– Kada pirmą kartą paėmėte fotoaparatą į rankas?
– Tuo metu man buvo 9 ar 10 metų. Namuose turėjome seną „Zenit“ fotoaparatą. Jame daug mygtukų, įvairių svirtelių, tad mažam vaikui buvo ypač įdomu. Vėliau nusipirkau juostelę ir jau po kelių prisilietimų visa tai pavirto mylimu hobiu, kuriuo aš gyvenu iki šios dienos.
– Ir kaip ši aistra vystėsi toliau?
– Į mano gyvenimą fotografija ėjo etapais. Pirmasis buvo man tebeesant mažu vaiku. Antrasis – paauglystėje, universiteto laikais. Tuo metu nusipirkau šiek tiek kokybiškesnį „Zenit“, nes „Nikon“ buvo brangūs ir tuo metu negalėjau sau to leisti. Trečias etapas atėjo prieš 12-13 metų, kai fotografija tapo mano pragyvenimo šaltiniu. Visgi technikai aš niekada neskyriau labai didelio dėmesio. Fotografija man yra jausmo, istorijos perteikimas. Pati technika tarnauja tik kaip teptukas, įrankis, padedantis įgyvendinti idėjas.
– Kas buvo pirmieji Jūsų įkvėpėjai?
– Yra keletas fotografų, kurių darbus man įdomu stebėti. Tai Peter Lindberg, Ellen von Unwerth, Marc Lagrange, Steven Klein ir Ansel Adams. Nesistengiau jų mėgdžioti, bet manau, kad jie man padėjo suprasti, kuria linkme reikia judėti.
– Kaip gimsta Jūsų projektų idėjos?
– Manau, tam nėra vienos taisyklės. Idėjos paprastai gimsta tiesiog gyvenimo eigoje. Tu pradedi apie kažką galvoti, iškeli sau tikslus ir imi stebėti, kas vyksta aplinkui. Įkvėpimas pagal užsakymą neateina. Jis pasirodo spontaniškai. Galbūt prausiantis duše, sapnuojant, skaitant gerą knygą, žiūrint filmą ar tiesiog pasivaikščiojimo metu. Niekada specialiai nesistengiu sugeneruoti idėjos, nes tokiais atvejais gražaus, kokybiško darbo sukurti nepavyksta.
Svarbu atsiminti, kad įkvėpimas gali tave surasti visur, jeigu tik nuolat ieškosi išskirtinių ir įdomių dalykų. Man svarbu jausti, kad net ir mano kasdien naudojami daiktai yra gaminti su meile, rūpesčiu ir įkvėpimu. Tiesą sakant, ir savo automobilį įsigijau vadovaudamasis tokiu kriterijumi. Pamatęs savąjį „Lexus“ supratau atradęs tai, ko ieškojau. Jis įdomus, išsiskiriantis. Būtent šių dalykų gyvenime aš ir ieškau.
– Papasakokite, kaip formuojasi fotografo braižas?
– Vesdamas mokymus visada pabrėžiu, kad braižas – tai tam tikri nuotraukose besikartojantys akcentai, priklausantys nuo paties fotografo. Tai gali būti seksualumas, istorijos, kurias jis pasakojo, fotografijų apdorojimas ar šviesos panaudojimas. Būtent akcentai suteikia išskirtinumą. Manau, kad tai galioja ir kitose meno formose. Pavyzdžiui, muzikoje tai yra ritmas, balsas, dinamika. Automobilių gamyboje – dizainas, dėmesys detalėms.
– Kai kurie Jūsų darbai pakankamai atviri ir drąsūs. Kaip fotosesijoje sukuriate tokią atmosferą, kad modeliai jaustųsi patogiai?
– Čia labai svarbu nuoširdumas ir atvirumas. Būtina, jog modelis suprastų, kad viskas daroma vardan tikslo. Taip pat svarbu atsiminti, jog bet kokia emocija yra atsakas į dirgiklį. Jeigu modelis yra gera aktorė, emociją ji gali išgyventi pati. Jeigu ne, jai reikia pagalbos. Šiuo atveju padėti gali fotografas ar fotografo asistentas. Dirgikliu gali tapti ir šaltas vanduo, ir anekdotas.
– Ką Jūs laikytumėte didžiausiu savo gyvenimo apdovanojimu?
– Gyvenime visada turi turėti tikslų. Tad, kol gyvensiu, tol sau kelsiu naujus tikslus. Jeigu manai, kad jau stovi kalno viršūnėje, reikia pradėti galvoti apie tai, koks bus tavo kitas žingsnis.
