„Man tai nėra naujiena, tačiau vis tiek reikia pasiruošti ir nusiteikti. Juk tai yra darbas, to drabužio pateikimas, – apie žengimą podiumu DELFI kalbėjo S. Steikūnaitė. – Negaliu bet kaip ateiti ir pasirodyti. Reikia į tai žiūrėti atsakingai.“
Pokalbiui pasisukus apie progines sukneles, Skaistė tikino to nesureikšminanti: „Mes, moterys, visos esame gražios ir viskas mums tinka, o jei dar pasiūta pagal figūrą...“.
Net ir dabar, anot Skaistės, jos spintoje nėra tokios suknelės, kuri būtų itin brangi ir kupina prisiminimų. Daug daugiau sentimentų jai kelia vaikystės prisiminimai: „Pamenu, turėjau tokių blizgios medžiagos suknučių iki kelių, visi kraštai būdavo apsiuvinėti nėrinukais, o jų rankovės – pūstos. Man iki šiol išlikę tie prisiminimai, tos mados. Visos tos spalvos: ryškiai mėlyna, žalia ar raudona. Dabar to nebeįmanoma rasti. Pati auginu dukrą ir žinau, jog tokių suknelių tiesiog nėra“.
Pati S. Steikūnaitė pasakojo teikianti pirmenybę klasikai, o ne seksualumui. „Neturiu per daug seksualių ar per daug trumpų drabužių. Viskas labai klasikinio kirpimo. Aišku, spalvos taip pat daugiausia juoda ir balta, nors kartais norisi ryšikų akcentų, pavyzdžiui, oranžinių, – kalbėjo Skaistė, į pokalbį atskubėjusi pasipuošusi ryškiai oranžiniu megztuku. – Visuomet sakau, kad paprastume ir slypi visa prabanga.“
Netrukus vestuvinių ir proginių suknelių pristatyme vieną suknelę demonstruosianti Skaistė tikino, kad jai pačiai gražiausios „undinėlės“ formos vestuvinės suknelės: „Paryškinančios figūrą ir puoštos prabangiais nėriniais... O tie „pūsti tortai“, jie buvo madingi prieš dešimt metų, dabar to kulto jau nėra, bet čia kiekvienos nuotakos skonio reikalas, – šyptelėjo S. Steikūnaitė ir prasitarė, kad pati turi savo nuotakos suknelę-idealą. – Ji nėra kažkuo kitokia, tačiau tie nėriniai ir viskas – ji tiesiog man labai graži.“
Netrukus podiumu žengsianti S. Steikūnaitė nebijo, kad lemtingą akimirką susipins kojos, priešingai, nes ant podiumo dar nėra patyrusi įsimintinų nesėkmių, tačiau ne kartą kas nors vis atsisegdavo ar nukrisdavo dainuojant scenoje. „Kartą atsirišo korsetas. Šniūrelis po truputėlį pradėjo judėti ir laisvėti, – šyptelėjo S. Steikūnaitė. – Tačiau su scenos kolegėmis viena kitą jau pažįstame kone iš žvilgsnio, tačiau greitai šią problemą išsprendėme.“
