– Kas esate ir kas jus visus subūrė į „Ugniaviją“?

– Pirmiausia, esame lietuviai. Mus subūrė noras dainuoti vyriškas dainas ir būti vyriškoje kompanijoje. Keli iš mūsų pradėjo nuo „Kūlgrindos“ ansamblio. Ten dainavome, tačiau išaugome iš to ansamblio ir nusprendėme padaryti ką nors savo. Taigi „Ugniavijas“ gyvuoja jau aštuonerius metus.

– Kokių profesijų atstovai esate?

– Viskas gana painu. Aš su muzika ir folkloru nebuvau susijęs iki 12 klasės. Vėliau teko važiuoti į vieną stovyklą su skautais, ten pristatyti Lietuvą. Nusprendžiau, kad būtų įdomu tai padaryti remiantis senove. Prikalbinau ir Vytenį, su kuriuo mokėmės toje pačioje klasėje, vėliau prie mūsų prisijungė Mindaugas ir Kazimieras.

Visų mūsų profesijos skirtingos. Jos susijusios su teise, reklamos sritimi, medicina, biologija. Su muzika mūsų tiesiogiai niekas nesieja. Vaikystėje lankiau muzikos mokyklą, bet iš ten pabėgau. Tad natų neskaitau.

Liaudies muzikoje ir palikime yra daug palėptų, o kartais net ne paslėptų, bet tiesioginių įrašų tiek apie istoriją, tiek apie pasaulėžiūrą. Mums rūpi istorija, vienaip ar kitaip esame patriotai, norime tai ugdyti ir pasirinkome muzikinį kelią.

Dainose užkoduota daug dalykų, tai reikia skleisti. Dainuojame taip, kaip įsivaizduojame. Kadangi muzikinio išsilavinimo neturime, visos aranžuotės ar pakeitimai kyla iš to, kaip mes tai suprantame. Kuris nors iš mūsų ateina, atsineša dainą ir, automatiškai, jis ją veda, nes žino melodiją. Kiti prisijungia, ieško balsų. Tai labai smagu – dainuodamas liaudies dainą, tęsi tradiciją, nes naudoji tą patį tekstą. Kai kurios dainos, ypač karo, kaip ir prieš 100–200 metų, dabar yra aktualios.

– Būgno skambesys lydi beveik visas jūsų dainas. Ką jis reiškia?

– Tai neatsiejamas mūsų simbolis, mažai dainų galima išgirsti be būgno. Tai – tarsi papildomas balsas, kuris virpina. Folklore dabar būgnas skamba silpnokai. Mes, kai tik įmanoma, visuomet prašome, kad per koncertus būgnas būtų įgarsintas tarsi dar vienas vokalas. Jis muša į gelmes, tai tarsi chtoniškas garsas, kažką atveriantis. Būgnas – mūsų simbolis, jo ritmas yra kaip širdies plakimas. Jis reikalingas, nes jei yra kūnas, turi būti ir širdis.

– Pasirinkote dainuoti vien karo dainas. Ką norite jomis išreikšti?

– Sunku pasakyti, jos mums tiesiog prigijo. Kiekvienas iš mūsų, ko gero, turi savitą požiūrį į dainas, bet dabar visiškai susikoncentravome į karines. Žinoma, jei dainuojame draugų rate, skamba įvairiausios dainos. Tačiau mūsų programinėje veikloje aktualiausios – karo dainos.

Manau, kad dainomis keliame lietuvių dvasią, juk dabartinėje Europoje vyksta tiek daug įvairių dalykų. Karo dainos turi kažką labai gilaus, vyriško. Aišku, yra dainų iš moters perspektyvos. Tačiau dainos iš pirmų lūpų parodo kario dalią.

Karys netenka labai daug, jis iškeliauja arba savo, arba ne savo noru, dažnai padeda galvą. Visgi, tose dainose yra teigiamų dalykų, ten yra ir taikos. Vienu japonų posakiu teigiama, kad geriau būti kariu sode, nei sodininku kare. Tad jei nori taikos, ruoškis karui. Nereikia karo dvasios traktuoti kaip agresyvios ar blogos, tai – vyriškos dvasios išraiška.

Du iš mūsų yra kariai savanoriai. Mes palaikome šią tradiciją. Nesu tikras, kad tikrai tiek daug žmonių nenori eiti į kariuomenę ar negali. Galbūt dabar yra toks metas – gyvename gerai ir tikimės, kad viskas bus gerai.

Manau, kad jei kažkas nutiktų, žmonės eitų ir ką nors darytų. Mūsų istorija rodo, kad lietuviai vienijasi tada, kai iš tikrųjų yra blogai. Tačiau ne visiems reikia kelti ginklą ar eiti į kariuomenę. Šiais laikais yra daug pasipriešinimo būdų. Daina gal ne tiek stojimas į kovą, kiek vienybės šauksmas, ji gali mus sujungti. Jei būsime vieningi kaip kumštis, būsime stiprūs.

– Jūsų pagrindinė idėja – patriotiškumas?

– Tikslios ir vienos linijos neturime. Kviečiame žmones dainuoti, domėtis savo praeitimi. Istorijoje galime rasti daug svarbių dalykų, pamokų, kurias, kitu atveju, išmoktume tik per skaudžias netektis. Patriotiškumas turi būti žmoguje, nemanau, kad jį galima išugdyti. Galbūt pakelti, bet jis jau turi būti. Dažnas žmogus, paklaustas, kodėl yra patriotas, gerai pagalvos. Kiekvieną kartą tas atsakymas gali būti kitoks, tuomet kyla klausimas, ar žmogus išliks patriotu.

Mūsų istorija, folkloras turi neišsemiamus klodus, kuriuose galima rasti šviesesnį kelią. Iš pasaulio reikia imti tik tiek, kiek reikia, ir stengtis duoti atgal. Dabar mes tikrai norime imti daug, imti sau. Tik kažin, ar kiekvienas atiduoda tą duoklę.

Visi greitai pamiršta laisvės kainą. Partizanų laikotarpis taip pat užmirštamas. Laisvė atrodo kaip duotybė, kurios niekas negali atimti. Bet pasaulyje viskas taip trapu, kad reikia imti ir suprasti, jog kada nors reikės atiduoti.

– Kokia antrosios plokštelės idėja?

– Šią plokštelę vertiname tikrai gerai, visa grupė džiaugiasi tuo įrašu. Po pirmosios plokštelės praėjo jau kuris laikas, geri bičiuliai mus vis skatino pajudėti. Naujasis albumas taip pat karinis. Jautėmės pakankamai patobulėję, kad galėtume išleisti geresnį dainų rinkinį. Tiesa, labai ilgai galvojome apie pavadinimą.

Albume yra skirtingo laikotarpio dainų, tačiau praktiškai visose kariui baigiasi labai liūdnai. Kazimieras pasiūlė pavadinimą „Ten, kur krisim“ ir supratome, kad šis pasakymas yra be praeities ir be ateities – čia ir dabar, kario momentas tam tikroje vietoje. Mums tai gana gilus ir prasmingas pavadinimas.

Visas albumas yra niūrus, tokį jį nusprendėme šį kartą padaryti. Įrašymo metu, dėl oro sąlygų, mūsų balsai buvo kiek kitokie, skambėjo pikčiau, žemiau, mįslingiau. Dažnai kaip pastabą mums sako, kad dainuojame per žemai, tradiciškai reikėtų gerokai aukščiau.

Kadangi nesame muzikantai, mums patinka dainuoti taip, kaip jaučiame. Tame žemume yra ramybė. Dainuodamas gali ne įsitempti, o pagalvoti. Vibracija pereina į tokias mantras, suteikiančias gilesnio pamąstymo.