Australų žurnalistas Jesse Finkas šioje knygoje leidžiasi į fantastišką muzikinę kelionę, kurioje ir bando į tai atsakyti: kaip George’ui, Malcolmui ir Angusui Youngams pavyko tą pasiekti, kiek tai kainavo ir kiek neapdainuotų užkulisių herojų prie to prisidėjo? „Youngai – broliai, sukūrę AC/DC“ aprėpia kone penkis dešimtmečius muzikos kūrybos – nuo vienos iš pirmųjų Australijos rokenrolo grupių „The Easybeats“, kurią įkūrė vyresnysis Anguso ir Malcolmo brolis gitaristas George’as, iki naujausiųjų AC/DC dienų, – ką šis tarsi vėliava stiprus grupės logotipas simbolizuoja dabar. For Those About To Rock (We Salute You)!
Jessio Finko knygos „YOUNGAI– BROLIAI, SUKŪRĘ AC/DC“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje, vasario 24 d., 15 val., Konferenciju salėje 5.1. Dalyvauja M. Mikutavicius, V. Stankus, A. Šlepikas, M. Tamulevičius.
Kviečiame paskaityti knygos recenziją, kurią parašė Marijonas Mikutavičius.
Paskui dar daug kartų mąsčiau, kaip atsitinka, kad kai kurie kultūriniai dalykai yra tokie įtaigūs, universalūs, patrauklūs, kad gali pramušti, atrodytų, tvirtą visiškai priešingos ideologijos tanklaivio korpusą ir jį paskandinti. Jie tokie galingi, kad nupučia velniop visą istoriją iki jų, o jos vietoje tarsi mūšio lauke šalia išbarstytų kardų ir skydų sustato naujus stabus, kurie pradedami garbinti su tokia aistra, lyg taip buvo per amžių amžius. Kaip atsiranda tokių mesijų, kurie per vieną naktį atverčia į naują religiją, lydinčią visą likusį gyvenimą.
Būtent taip į maniškį atėjo AC/DC.
Muzika, kurios klausiau iki tol, buvo visas tas sovietinis per radijo tašką traškantis melodingas kisielius, į darbus lydintis pilkų spalvų striukes ir lietpalčius, kuriais vilkėjo mūsų tėčiai ir mamos. Grupės „Nerija“, „Kopų balsai“ ir dar kažkas – iš Lietuvos rinkos.
Sofia Rotaru, Alla Pugačiova ir ansamblis „Piesniary“ – iš kitų TSRS respublikų. Dar folklorinės Jurgio Gaižausko aranžuotos dainos, grojamos ūsuotų dėdžių su sermėgomis.
Mano vaikystė iki septynerių metų telpa vienoje eilutėje: „Rodos, ir vargo nebuvo, ir skausmo upeliai išdžiūvo.“ Vos tik įsivaizduoju save, gulintį girgždančioje spyruoklinėje darželio lovoje, tarsi gliti sena ragana pro pasąmonės voratinklius atropoja ta melodija. Kiek vėliau, maždaug 1980-aisiais, reikalai patobulėjo ir namuose tėčio iniciatyva atsirado tokių grupių, kaip „Boney M.“, „Abba“, plokštelių, taip pat nepaprastai išpopuliarėjusios italų estradinės muzikos, dar kažkas iš tų tvarkingų, politiškai korektiškų blizgančių dainuojančių švarkų iš Vokietijos ar Prancūzijos.
Pridėkime ir dvigubą V. Ganelino albumą su muzika kino filmui „Velnio nuotaka“. Taigi mano vaikystė, kalbant apie muziką, atrodė visiškai užpildyta. Sakyčiau, gana neblogai, bet, vaikeli, koks aš iš tikrųjų buvau nuskriaustas ir apgautas.
AC/DC per visa, kas išvardyta, pervažiavo tanku, šaudydami visais pabūklais, neimdami belaisvių ir nesaugodomi gyvybių. Už kelis rublius vaikėzas iš kitos gatvės į kasetę man įrašė pusantros valandos trukmės jų muzikos įrašą. Daina „Live Wire“, įrašyta pirmoji A pusėje, tapo nauju gyvenimu, o boso partija dainos pradžioje – nauju svinguojančiu judesiu mano koordinacijoje.
Galiausiai pirmosios teksto eilutės („Well if you’re lookin’ for trouble / I’m the man to see / If you’re lookin’ for satisfaction / I’m satisfaction guaranteed...“) tada skambėjo lyg iš Šventojo Rašto.
Viskas atrodė kitaip, nei buvo prieš tai. Manau, kad, palyginus su mumis, vakariečiams, anglosaksų pasauliui tokios grupės kaip šie australai turėjo atrodyti pakankamai dėsningos ir generavosi gana logiška slinktimi nuo bliuzo, rokenrolo, popmuzikos iki roko.
Jie nematė didelio šuolio tarp žanrų, bet, nepaisant to, net kai kurie jų kritikai pabrėždavo, kad savo garso estetika ir dainų tekstais AC/DC verčia gūžčioti ir krūpčioti. Taigi ką kalbėti apie mus, kuriems galvą vaikystėje armonika glostė, o veidelį fleita prausė. Čia tas pats, kas vegetaras staiga mestųsi prie džiovintos arklienos ir jam patiktų.
Nesuvokiama roko galia.
Kaip jau sakyta, buvo priešingai. Vietoj to neišraiškingo perkusinio tarškalo, prie kurio buvom pratę, AC/DC davė pumpuojančių būgnų. Boso gitara, kuri skambėdavo skystai sovietinėje estradoje, čia buvo labai ryški ir seksualaus žemo tembro. Vokalistas galėjo kalbėti, spiegti, dainuoti vibrato ar loti kaip šuo. Tai atrodė taip organiškai tikra ir žmogiškai artima, palyginus su sausa akademiška tvarka, kurią matėme per savo teliką. Ir pagaliau – gitaros. Tada aš nieko nežinojau apie elektrinių gitarų techninius reikalus, bet tai buvo gražiausiai skambančios gitaros, kurias tik buvau girdėjęs.
Jie galėjo jas užgauti tyliai ar atakuoti garsiai – jos tiesiog buvo sumautai, nesveikai, purvinai gražios. Jos man liko gražios visada. Net tada, kai perklausęs daugybę muzikos įrašų ir kupinas snobizmo grupei tarsi mylimai žmonai jau leisdavau žerti priekaištus, net tada jie išliko vieninteliai, kurie iš esmės patiko visada kiaurai išilgai ir visais laikais. Man dabar 45-eri ir AC/DC tebėra MANO grupė. Ji lydės visas likusias dienas ir skambės mano laidotuvėse. Taip būna tik su neeiliniais dalykais, kurie išlieka svarbūs ir nesikeičia, nepaisant to, kad keičiamės mes.
Atleiskite už šiek tiek patetišką nostalgiją ir gražbylystę. Būčiau kiek santūresnis, jeigu jausmų antplūdžio tarsi koks sielos brolis nebūtų pažadinęs šios knygos autorius Jesse’is Finkas. Jūs perskaitysite tokį pat audringą prisipažinimą apie meilę ir prisirišimą prie AC/DC, nors ir kitomis aplinkybėmis.
J. Finkas turi visus bruožus, būdingus tiems, kurie savo gyvenime yra atradę juos beprotiškai traukiančias sritis. Nesvarbu, ar tai būtų futbolo gerbėjas, ar ornitologas, ar filmų maniakas. Jie domisi mėgstamu dalyku, statistika ir faktais. Kalbėdami apie tai, kas artima, nugrimzta į jausminę palaimą, tarsi bandydami pateisinti savo keistą susižavėjimą objektu, jame ieško filosofijos. Ir randa, nes dideliuose dalykuose ji visada ryški, o AC/DC, patikėkit, yra velnioniškai didelis dalykas.
Tai suvokiau kažkaip intuityviai dar vaikystėje, būdamas siaubingai toli nuo kultūrinės terpės, kurioje jie pradėjo, ir to gyvenimo būdo, kurį jie gyveno. Taip susiklostė, kad esame įpratę, jog išmintis ar skirtingos filosofijos mus pasiekia labiau iš rašytinių šaltinių. Tačiau patirtis išmokė, kad kartais požiūris į daiktus ir reiškinius ne mažiau nei ilgas veikalas gali būti išreikštas keliomis dainos frazėmis ar veido grimasa ant albumo viršelio.
Iš vienos pusės atrodytų gana vaikiška ieškoti giluminių prasmių rokenrolo grupėse, kurių visas įvaizdis atspindi vienintelę motyvaciją – kiek įmanoma ilgiau gyventi nerūpestingai ir kiek įmanoma ilgiau nedirbti jokio normalaus darbo. Tačiau tokių grupių – tūkstančiai. Jos miršta taip ir nespėjusios išgarsėti. Miršta į pasaulį paleidusios vieną kitą dainą, miršta pavargusios, miršta persisotinusios, miršta apsvaigusios nuo šlovės ar įskaudintos suvokimo, jog negali konkuruoti, ir liūdesio, jog bus pamirštos.
Bet tokios grupės kaip AC/DC – muzikos Vatikanas. Jie išbuvo rinkoje daugiau nei keturiasdešimt metų, o tam reikia turėti savą pasaulėžiūrą, savas dogmas, kietus kumščius, kad jas apgintum, ir pilną ežerą atkaklumo bei įtaigos, kad tarsi misionierius savo estetiką skleistum milijonams žmonių visame pasaulyje.
J. Finkas AC/DC filosofiją vadina „jokio šūdo malimo“, tačiau tas rokui būdingas nešvankus atsainumas slepia kur kas įdomesnes ir rafinuotesnes socialines bei kultūrines ištakas. Knygoje ne be reikalo joms skiriama nemažai dėmesio, aprašant grupės ideologinius pamatus, ant kurių AC/DC išsilaikė per visus tuos įvairių muzikos stilių blaškomus metus.
Knygos autorius – atkaklus grupės fanas. Kaip krikščionių Šventąjį Raštą sudaro Senasis ir Naujasis Testamentai, taip viso pasaulio AC/DC religinė konfesija grupės gyvenimą griežtai skiria į dvi skirtingas epochas – su vokalistu Bonu Scottu ir be Bono Scotto.
Ir tų epochų kultūrinis palikimas toks skirtingas, kad kai kurie radikaliausiai nusiteikę fanai tikraisiais AC/DC laiko tik dainas, sukurtas iki 1980-ųjų, o po Bono mirties atėjusį Brianą Johnsoną apskritai linkę ignoruoti kaip antagonistą, ant svetimo pimpalo nujojusį į dangų ir nusiraškiusį vynuoges, kai jos buvo labiausiai prisirpusios.
Tame teiginyje yra tiesos ir liūdno grožio. Vargšas Bonas. Taip ir netapo normaliu milijonieriumi ir užkūręs vakarėlį išėjo iš jo per anksti. Po jo viskas nevaikiškai įsisiūbavo ir AC/DC pagaliau tapo komerciškai velniškai sėkminga grupe.
Tokią nuomonę noriai kultivuoja ir knygos autorius, labai atvirai visas simpatijas skirdamas ankstyvajam grupės periodui ir kartais netgi pasinerdamas į sąmokslo teorijas, kurių, kaip bet kuris didis vardas, AC/DC, žinoma, neišvengė.
Tačiau toks požiūrio taškas – jokia naujiena ne tik pramogų, bet ir likusiame pasaulyje. Amžiną atilsį vienas mano bičiulis mėgdavo kartoti: „Kto končil žyznj tragyčno, tot istennyj poet“ (liet. „Kas žuvo tragiškai, tas – tikras poetas“).
Žmonėms būdinga idealizuoti per anksti ar keistomis aplinky¬bėmis žuvusias asmenybes. V. Vysockis, J. Hendrixas, J. Joplin, K. Cobainas, J. F. Kennedy’is, Che Guevara, M. Monroe, E. Allanas Poe, E. Hemingway’us – išvardijau tik keletą. Mirtis užtikrino nemarumą, tarsi užkonservavusi juos savoje legendoje. Ir jie jau niekada nepasens, nesugrius, nevirs ligotais niurgzliais ir, svarbiausia, nepadarys nieko blogo aplinkiniams.
Bloga darys tik tie, kurie liks gyventi toliau ir iš jų visada bus pareikalauta daugiau nei iš mirusiųjų. Taip atsitiks ir šioje knygoje. Galbūt todėl jos autorius dažnai užsi¬puls likusius AC/DC grupės narius. Tai bus pakankamai netikėta ir intriguos.
Būtent akivaizdi šios grupės gerbėjo kritika, skirta mylimos grupės nariams, daro šią knygą tokią išskirtinę, lyginant su daugybe literatūros apie žymiuosius australus, kurią teko skaityti. Jis pernelyg dažnai didžiuojasi tokia savo pozicija, tačiau reikia atiduoti tam duoklę – tarp daugybės AC/DC padlaižiavusių autorių J. Finkas atrodo kaip savižudis, įskaudintas mylimosios ir atėjęs susisprogdinti prie vasarnamio per jos vestuves.
Labai gali būti, kad tokiam autoriaus požiūriui įtakos turėjo nepavykę jo bandymai prasibrauti iki dabartinių grupės narių, tačiau skaitytojas dėl to tik išlošė. Užuot rėmęsis vidinio grupės rato tiesomis, kurios nuo dažno kartojimo tiesioginiams dalyviams jau seniai nekelia jokios aistros, J. Finkas surinko milžinišką kiekį neoficialios ir labai įdomios informacijos.
Knygoje rasite ne tik blizgantį ir riebų AC/DC logotipą, bet ir nuskriaustų, paliktų, pamirštų, kartais piktų, kartais atlaidžių herojų istorijas. Autorius su socialisto įkarščiu norėtų, kad AC/DC variklis – broliai Youngai atgailaudami jiems pabučiuotų rankas.
Aš savo ruožtu manau, jog neįmanoma keliauti per pasaulį su tokiu dideliu įrenginiu kaip AC/DC ir nieko neužgauti. Bet dabar svarbiausi esate Jūs ir galimybė susidaryti savą nuomonę.
Gero skaitymo.
P. S. Būtina bet kuriam muzika besidominčiam žmogui.
P. P. S. Tiesą sakant, aš taip pat manau, kad Bonas Scottas buvo geresnis.
Leidyklos Versus aureus knygų pristatymai Vilniaus knygų mugėje
Ketvirtadienis, vasario 23 d.
Rašytojų kampas, 14 val.
Algirdo Grigaravičiaus knygos „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai“ pristatymas. Dalyvauja autorius, R. Miknys, Č. Laurinavičius
Penktadienis, vasario 24 d.
Konferencijų salė 5.1., 15 val.
Jessio Finko knygos „Youngai – broliai sukūrę AC/DC“ pristatymas. Dalyvauja M. Mikutavičius, A. Šlepikas, M. Tamulevičius, V. Stankus
Šeštadienis, vasario 25 d.
Konferencijų salė 5.1., 13 val.
Valdo Adamkaus knygos „Pokalbiai nesilaikant protokolo“ pristatymas. Dalyvauja V. Adamkus, A. Ališauskas E. Aleksandravičius
Konferencijų salė 5.1., 15 val.
L. Donskio ir Z. Baumano palikimas nūdienos Europai, klastingo blogio ir atviro pasaulio sandūroje.
Knygos „Takusis blogis“ pristatymas. Dalyvauja A. Pranckevičius, G. Mažeikis, E. Aleksandravičius
Konferencijų salė 5.2., 17 val.
Arvydo Anušausko knygos „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“ pristatymas. Dalyvauja autorius, A. Ažubalis, A. Matonis
Sekmadienis, vasario 26 d.
Konferencijų salė 5.2., 12 val.
Ingridos Jakubavičienės knygos „Prezidento sargyboje. Leitenanto Povilo Skardžiaus istorija“ pristatymas. Dalyvauja autorė, J. Vaičenonis, I. Kozel, D. Bukelevičiutė
Su skaitytojais bendrauja ir autografus dalija
Vasario 23 d.
15 val., Stendas 5.B03 Algirdas Grigaravičius
Vasario 25 d.
14 val., Stendas 5.B03 Valdas Adamkus
18 val., Stendas 5.B03 Arvydas Anušauskas
Vasario 26 d.
13 val., Stendas 5.B03 Ingrida Jakubavičienė
