„Tik nesakykite, kad nešvęsite kovo 8-osios. Taip, ši šventė Lietuvoje vis dar turi tarybinių laikų atspalvį, tačiau laikai keičiasi – šiandien ši diena įgavo savo tikrąją prasmę, – savo nuomonę dėstė Natalija. – Bet aš ne apie tai. Labai svarbus yra Klaros Cetkin vaidmuo kovojant dėl moters vaidmens visuomenėje, ir tai, ką mes, moterys, galime leisti sau dabar, ne tokioje jau senoje praeityje buvo neįmanoma net įsivaizduoti. Šiandien, kai moterys tapo lygiavertės su vyrais, net į galvą nešauna, kad kažkada moterėlėms nebuvo leista balsuoti, o ir mintis mes reiškiame dabar kur norime ir kada norime. Tačiau...“
N. Martinavičienė, dėstydama praeities ir dabarties skirtumus visuomenėje, nepamiršta ir vis ryškėjančių tendencijų. Anot jos, moterys pačios pamiršta būti moteriškos: „Ar mes, moterys, nepamirštame apie mums gamtos duotą moteriškumą? Ar tik nesilygiuodamos į vyrus nepamirštame, jog visgi esame moterys? Ar tik ne per daug užsikrauname ant savo gležnų moteriškų pečių, siekdamos pateisinti savo iškovotas lygių galimybių teises, pamiršdamos pačios save? Ir sukamės kaip voverės rate, vis įrodinėdamos visuomenei, vyrui, draugei, bendradarbiui – kokios stiprios ir galingos esame. Kalnus nuversime, namą pastatysime, sūnų užauginsime ir karjerą ne tik sau, bet ir vyrui padarysime...
Stebiu tendencijas: tai moterų sustiprėjimo metas – mes galime viską: ir griovį iškast, ir fūrą vairuoti, ir visus keturis kampus namie laikyti, ir kvepalai jau mūsų unisex, ir drabužiai tampa tokie pat – palaipsniui išsitrina ribos tarp moteriškumo ir vyriškumo. Ar tik bebėgdamos tarp karjeros, namų, vaikų nepamirštame, kokios mes esame? Džiaugiuosi viską spėjančiomis ir viską sugebančiomis moterimis, dažnai ir pati taip jaučiuosi, bet visgi nepamirškime moteriško silpnumo, švelnumo bei jautrumo.
Prisiminkime moteriškas formas – gal laikas išlįsti iš beformių maišų ir susirasti moteriškumo simbolį – sijoną, atskleisti savo žavesį, leisti sau sustoti ir atsipalaiduoti, atrasti rankinėje raudoną lūpų dažą, klasikinius kvepalus ir aukštakulnius, kurie mums neleis skubėti lyg patrakusiom į kovą su visu pasauliu. Todėl kovo 8-oji tebūna ne tik priminimas kokiomis emancipuotomis moterimis tapome, bet tegu ši diena primena, kad esame TIKROS moterys.
Ir tik nereikia, mieli vyrai, visų tų „nešvenčiu“- reikia mums gėlių ir kovo 8-ąja ir kiekvieną dieną, o ir dėmesio niekada nebūna per daug. Moterys atsilygins jums tuo pačiu. Juk viskas pasaulyje dėl moterų ir aplink jas sukasi, ir gyvenat jūs, mieli vyrai, tik dėl jų.“
