Pokalbio su DELFI metu Evita papasakojo, kodėl mieliau laiką leidžia su vyru tamsiuose ir drėgnuose miškuose, o ne grožio salonuose... Ir kodėl iki šiol negalvoja tapti vegetare, nors sumedžioti gyvūnai, besiliejantis kraujas ir kiti panašūs vaizdai nemenkai sukrečia.
– Evita, kodėl Tu važiuoji kartu su vyru Linu į tokius reidus?
– Esu neetatinė aplinkos apsaugos inspektorė. Neetatinė todėl, kad už tai pinigų negaunu, neturiu uniformos, negaliu gauti mašinos, tam tikrų kitų priemonių ir net negaliu rašyti baudų, tik protokolus. O ir į reidus galiu vykti tik su etatiniu inspektoriumi.
– Kaip galima tapti neetatiniu aplinkos apsaugos inspektoriumi?
– Yra egzaminai su visais reglamentais ir panašiai. Arba išlaikai egzaminą, arba ne. Kiekvienas regioninis aplinkos apsaugos departamentas ruošia tokius egzaminus bent kartą per metus. Anksčiau ir valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos ruošdavo, tačiau dabar panaikintos kai kurios funkcijos. Tokiu gali tapti bet kuris norintis, jei tik myli gamtą (šypteli).
– Kas tai per reidai?
– Liaudiškai tai vadiname reidais. Rudenį buvo akcija „lašiša“. Tai kai lašišos neršia, brakonieriai labai gaudo tas lašišas. Beje, lašišos neršia prie Belmonto užtvankos, Vilniuje. Už vieną lašišą brakonierius galėdavo gauti apie 1000 litų, čia dar kai būdavo litai.
Pamačiau tai, ko niekada gyvenime nesu mačiusi... Vyrai, tie patys neetatiniai inspektoriai, budėdavo prie Vilnelės per naktį ir saugodavo tas žuvis, kad neateitų tie brakonieriai ir jos saugiai nerštų...
Iš tiesų, jei ne šie reidai, niekuomet gyvenime nebūčiau atkreipusi dėmesio, kad lašišos neršia ir Vilnelėje, kad ten yra jų lizdai. O ir adrenalino reidų metu netrūksta, jaučiuosi vos ne kaip veiksmo filmuose, kai tenka sėdėti apkasuose ir laukti.
– Kuris reidas buvo įsimintiniausias?
– Aplinkosaugininkai kai kur yra sumontavę vaizdo kameras, kad būtų lengviau stebėti brakonierius. Teko važiuoti ir statyti tų kamerų, ir žiūrėti, ką jos įamžino, ir net vėliau stabdyti važiuojančius automobilius. To reido metu teko matyti, kaip žmonės elgiasi... Na, nusikaltėliai apskritai yra visokio plauko, bet niekada negalvojau, kad gamtai nusižengiantys žmonės irgi taip pat elgiasi.
Tie patys medžiotojai, tie patys brakonieriai. Oras tąkart buvo labai prastas, o žmonės į molio karjerą, per didžiulį lietų, atvažiuodavo neva pasivaikščioti net su vaikais vežimėliuose. Žinoma, iš tikrųjų jie mato aplinkosaugininkus ir bijo kažką daryti...
Teko stebėti tą upę per lietų. Buvome netoli labai apleistos sodybos ir visa ta aplinka bei atmosfera priminė siaubo filmą.
– Galbūt tie pažeidėjai su moterimis egiasi mandagiau nei su vyrais inspektoriais?
– Nėra jie nei mandagūs, nei paprasti. Dažnai tik papriekaištauja: „Ko čia tau, mergaite, reikia?“ Į moteris dauguma žiūri savotiškai. Nors man teko susidurti tik su žodžiais, o štai mano vyras sulaukia grasinimų ir nušauti, ir susidoroti, ir prie namų palaukti.
Po tokių grasinimų būna, kad atidžiau apsidairome važiuodami namo.
– Sumedžioti gyvūnai nėra pats mieliausias vaizdas. Kaip pati į tai reaguoji?
– Būna baisu. Nors mano mama yra medžiotoja ir esu važiavusi stebėti, kaip vyksta medžioklės. Per medžiokles nesu mačiusi tokių baisių dalykų, kokių prisižiūriu po brakonierių darbo.
Esu mačiusi visą kraujo kelią, kai negyvą gyvūną prisirišo prie automobilio ir kurį laiką tempė... Vaizdas tikrai nemalonus...
– Ar nebūna silpna, pamačius tokius dalykus?
– Kraujo aš nebijau. Iki šiol pavyko atstovėti matant net baisiausius dalykus, tačiau nežinia, ką dar galiu pamatyti ir kaip sureaguoti.
– Kodėl vyksti su vyru į reidus? Juk moteriai, rodos, mieliau būtų laiką leisti namuose ar grožio salone nei drėgname miške naktį...
– Aš – miesto žmogus ir niekada nejaučiau kažkokio malonumo eiti į miškus. Kai mama pradėjo medžioti, kelis kartus mane prikalbino važiuoti kartu. Gyvūnų stebėjimas žavi. To žodžiais neina papasakoti.
Esu baigusi kinų kalbą ir kultūrą, esu buvusi Kinijoje, mačiau, kaip ten viskas vyksta. Nors dabar jie jau pradėjo saugoti gamtą, bet anksčiau į visa tai visiškai nekreipė dėmesio. Kai aš tai pamačiau, supratau, kad labai greitai nieko neturėsime. Supratau, kad noriu prisidėti prie to saugojimo.
– Moteris – inspektorė. Manau, tai retas reiškinys. Kaip į Tave reaguoja kolegos vyrai?
– Yra kelios moterys, bet jų nedaug. O iš kolegų kažkokios neigiamos reakcijos nesulaukiu, visi žiūri pakankamai rimtai. Daugiau blogų reakcijų sulaukiu iš nusikaltėlių, jie dažnai pašiepia.
– Prisižiūri labai kraupių vaizdų. Ar nesinori tapti vegetare?
– Tai, kad aš nevalgysiu tos mėsos dar nereiškia, kad gyvūnas išgyvens. Ir taip nevalgau nei kiaulienos, nei jautienos. Juk iš tikrųjų, jei aš nevalgysiu, dar nereiškia, kad tai vištai galvos nenukirs... Jei ne aš, tai kitas suvalgys.
