Kur dar visi kiti projektai – kulinarijos knygos, internetinė televizija moterims, interjero kūrimas. Agnė išlieka ištikima sau kaip asmenybei ir nuolatos stebina naujienomis. Kaip netrukus sužinosite, tai – vienas iš veiksmingiausių „sėkmės“ receptų. Tačiau Agnės istorijoje apie sėkmę nekalbame, ji ja netiki. Kalbame tik apie juodą darbą ir jo vaisius.
Ištrauka iš A. Prasauskaitės knygos „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“
- Kaip skiriasi tavo asmenybė privačiame gyvenime nuo asmenybės versle?
- Skiriasi tik tuo, kad mano švelnioji pusė skirta išskirtinai namams. Aš nemoku rodyti švelnumo, kai tam nėra pagrindo, man nepatinka, kai taip elgiasi su manimi. Visose kitose srityse stengiuosi, kad tos asmenybės sutaptų. Kuo tampu vyresnė, tuo komfortiškiau jaučiuosi savame kailyje.
Vienu metu gėdijausi, kad garsiai kalbu, kad keikiuosi, kad man greitai į galvą šauna mintis ir aš ją išsakau, kad nesijaučiu dėl to kvailele. Gėdijausi būti griežta, kartais protingesnė už kitus. Bet aš jau suaugau, seniai praradau norą visiems patikti, o tas noras yra normalus jaunam žmogui. Dabar jaučiuosi labai tvirtai stovinti ant savo kojų.
Vienas iš mano tikslų yra niekada nemeluoti. Kai sakai tiesą ne tik kitiems žmonėms, bet ir sau, tampa labai lengva gyventi, nes tau nieko nereikia atsiminti. Nuoširdžiai galvoju, kad nesu blogas žmogus. Gal nesu labai gera, bet ir nesu bloga. Neturiu jokios būtinybės ką nors slėpti, o juk daug garsių žmonių viešumoje labai daug meluoja. Visi myli vaikus, laidoja šuniukus, visi verkia, gina mergaitę. Kai atsiranda tos rezonansinės temos, kalbėdami jomis visi meluoja.
Pažįstu daug žmonių, kurie pasirenka visuomenės palaikomą poziciją vien dėl to, kad patiktų kitiems. Tai vienodai būdinga ir politikams, ir gęstančioms žvaigždėms. O man tai netinka. Pasirinkau tokią poziciją: jeigu einu į interviu, tai kalbėsiu tik tiesą. Viskas, kas gali sudominti, manyje jau yra: drąsa, empatija, protas. Esu pakankamai suaugusi ir susiformavusi, man nereikia apsimesti geresnei.
Taigi, tos dvi mano asmenybės labai panašios, tik visą švelnumą pasilieku namams. Ne todėl, kad noriu sukurti kokios piktos bobos įvaizdį. Kai buvau trylikos, netekau tėčio, tai mano asmenybė kitaip ir negalėjo susiformuoti. Buvau mergaitė, kuri devyniasdešimtais metais augo Kaune. Mes visos panašiai užaugusios esame šiurkštesnės, nes reikėjo kiekvienos prie stotelės sustojusios mašinos vairuotojui pasakyti, kad „aš pas jus nesėsiu“. Reikėjo mokėti apsiginti, ir tai charakteriui tikrai suteikė spalvų. Galima būtų jį šlifuoti, bet aš nematau prasmės.
- Iš šalies stebint atrodai labai įžvalgi, nujauti, kad žmonės nori matyti atvirą asmenybę. Gal dėl to ir turi tiek gerbėjų?
- Tas atvirumas yra didžiulis darbas. Reikia susitaikyti su ta mėšlo krūva, kuri tau nukris ant galvos už tai, kad pasakei tiesą, o tai tikrai nėra lengva. Mano komunikacijos stilius susidėliojo natūraliai, nors meluočiau, jei sakyčiau, kad jis visiškai nebuvo apgalvotas. Pagrindinė taisyklė, kurios laikausi, – nedrausti vitališkumo, sakyti tai, ką nori. Tiesa, dabar tai darau rečiau. Jaunos moterys mane pamėgo, nes tapau tuo žmogumi, kuris pasako tai, ką visi galvoja. O savo mintimis atsargiau dalytis pradėjau todėl, kad įsižeidžiau po kelių rezonansinių pasisakymų, kai „Facebook“ prieš mane kilo dideli sukilimai.
- Kokie tie pasisakymai?
- Na, kad ir dėl „M.A.M.A.“ apdovanojimų svečių stiliaus, kai spaudoje pasirodė straipsniai, skelbiantys, jog aš susipykau su Asta Valentaite. Ten susiklostė tokia absurdiška situacija, kad man net gėda buvo komentuoti. Manęs ta tema visai neužgavo, tačiau įskaudino visuomenės požiūris. Tos pačios moterys, kurios spaudė „patinka“ Astos atsakymams, man asmeninėmis žinutėmis rašė, kaip mane palaiko.
Tačiau viešai palaikė kitą ir į mano prašymą garsiai tai pripažinti atsakė „nenorinčios veltis“.
Užblokavau labai daug gerai žinomų žmonių. Ne todėl, kad jie kvailiai, tiesiog nenoriu, kad jie skaitytų, ką aš rašau, jeigu negali viešai pripažinti, kad jiems tai patinka, kad mane palaiko. Visuomenė pasirodo, kokia yra iš tiesų, per tokias kvailas istorijas. Todėl dabar sąmoningai pradedu riboti savo pasisakymus. Manau, esminis dalykas tas, kad aš pasakau tai, ką dauguma norėtų pasakyti. Tačiau po to man vienai tenka susidoroti su visu tuo mėšlu. Nenoriu, kad pasirodytų, jog labai jaudinuosi, kai kas nors man parašo blogą komentarą, man tiesiog tingisi blokuoti neigiamus žmones.
- Kaip įveikei baimę sakyti, ką galvoji, garsiai kalbėti ir tiesiog būti savimi?
- Neturėjau jokio pasirinkimo. Kai atsidūriau televizijoje, buvo bulvarinio žanro aušra. Mano televizinį personažą formavo geltonoji spauda, „Facebook“ tada nebuvo. Kad ir ką dariau, ką dirbau, pakako mane išgėrusią nufotografuoti kažkokiame vakarėlyje, ir man prilipino etiketę. Nesvarbu, kad man buvo tik dvidešimt treji metai.
Mano įvaizdis buvo suformuotas kaip visiškos idiotės, vakarėlių liūtės, galų gale, išlaikytinės. Pasakyti, kad esu kitokia, viską paaiškinti galimybės neturėjau. Kai atsirado „Facebook“, supratau, kad tai būdas būti savimi. Pirmuosius dvejus metus „Facebook“ citavau spaudą, paskui pradėjo formuotis sekėjų ratas, atsirado nuomonės lyderystė. Šiandien turiu tokį patį pajėgumą kaip ir didieji dienraščiai, jeigu reikia, mano įrašas gali pasiekti daugiau kaip pusę milijono skaitytojų.
Daugiau apie A. Jagelavičiūtę, jos požiūrį į darbą ir šeimą, sužinosite perskaitę knygą „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“.
