E. Mildažytė: jis buvo tikras romantikas su didžiule siela
Vakarėjant moteris visus svečius pasitiko prie Vilniuje įsikūrusio Bažnytinio paveldo muziejaus vartų. Kiekvieną šypsena apdovanojusi E. Mildažytė artimuosius čia sukvietė ne be reikalo – antradienio vakarą atidaryta jos vyro piešinių paroda „Dievo bitė“.
„Jaučiuosi kaip per kokį mūsų su Gintu balių, – draugams bei artimiesiems tarė Edita. – Taip ir sakiau, kad tai – paskutinis mūsų su Gintu balius. Ačiū, kad visi atėjote. Ačiū ir jam, kad visa tai padarė... Už tai, kad išgyvenau šiuos metus.“
Prabilus apie vyrą, E. Mildažytės skruostais nepaliaujamai riedėjo ašaros, o ji, dalydamasi prisiminimais, apie jį kalbėjo pačiais šilčiausiais žodžiais. „Jis buvo nuostabus žmogus, nuostabus tėvas, fainas tėvas, žiauriai fainas tėvas“, – kalbėjo Edita ir kai kurių susirinkusiųjų akyse taip pat pradėjo kauptis ašaros.
Mylimo vyro prisiminimą moteris nusprendė įamžinti atskleisdama, ką jis veikė paskutiniais gyvenimo metais. „Kai Gintas mirė, aš nuvažiavau į sodybą, tie piešiniai kabojo prisegti ant sienos studijoje, kurią jis statėsi, – apie architektu dirbusį vyrą kalbėjo E. Mildažytė. – Paskutiniais metais jis sakė: aš noriu piešti. Jis nebuvo verslininkas, jis buvo tikras romantikas su didžiule siela. Sirgdamas jis pradėjo piešti, nupiešė net tą bažnyčią, kurioje buvo krikštytas.“
Piešiniai, ypatingi emocine verte
E. Mildažytė, kartu su menotyrininke Kristina Stančiene, iš šimto piešinių atrinko 50, kurie kelias savaites bus eksponuojami Bažnytinio paveldo muziejuje. Visi norintys parodą gali apžiūrėti iki kovo 18 dienos.
„Nežinau, koks tų piešinių vertingumas, – tarė Edita. – Nemanau, kad paroda ypatinga menine, bet ji tikrai ypatinga emocine verte.“
G. Vyšniauskas piešė skirtingo storio minkštais pieštukais. Plonytės linijos ir stambūs štrichai pešiniuose kūrė dinamiką ir atskleidė architektūros bei gamtos santykį. Vyro piešinius E. Mildažytė kruopščiai įrėmino subtiliuose rėmeliuose ir suskirstė pagal regionus: Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva ir kt.
E. Mildažytės vyras Gintautas kilęs iš Kėdainių. Tą priminė draugų būryje prabilęs ir jo kolega architektas. „Kai visi Gintą vadino Gintu, mes jį vadinome tiesiog mažyliu, – emocijų kupiname vaare susirinkusiųjų šypsenas išspaudė prabilęs jo draugas. – Gal dėl to, kad buvo aukščiausias... Jis buvo iš Kėdainių ir vis sakydavo, kad Kėdainiai yra gražiausias Lietuvos miestas.“
Medumi kvepianti ekspozicija
Didžiulis avilys, medaus koriai ir rūsyje, kuriame eksponuojami Gintauto piešiniai, pasklidęs medaus kvapas vos įžengus apgaubia jaukumo aura. Prie kiekvieno piešinio, ant mažyčių kortelių, surašyta, kokią bažnyčią autorius įamžino.
Čia galima rasti Riešėje stovinčios Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios piešinį, Nemenčinėje esančios Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios atvaizdą, taip pat ir Biržų evangelikų reformatų bažnyčios piešinį ir daugelį kitų.
Gintauto piešiniai piešti paprasta technika, tačiau jausmingi ir alsuojantys. Didesnio formato piešiniuose autorius kulto pastatus fiksuoja realistiškiau, ieškodamas ir suteikdamas dėmesio detalėms.
Mažesnio formato piešiniai nugulė iš blonknoto išplėštuose lapuose. Pastaruosiuose pagrindinį vaidmenį atlieka stiprūs ir emocingi štrichai ir linijos ekspresyvumas.
