Pokalbio metu nebuvo nei daug juoko, nei ašarų, nei pernelyg iš anksto užprogramuotų emocijų. Ir Andrius, ir Fausta buvo tokie, kokie yra. Jokio meilinimosi ar bandymo įtikti skaitytojams.

Neseniai iš porą mėnesių trukusios kelionės grįžusi pora neslėpė, kad grįžus nebuvo laiko atsipūsti. Darbai nesustoja ir jų sustabdyti, kaip daugeliui iš Jūsų, neįmanoma. Naujas žurnalo numeris, knyga, kuri turi pasiekti spaustuvę numatytą datą, straipsniai – visa tai turėjo būti padaryta laiku. Nesvarbu, kuriame pasaulio krašte tuo metu nusprendė būti autoriai.

Vis dėlto į DELFI redakciją jie žengė atsipalaidavę ir nusprendę pasidalyti savo gyvenimu be jokių užuolankų. Tad šis pokalbis – apie tokius Faustą ir Andrių, kuriuos mato tik tie žmonės, kurie patenka pas juos už tų širmų, kuriomis jie slepia savo tikruosius „aš“.

– Fausta ir Andriau, visai neseniai grįžote iš kelionės po JAV ir Kanadą, kuri truko net porą mėnesių. Kaip jaučiatės, ar pasiilgote Lietuvos?

Fausta: Nelabai spėjome pajusti, nes vos grįžome – puolėme dirbti. Nebuvo kažkokio „pagulėsiu namie“.

Andrius: Manau, kad nepakankamai įvertinome tokį dalyką, kad norėdamas kažką daryti Lietuvoje, turi būti čia. Ta iliuzija, kad pusė Lietuvos išvažiavo į Tailandą, kuris lietuviams tapo naująja Turkija, ir galvoji, kad štai turi internetą ir telefoną, viską padarysi – viskas nėra taip. Jei esi tokiame versle, kuriame svarbu bendrauti su žmonėmis, nes juk žurnalo leidimas ir yra bendravimas su skaitytojais, rašytojais ir reklamos užsakovais, tai jei nesi visame šitame, reikia atidirbti grįžus.

Fausta: Taip, mes feisbuke matėme visas aktualijas ir visus skandalus, bet jautėmės kaip žiūrėdami per stiklą. Atstumas jaučiasi.

– Visą šį laiką buvote dviese. Kaip sekėsi?

Fausta: Mes apskritai didžiąją laiko dalį leidžiame dviese, dėl to tai nebuvo kažkokia nauja patirtis. Nors, žinoma, būdami Lietuvoje dažniau kažkur išeiname atskirai. Nors dirbame juk kartu, kaip ir dirbome kelionėje.

Fausta Marija Leščiauskaitė (Oregonas)

Andrius: Stengėmės bent darbo metu būti atskiruose kambariuose. Juk nesėdime visada susiglaudę, juolab, kad rašymo darbas reikalauja šiokios tokios asmeninės erdvės.

– Jūs abu rašote, maigote mygtukus. Ar galite dirbti prie vieno stalo?

Fausta: Tikrai ne. Nes arba pradedame kalbėtis, arba vienas kitam trukdyti.

Andrius: Stengdavausi labai daug vaikščioti. Tos pakrantės yra beribės, tai ir vaikščioti gali dešimtis kilometrų. Tą visą galvojimo darbą ir stengdavausi padaryti kažkur bevaikščiodamas.

Apskritai, mums abiems reikia kažkokios asmeninės erdvės.

– Žvelgiant į Jus pro feisbuko prizmę, galima susidaryti nuomonę, kad abu turite labai griežtą nuomonę vienais ar kitais klausimais. Kaip sutariate?

Fausta: Laimė yra tame, kad mūsų nuomonės daugeliu klausimų labai sutampa. Taip, mes turime skirtumų, bet jie nėra pamatiniai, dėl jų neverta pyktis. Kitaip turbūt jau būtų nukirstos ir rankos, ir kojos. Seniai abu būtume pralaimėję kare.

Andrius: Abu nesame taikios asmenybės ir savo pozicijos lengvai neatiduodame. Jei turėtume kažkokių pamatinių neatitikimų, daugumą laiko praleistume kovodami vienas su kitu ir visą energiją, kurią panaudojame kūryboje, išeikvotume tarpusavio kovai. Mums pasisekė, kad neturime tų didelių nuomonių neatitikimų. Bet, žinoma, jei tokių yra, mes juos vienas kitam pareiškiame, pavyzdžiui – žurnalo viršelio neatitikimas. Juk kiekvienas turi savo viziją ir nė vienas iš mūsų nenori būti tas, kuriam nusileido. Ir nė vienas netreptelname kojele, pas mus to nebūna.

Fausta Marija Leščiauskaitė
Taip, mes turime skirtumų, bet jie nėra pamatiniai, dėl jų neverta pyktis. Kitaip turbūt jau būtų nukirstos ir rankos, ir kojos.

Fausta: Tiesiog mes nenorime tapti nugalėtojais, mes norime pasiekti geriausią rezultatą. Taip pat asmeninėje erdvėje. Suprantame, kad nesame tie žmonės, kurie nori vienas kitą sutrypti. Taip, jei Andrius ar aš pasakau kažką, ko kitas žmogus gal nenorėjo išgirsti, mes tai priimame pasišiaušdami, bet vėliau supranti, kad tas žmogus taip pasakė norėdamas, kad būtų geriau, tikrai ne tam, kad tiesiog su pakeltu pirštu išbadytų akis.

– Fausta, Tu esi žurnalo „Užkalnio žurnalas“ redaktorė. Kiek daug Tu leidi reguliuoti Andriui? Juk tu esi „galva“.

Fausta: Taip ir yra. Ir tai nėra bandymas kažką įrodyti. Tai yra mano darbas. Nei didžiuojuos, nei ką. O kiek leidžiu kištis? Dažnai klausiu jo nuomonės, nes juk kieno daugiau nuomonės paklausiu nei jo?

Andrius: Žinai, aš tikrai nesu tam gyvenimo etape, kur man reiktų pareikšti savo savivertę pareiškiant, kad štai, čia mano žurnalas. Turiu pakankamai dalykų, dėl kurių turiu priimti sprendimus. Manau, kad viskas turi būti taip: jei ji yra žurnalo redaktorė, ji ir turi priiminėti sprendimus. Taip, aš esu to žurnalo brand'as (liet. „prekybinis ženklas“), bet yra vyriausioji redaktorė, kuri sprendžia dėl autorių, temų ir iliustracijų, reklamų ir panašiai.

Šiuo atveju aš esu tiesiog vienas iš autorių. Patikėkite, mano tekstai dažnai grąžinami man patobulinimui. Tai, kas neatitinka žurnalo koncepcijos, jame ir nepasirodo. Yra aišku, kas yra žurnalo auditorija, jei tekstas neatitinka intonacijos, jis nepasirodo.

Fausta Marija Leščiauskaitė (Kurto Cobaino vaikystės namas Vašingtone)

Apskritai, jai labiau tinka būti redaktore, nes aš dažnai galvoju, kad rašysiu kaip rašysiu, o jei nepatinka – neskaitykite. O žurnale tai „nesueina“, nes ji yra redaktorė.

Taip būdavo ir su ankstesniai leidiniais, juk visuose būdavo vyriausiasis redaktorius.

– Nejau Jums koks nors vyriausiasis redaktorius yra grąžinęs tekstą perrašymui?

Andrius: Taip, net iš DELFI man yra grąžinę tekstus. Taip pat grąžinę ir ankstesni mano redaktoriai. Kai kurie žmonės nepagalvoja, bet aš turiu 16 metų patirtį BBC. Vienas iš pagrindinių dalykų, ko išmokdavo autoriai ir redaktoriai – toleruoti „brokavimą“.

Pirmas dalykas, ko išmoksti ten dirbdamas – neįsižeisti, kad tavo teksto neįdeda arba „išbrokuoja“.

– Jūsų abiejų nemenka gyvenimo dalis yra feisbukas. Fausta, ar Tau žmonės sako, kad Tavo įrašai panašūs į Andriaus?

Fausta: Tie žmonės, kurie mane pažįsta daug seniau, kai mano profilis buvo neviešas, žino, kad tikrai ne. Bet taip, yra žmonių, kurie ne tik sako, kad darau kaip Andrius, bet ir kopijuoju jį. Kartais mane vadina „Kelmės Užkalniu“, bet aš neįsižeidžiu ir tai visiškai neskaudina. Nematau tame „ryšio“.

Pasakyti raiškiau ar kandžiau – nereiškia, kad darai kaip Užkalnis. Ne visi taip sugeba, bet tie, kurie sugeba, taip daro. Aišku, jei žmonės galvoja, kad aš kopijuoju Užkalnį, lai galvoja. Tai nėra blogiausias dalykas, kurį galima galvoti.

– Ar kritikuojate vienas kitą už feisbuko įrašus?

Fausta: Taip. Ir tai kartais galima daryti nebyliai. Pavyzdžiui, galima nepaspausti „like“ ir suprasi, kad kitam žmogui nepatiko. Bet nu ką dabar darysi?

Fausta Marija Leščiauskaitė
Jei žmonės galvoja, kad aš kopijuoju Užkalnį, lai galvoja. Tai nėra blogiausias dalykas, kurį galima galvoti.

Andrius: Feisbukas yra tam tikra komunikacijos dalis, kaip ir straipsniai. Bet kurioje komunikacijoje galima daryti klaidų. Ypatingai turint labai dideles auditorijas. Niekada negali žinoti, kada tave „pašukuos prieš plauką“.

– Andriau, savo feisbuko gerbėjus dažnai blokuoji. Ar nebijai, kad Lietuva maža ir kažkurią dieną, taip dažnai blokuojant, nebeliks, ką blokuoti?

Andrius: Ne. Yra toks dalykas, kad kai kažką užblokuoji, sulauki daugiau sekėjų nei kažką „palaikintum“.

Kiekvieno mūsų feisbukas yra kiekvieno asmeninis leidinys. Tai būtina palaikyti švarą, kaip namuose, kad žiūrėtum, kad bet kas po namus nevaikščiotų. Juk tu esi vienintelis šeimininkas. Taip, man dažnai tenka kažką užblokuoti, nes į mano laiptinę dažnai kas nors bando įeiti nešvariais batais.

Apskritai aš blokuoju tik dvejais atvejais: už mano artimų žmonių įžeidinėjimą ir už bet kokias interpretacijas su mano pavarde. Už tai visi būna nubausti.

Niekada neblokuoju už kitokią nuomonę.

– Andriau, prieš išvažiuodamas į ilgąją kelionę, žadėjai grįžęs surengti turą po didžiąsias arenas. Deja, jo nebebus. Kaip vertini tai, jog po šios naujienos paskelbimo, feisbuke kilo nemenkas sąmyšis?

Andrius: Nepavadinčiau to sąmyšiu. Tai buvo nepavykęs projektas. Taip, jis davė džiaugsmo tiem žmonėms, kurie laukė, kada man kažkas nepavyks. Taip, tai nėra didžiausias mano pasigyrimas, tikrai neisiu pas žmones ir nesigirsiu, kad štai man nepavyko. Bet gyvenime būna nesėkmių ir svarbiausias dalykas ne tai, kaip tu ilgai laižaisi žaizdas, o kaip greitai tu atsikeli ir eini toliau.

Britų Kolumbijos provincija Viktorijoje, Kanadoje

Aš neturėjau laiko laižytis žaizdas ir jautrintis, kas ką kaip pasakė. Tuo metu aš turėjau baigti romaną, kuris turėjo „išeiti“ iki „Knygų mugės“, reikėjo baigti trečiąjį žurnalo numerį, reikėjo kas savaitę rašyti tekstus. Supratau, kad neturiu laiko jautrintis. Tai būtų buvę neprotinga.

O kad kažkam suteikė džiaugsmo... Koldūnai irgi kažkam suteikė. O dabar yra dvi naujos rūšys ir viskas eina į priekį.

Fausta: Tiesiog nėra laiko įsižeidinėti. Jei įsižeidinėsi už kiekvieną nesėkmę, neturėsi laiko kažką naujo padaryti. Apskritai, manau, kad įsižeidinėti yra blogas bruožas.

– Vis dėlto buvo nemažai žmonių, kurie feisbuke, po nesėkmės, reiškė didžiulį džiaugsmą. Kaip reagavai, Andriau?

Andrius: Taip, tokių buvo, bet galiu džiaugtis, kad tokių buvo mažuma. Lojalumas yra bene svarbiausia draugų savybė, bet toli gražu ne visi ją turi. Kai kurie žmonės neusilaiko manydami, kad štai čia yra ta situacija, kai gali „įmušti įvartį į tuščius vartus“.

Andrius Užkalnis
Gyvenime būna nesėkmių ir svarbiausias dalykas ne tai, kaip tu ilgai laižaisi žaizdas, o kaip greitai tu atsikeli ir eini toliau.

Tikrai neturiu knygelės, kurioje žymėčiau žmones, kuriems turiu atkeršyti, bet, be abejo, Lietuva yra maža ir aš tų dalykų nepamiršiu. Čia kaip ir po nesėkmingo Agnės Jagelavičiūtės pasirodymo televizijoje.

Taip, buvo tokių žmonių, aš pamačiau ne geriausią jų pusę, bet tuo džiaugiuosi. Tai buvo mano šansas suprasti, kiek aš turiu draugų.

– Fausta, naujame žurnale mes pamatysime pokalbį su Andriumi. Kas ten bus tokio, ko mes dar negirdėjome?

Fausta: Tai bus faktai, kurių dar negirdėjote apie jį. Tai daugiau straipsnis nei interviu. O tie dalykai... Pavyzdžiui, tame straipsnyje sužinosite, kodėl Užkalnis kartą vos nenušovė žmogaus arba kuo jis yra susijęs su Vatikanu.

Tai yra interviu, kurio metu aš pati negalėjau nustoti juoktis, verčiausi ant nugaros ir negalėjau sustoti „bliauti“. Manau, kad tai bus juokinga.

– Andriau, dabar apie Jus. Prieš išvažiuodamas į kelionę turėjote savo radijo laidą, bet išvažiavus jos vairą perėmė Aistis Mickevičius. Ar dar išgirsime Jus eteryje?

Andrius: Jei viskas bus gerai, taip. Manau, kad Aisčiui puikiai sekasi, juo labiau, kad jis nekartoja mano formato, bet tikiuosi, kad mano klausytojai mane labai greitai vėl išgirs.

– Kam Tau iš viso reikalingas radijo eteris?

Andrius: Nes manęs klauso visiškai kita auditorija. Yra daug žmonių, kure neatsiverčia interneto, mes tai dažnai pamirštame. Juk Lietuva nėra tai, ką mes matome sėdėdami feisbuke ar vaikščiodami po tas pačias dešimt gatvių. Yra didžiulė dalis tų, kurie nemato feisbuko, tie, kurie atsiverčia DELFI pirmą kartą tik dėl to, kad ten apie jų miestelį parašė.

Radijas yra kelias į tą ne internetinę auditoriją.

Andrius Užkalnis ir Fausta Marija Leščiauskaitė

– Žinote, kai ruošiuosi interviu, mėgstu visiškai su šiuo pasauliu nesusijusio žmogaus paklausti klausimo, kaip įsivaizduoja būsimus mano pašnekovus. Šį kartą mano draugė pasakė, kad abu Jūs esate be galo „pasikėlę“. Tai ar esate?

Fausta: Nežinau, ar mes labai pasikėlę, bet menkas pasikėlimas žmoguje man visuomet yra žavu. Nepakenčiu arogancijos, bet lengvas pasikėlimas reiškia, kad nešvaistai savo laiko tiem žmonėms, kuriems nenori švaistyti.

Tai taip, jei tai žmonės supranta kaip kažkokį „pasikėlimą“, tai mes esame „pasikėlę“. Bet ar dėl to reikia labai gailėtis? Man ši savybė tolygi atvirumui.

Andrius: Neseniai pastebėjau tokį dalyką, kad man rašydami ir iš manęs dėmesio reikalaudami žmonės nesuvokia kai kurių dalykų. Jie man siunčia vaizdo klipus, neseniai vienam pasakiau, kad „Ar tu suvoki, kad tokių laiškų sulaukiu penkiasdešimties per savaitę, o kartais ir per dieną?“. Man nepavyko tam žmogui to paaiškinti ir greičiausiai jis pasitraukė su tokiu įvaizdžiu, kad esu „pasikėlęs“.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (130)