tai būtų atsisveikinimas su pažadu visuomet būti šalia, nes Lietuva man buvo, yra ir bus svarbi.“
Vasaros „Užkalnio žurnalo“ numerį pristačiusi Fausta DELFI prisipažino, kad pati šį kartą jame atsivėrė itin asmeniška tema, tad jau laukia, kada sės į lėktuvą čia palikdama visus rūpesčius ir galimus priekaištus. „Aš pati šį kartą pasirinkau rašyti sau labai jautria ir asmenine tema – jau pradedu bijoti artimųjų reakcijos, numanau, kad močiutė su manimi turės rimtos kalbos. Gerai, kad tuo metu būsiu Amerikoje, galėsiu apsimesti, kad ryšys labai trūkinėja“, – šypsojosi Fausta.
Andriaus Užkalnio ir Faustos Marijos Leščiauskaitės išlydėtuvės į JAV:
