M. Jonutis sako, kad šios kasmetinės parodos jam yra svarbiau už didžiąsias metų šventes: „Noriu ir privalau tai padaryti, nežiūrint visų trukdymų, kai atrodo – na, visai neturiu tam laiko, bet bandau išsistumdyti kažkokias properšas tarp užsakymų. Nes jeigu ne, tai kas gi liktų iš manęs... Norėtųsi galvoti, kad esu ne tai, ką suvalgau, o tai, ką padarau.“
Menininkas pasakoja, kad šiųmetinėje parodoje „Myliu“ lankytojai išvys ne kažką naujo, o visų kitų metų tęsinį. „Užpernai pasakas pasakojau, pernai buvau sodininkas, kažką gal pasėjau, tai šiemet va – myliu“, – apie naują parodą pasakoja M. Jonutis.
Menininkas interneto folkloro platybėse perskaitė: „Pagalvokite apie savo elgesį – ar ne per mažai sau leidžiate?“ Ir atsakė: „Leidau sau. Būti laimingas. Gudresnieji turbūt supras, kad taip pavadintoje parodoje darbai bus apie meilę. Meilę kaip prasmę, kaip namus, kaip religiją. Ir nereikia ten ieškoti kažkokių revoliucinių idėjų, šiuolaikinio meno, nes nieko šiuolaikiško ten nėra, tik amžini dalykai.
Kaimiška dievdirbystė, drožiu savo šventosios portretus, paišau abrozdėlius iš šventųjų gyvenimo. Norėtųsi, be abejo, visą bažnyčią tokią nudrožti, bet kad tos rankos tik dvi, ir tas laikas toks išvogtas ir kalnų upe tekantis, tai gausis gal tik kaimiška koplytėlė iš keliolikos paveiksliukų“.
