„Nežinau kaip, bet tuo metu mūsų rankose atsidūrė fotoaparatai. Visi buvome užsikrėtę fotografavimu“, – prašomas prisiminti anuos laikus, DELFI teigė parodos autorius.
Tai, kas tada galėjo būti pavadinta reportažine fotografija, dabar atrodo kaip itin švelnių, lyrinių vaizdų poema, himnas gerokai nutolusiam laikui.
O autorinis, savitas, su Lietuvos fotografijos mokykla siejamas R. Rakausko braižas išryškėjo jau kiek vėliau, klasika tapusiuose cikluose „Švelnumas“, „Žydėjimas“, „Pavasario mergaitės“.
Parodoje „Vilniaus šiokiadienių“ (1960–1965) ir „Mūsų Kauno“ (1967–1976) vaizdai sudaro vientisą pasakojimą. Praslinko penki dešimtmečiai, miestai taip pasikeitė, kad atskirti, kur kuris siužetas įamžintas – kartais ir nepavyksta.
„Vis dėlto 50 žmogaus gyvenimo metų yra nemažas tarpsnis“, – sutiko autorius. Paradoksalu, bet iš prigimties statiška fotografija, kurioje įstringa tolimos praeities akimirkos, atskleidžia nesutramdomą laiko bėgsmą.
Pasikeitė ne tik gatvės, miestų erdvės, bet ir žmonių veidai. Tokių, kurie žvelgia iš R. Rakausko fotografijų, regis, dabar nebėra. „Juk turėtume būti panašūs. Bet ne, toli gražu. Pasirodo, net ir veidus kiekviena epocha suformuoja pagal jai vienai žinomus dėsnius“, – sakė lietuvių fotografijos klasikas.
Braižo savitumo, autorinės kalbos R. Rakauskas teigia sąmoningai neieškojęs. „Šitiek pragyvenęs, dabar galiu pasakyti, kad žmogui duodamas tik tas vienas vienintelis kelias. Ir kitoks tu negali būti. Specialiai savęs „nelaužiau“, kaip susiklostė, toks ir tapau – lyriškas, poetiškas“, – kalbėjo parodos autorius.
Anot rusų kritiko Levo Aninskio, R. Rakauskas yra „atmosferinis“ menininkas – jam rūpi faktūros, žmonių bendrumas, ritmas. Ne charakteriai ir egzistenciniai apmąstymai, o atsitiktinumai ir veiduose pagauta šviesa.
Fotografuodamas Vilniaus ir Kauno miestovaizdžius, R. Rakauskas nieko nerežisavo, stebėjo gatve tekančią gyvenimo formų begalybę ir mėgino pagauti tą vienintelę unikalią akimirką. Vėjas, sniegas, lietus ir žmonės juda vienu ritmu, dangus gyvena žmogaus jausmais ir atvirkščiai.
„Dabar svarstau, kad tada man viskas labai lengvai ėjosi. Juk jokios fotografo patirties neturėjau. Matyt – jaunystė, jaunatviška intuicija, entuziazmas. Bet reikia ir dar vieno – sėkmės. Eini gatve su parengtu fotoaparatu ir turi įvykti tai, ką pamatai. Jei neįvyks – nieko ir nepadarysi. Tad sėkmė reikalinga. Net Algimantas Kunčius stebėdavosi, pamatęs mano seriją „Švelnumas“ sakė, na, Romai, tau ir sekasi“, – prisiminė R. Rakauskas.
Kad jam sėkmės netrūko, galima įsitikinti ir „Šiokiadienių“ parodoje. Regis, pati lemtis fotomenininkui pateikia netikėtus siužetus, veidų išraiškas, tipažus. Architektūriniuose miesto tarpekliuose pasirodo žmogus ir netikėtai jį užliejusi šviesa leidžia užfiksuoti neįtikimą vaizdą.
Geriau pažinti Vilnių, jo stogus ir užkaborius, jam padėjo bičiulis dailininkas Rimtautas Gibavičius, su kuriuo kelerius metus glaudėsi viename kambaryje.
„Pats raižęs miestą grafikos darbuose, gerokai jį išstudijavęs, jis ir man atvėrė akis. Iš esmės praėjau trumpąjį dailės akademijos kursą“, – nusijuokė pašnekovas.
R. Rakauskas gimė 1941 metais Akmenėje. 1962-aisiais baigęs žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbo fotokorespondentu savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (1961-1963), žurnale „Mūsų gamta“ (1963-1967), žurnale „Nemunas“. Nuo 1970 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 1976 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) garbės narys. Už savo kūrybą menininkas yra gavęs 5 „Grand Prix“, 3 aukso, 1 sidabro, 4 bronzos medalius ir per 70 kitų apdovanojimų.
