Ilgametražis režisieriaus Vallo Toomlos debiutas yra bendras Estijos, Lietuvos ir Latvijos kino projektas. Filmo kūrimą parėmė Lietuvos kino centras. Apie filmą ir jo kūrimo procesą DELFI papasakojo jo režisierius.
– Kaip prisišliejo lietuviai?
– Filmo prodiuserė Riina Sildos iš Estijos ir lietuvių prodiuserė Uljana Kim jau seniai pažįstamos. Kaip tik tuo metu buvo filmuojamas visų trijų Baltijos šalių bendros gamybos filmas „Senekos diena“. Viskas veikė puikiai ir prodiuseriai sugalvojo, kad „Apsimetėliai“ taip pat galėtų būti finansuotas pagal panašų modelį.
Dėl to esu labai patenkintas, nes prie mūsų filmo prisijungė jo montažo režisierius Danielius Kokanauskis ir garso režisierius Valdimiras Golovnickis, kurie dirba su tokiais režisieriais kaip Šarūnas Bartas ir Sergejus Loznica. Man atrodė neįtikėtina, kad turėsiu progą dirbti su jais.
– Kaip sekėsi dirbti su D. Kokanauskiu ir V. Golovnickiu?
– Buvo labai įdomu. Labai daug iš jų išmokau. Be jų filmas nebūtų toks, koks yra. Net jei jie ir nesuprato estų kalbos, tai išėjo tik į naudą. Kalbant apie montažą – tai, kad Danielius nesuprato kalbos, leido jam pastebėti filme kitus elementus daug jautriau. Jis galėjo geriau matyti, kas veikia, o kas ne.
Iš pradžių šiek tiek būgštavau, nes jis dirbo su šiais garsiais režisieriais, o aš tik debiutantas. Tačiau galiausiai mes labai susibendravome. Vladimiras yra labai patyręs. Jo ausis tokia jautri tiesai, jog jam nereikia suprasti kalbos, kad išgirstų, ar aktoriai įtikinamai suvaidino vieną ar kitą epizodą.
– Kaip pats prijungėte prie „Apsimetėlių“ komandos?
– Filmo idėja kilo jo scenaristams Livijai Ulman, Andriui Feldmaniui. Pats prisijungiau tik po metų nuo to, kai jie pradėjo rašyti scenarijų. Tuo metu scenarijus jau buvo beveik baigtas. Mane režisuoti šį filmą pakvietė prodiuserė estė, ji matė mano studentiškus filmus, jie jai patiko.
Galiausiai vieną dieną ji mane pasikvietė. Buvo ir daugiau norinčių režisuoti šį filmą, prodiuserė ir scenarijaus autoriai nusprendė, kad jį režisuosiu būtent aš. Man pasisekė. Tuo metu dar neplanavau kurti pilno metro filmo, bet gavau šį pasiūlymą, man patiko scenarijus ir nusprendžiau priimti iššūkį.
– Filmas vaizduoja Y kartą (žmones, gimusius 1984–2003 metais, – aut.), kuriai ir pats priklausote. Ar todėl scenarijus jums pasirodė artimas?
– Scenaristai Andris ir Livija yra pora, jie kartu ir rašo. Mes visi trys esame bendraamžiai. Kai skaičiau scenarijų, jame buvo daug temų, kurios man buvo labai atpažįstamos, patyriau ką nors panašaus ar susidūriau su panašiomis problemomis kaip herojai. Dėl to ir jaučiau, kad galiu režisuoti šį filmą.
„Apsimetėliai“ yra apie kartą, kuri nežino, ką daryti. Jie nori turėti daug laisvės, laisvo laiko, daug keliauti, kuo labiau atidėti šeimos kūrimą, kuo vėliau turėti vaikų. Tačiau tuo pačiu jie yra gerai išsilavinę, dėl to natūralu, kad nori gerai gyventi, būti pasiturintys. Jie nori dirbti sau arba kaip laisvai samdomi darbuotojai – nori būti patys sau šeimininkai. Šie norai dažnai prieštarauja vienas kitam.
Kai tau apie trisdešimt, pradedi galvoti, gal iššvaisčiau savo laiką, gal padariau blogų sprendimų. Vis dar savęs ieškai. Tas pats ir su santykiais – vis manai, kad galbūt gali rasti dar tinkamesnį žmogų, tada sugriauni esamus santykius, pradedi naujus. Filmo veikėjai turi kai kuriuos mano minėtus bruožus.
– Filmas šiek tiek priminė austrų režisieriaus Michaelio Hanekės „Smagius žaidimėlius“. Ar nuorodos į šį filmą buvo apgalvotos?
„Apsimetėliuose“ yra panašių elementų: didelis namas, abu filmai prasideda atvykimo scenomis automobilyje. Taip pat panašu dėl motyvo garso dizaine, kurį su Danieliumi atradome bemontuodami – konflikto tarp sunkiojo roko ir klasikinės muzikos.
Tačiau kurdamas šį filmą tikrai negalvojau apie „Smagius žaidimėlius“. Nežinau, galbūt apie šį filmą jį rašydami galvojo scenarijaus autoriai. Yra keli kiti filmai, kurie iš struktūros, nuotaikos ar temos man panašūs į „Apsimetėlius“.
Besiruošdamas filmavimams žiūrėjau prancūzų režisierių Dominiko Mollio, François Ozono filmus. Daugybei žmonių šis filmas pasirodė „hičkokiškas“. Paauglystėje peržiūrėjau beveik visus jo filmus, galbūt dėl to man patiko kurti tokio žanro filmą – psichologinę dramą su trilerio elementais. Tačiau neketinau cituoti ar paslėpti nuorodų į kokius nors konkrečius kitus filmus. Tokie dalykai kartais nutinka pasąmoningai.
– Esate jaunosios estų kino karto atstovas. Gal galite pakomentuoti, kokia šiuo metu nacionalinio estų kino situacija iš jūsų perspektyvos?
– Šiuo metu situacija tikrai įdomi – keičiasi kartos. Yra daug jaunų talentingų įvairių profesijų kino kūrėjų, jie po truputį įsitvirtina estų kino industrijoje. Toks jausmas, kad yra potencialo, bet Estija nėra didelė šalis, todėl finansai kino gamybai irgi nėra dideli. Konkurencija didelė, daug labai talentingų režisierių negauna galimybės kurti.
Kitais metais išeis 7 pilno metro vaidybiniai filmai, skirti Estijos valstybės šimtmečiui. Kuriame daugiau filmų nei prieš penkerius metus – vidutiniškai 9-10 pilno metro filmus per metus. Manau, estų auditorijai tai pakankama. Niekas nenori žiūrėti tiek estiškų filmų. Be to, jie ima „valgyti“ vienas kito auditoriją, jei rodomi vienu metu.
Tad iš vienos pusės viskas gerai – daug naujų vardų, daug estiškų filmų rodoma kino teatruose, tačiau ateitis man neatrodo tokia šviesi. Daug žmonių metų metus laukia, kol galės pradėti kurti filmą. Jei režisierius nekuria filmų, jis negali tobulėti. Net didieji estų kino meistrai pasauliniame kontekste gali būti pavadinti pradedančiaisiais, jie yra sukūrę tik 3-4 filmus. O Estijos kontekste tai daug. Po trijų filmų tu tik pradedi atrasti savo autentišką balsą, vizualinį ir darbo stilių. Todėl neabejotinai reikės pokyčių estų kino politikoje.
