– Kam ir kaip kilo idėja sukurti grupę „Husarai“?
– Idėja sukurti grupę kilo man baigus konservatoriją, laisvalaikio pramogų organizavimo specialybę. Tačiau tuo metu kaip tik kūrėsi renginių organizavimo verslas Lietuvoje ir darbo pasiūlymai liejosi vienas po kito.Pasukau lengviausiu keliu, pradėjau organizuoti renginius. Tačiau kiekvieną kartą stovint prie scenos ir stebint atlikėjų pasirodymus sau sakydavau, kad ir aš taip galiu, o neretai ir geriau. Taip ir pravaikščiojau su šia mintim tik... 15 metų. Kol vieną dieną prabudau ir pasakiau – laikas. Susiradau vokalo mokytoją, kuri pasakė – taip, tu gali. O tada prasidėjo sunkiausia dalis, nes visada norėjau sukurti grupę, o ne būti solistu. Pagalvojau: taip bus smagiau. Buvo daug perklausų, jėgas bandė daug žmonių. Kelis kartus keitėsi grupės nariai, bet dabar esu laimingas, nes esam tobula „Husarų“ komanda.
– Etikečių klijavimas įvairiems atlikėjams yra įprastas dalykas. Vieni yra scenos romantikai, princai, kitos – karalienės ir imperatorės. O kaip būtų galima vadinti jus? Linksmintojai?
– Linksmintojai mums labiau asocijuojasi su vestuvių muzikantais. Manau, kad visi, kurie lipa į sceną, ir yra linksmintojai – pajacai. Bandė organizatoriai daug etikečių plakatuose mums priklijuoti, bet kol kas dar „neprilipo“ tokia, kuri būtų kaip vizitinė kortelė.
– Per pastaruosius metus darėte sunkų darbą – važiavote po visą Lietuvą, kartais koncertuodavote keliuose skirtinguose miestuose vieną vakarą. Ar toks šaltas dušas, kai reikia daug keliauti, nenumušė noro stengtis ir muzikuoti?
– Taip, šie metai mums ypatingi koncertų gausa. Buvo tokių savaitgalių, kai turėjome 9 koncertus per savaitgalį. Senbūviams tai gal ir juokai, bet mums, jaunai grupei, manau, yra didelis pasiekimas.
Dušo nebuvo, nes mes to laukėme ir kruopščiai planavome kaliones, maršrutus ir koncertų trukmes. Taip pat ir vairavimo vargus. Kelionės turbūt buvo didžiausias iššūkis ir nuovargis. Per savaitgalį pravažiuodavome tūkstančius kilometrų.
Bet noras muzikuoti negali pradingti, kai matai tiek besilinksminančių žmonių, kurie dainuoja kartu mūsų dainas. Per koncertus nepavargsti, o atvirkščiai – pasikrauni daug gerų emocijų ir energijos. Dirbame iš širdies, o žmonės tai mato. Smagu, kai ir kiti kolegos prieina ir sako girdėję daug gerų atsiliepimų apie mus iš žmonių. Reiškia, einame teisingu keliu.
– Kaip manote, ar Lietuvos scenoje lengviau yra moterims atlikėjoms, ar vyrukams?
– Tai pati skaudžiausia tema (atsidūsta). Kaip bebūtų gaila, bet merginoms ir vaikinams yra taikomi visiškai kiti standartai. Esame kalbėję su žurnalistais ta tema. Klausiau, kaip mums greičiau paskleisti žinią apie save. Atsakymas buvo paprastas: vaikinams tai yra beprotiškai sunku, merginos parodo viešai krūtinę ir jau išgarsėja. Už tai mums neseniai ir kilo mintis pasidayti fotosesiją su moteriškais biustais. Jei reikia tautai „papų“, tai ir davėme (juokiasi).
– Jūsų dainas groja lietuviškos radijo stotys, tačiau ne itin dažnai esate matomi televizijoje. Kaip manote, ar būtina šmėžuoti žydruosiuose ekranuose, norint tapti gerai žinomais?
– Būtina. Nuo to priklauso ne tik žinomumas, bet ir honorarai bei žurnalistų dėmesys. Dabar, kol mes mažai žinomi, esame nedaug kam įdomūs. Turim savo darbu scenoje įrodinėti, kad esame geri, o kitiems užtenka mėnesio kokiame realybės šou sudalyvauti ir jie turi publiką, gerbėjus.
Bet esame pasiryžę siekti populiarumo lėčiau, bet turėti ištikimesnius gerbėjus.
– Koks yra jūsų muzikinis idealas, į ką lygiuojatės?
– Pirma kūrybinė mintis, kai pradėjome kurtis, buvo lygiuotis į „Bavariją“. Tačiau kuo turi daugiau koncertų, tuo greičiau pajunti, ko žmonėms reikia. Tuomet ir atrandi savo veidą ir išskirtinumą. Tada bandai suderinti tai, kas, tavo manymu, patinka žmonėms ir kas patinka tau, nes negali daryti vien tai, kas patinka kitiems, nes bus sunku koncertuoti, nejausi malonumo. Tobuliausia kai ir tau patinka, ir žmonės mėgsta.
Iš tikrųjų sakyti, kad lygiuojamės nėra tinkamas žodis. Mes mokomės iš scenos veteranų bendruose koncertuose, stebime juos. Kiekvienas jų yra kažkuo išskirtinis ir kiekvienas turi savo perliukų. Džiaugiamės, kad labai draugiškai mus priėmė šou verslo senbūviai. Gauname labai daug patarimų. Noriu padėkoti Radžiui, Vytautui Šiškauskui, „Tautinio brando“ vyrukams ir visiems kitiems, kurie savo pastabomis padeda mums tobulėti. Mūsų tikslas būti tokia grupe, kuri nelyginama su niekuo, o vos išgirdus pirmuosius akordus žmonės žinotų, kad čia „Husarai“.
– Galbūt ketinate išleisti savo muzikinį albumą?
– Taip, muzikinį albumą tikrai ketiname išleisti, bet pirmiausiai norime išgryninti mūsų muzikinį įvaizdį ir dainas, kurios būtų mūsų vizitinė kortelė. Turime dainų, kurios neskamba nei mūsų koncertuose, nei radijo stotyse. Taip jau būna: gal mums ir gražu, bet publikai nepatinka ir tenka ją atidėti. O albumas šiais laikais turbūt daugiau kaip relikvija ar šiaip mielas prisiminimas gerbėjams, nes praktiškumo, deja, nelikę.
