O prisimenantys gerą gruzinišką kiną G. Kandelakį be abejo žino kaip kino aktorių, atlikusį pagrindinį vaidmenį garsiajame Otaro Joseljanio „Strazde giesmininke“.
Šį kartą pokalbis apie Lietuvos studentus, kurie, atvykę iš Klaipėdos universiteto, Tbilisyje jau antrus metus mokosi rankų šešėlių ir kino aktoriaus specialybių. Juos mokyti geranoriškai sutiko tas pats legendinis profesorius G. Kandelakis. Su juo ir kalbėjosi šio aktorių kurso vadovas, studijų Gruzijoje idėjos iniciatorius Vytautas V. Landsbergis.
– Pirmiausia norėčiau Tau padėkoti, kad Lietuvos studentus priėmei mokytis. Ir štai, dvejų metų mokslai baigiasi. Kaip tau atrodo, ar mūsų eksperimentas pavyko?
– Vertindamas šį jų raidos etapą galiu pasakyt, kad taip, pavyko. Teisingai pasielgė Klaipėdos universitetas, pakoreguodamas programą ir leisdamas jiems dvejus metus pasirinktą šešėlių teatro specialybę tobulinti Gruzijoje.
Sistema pasitvirtino, nes tuos dvejus metus jie faktiškai kiekvieną mielą dieną gyveno čia intensyviai dirbdami, t. y. ‒ visiškai pasinėrę į savo profesiją. Ne taip, kaip būna studijuojant paprastai ‒ po kokias tris valandas per savaitę. Čia jiems teko gyventi savotiškoje profesinėje ir net buitinėje izoliacijoje, bet sąlytyje su ta sudėtinga profesija, kuriai jie nori tarnauti. Manau, kad tai didžiulė likimo dovana.
– Vis atvažiuodamas į Gruziją aplankyt studentų ir dalyvaudamas jūsų repeticijose regiu, kiek daug svarbių dalykų kiekvienas studentas atrado ir pritaikė sau ‒ tiek aktoriaus meistrystės, tiek šešėlių teatro baruose. Tiek subtilaus psichologijos išmanymo, ugdomo Tavo rengiamuose pokalbiuose ir žaidimuose. Jie irgi itin svarbi Tavo dėstymo dalis. Ar galima teigti, kad kiekvienas gali tapti aktoriumi? Ar čia Dievas pasirūpino, kad į vieną grupę susirinko talentingi žmonės?
– Ne kiekvienas žmogus iš gatvės turi tokius duomenis, kokius turi šie jaunuoliai. Man atrodo, kad jie gali daug nuveikti savo profesijoje. Aišku, visada galima atrasti ir geresnių, tačiau manau, kad tas tikslas, kurį turėjome, ‒ sukurti nepriklausomą teatro trupę, kurioje būtų apjungti ir šešėlių, ir dramos teatro elementai – pasiektas. Pagrindas yra, ir jie gali eiti toliau.
Tik noriu perspėti – ant šio pagrindo jau galima statyti namą, tačiau jis vis dar labai trapus. Dabar viskas priklauso nuo to, kokį namą ant to pamato pasistatysite grįžę į Lietuvą.
– Ar jie patys jau gali būti šio namo architektai? Ar šalia jų tą pagrindo „tvirtėjimo“ laiką turi būti juos lydintis architektas?
– Pageidautina, kad kurį laiką koks nors žmogus dar pabūtų šalia. Šioje grupėje matau studentų, kurie gali eiti toliau už aktorinio meno ribų... Tačiau kol kas jie ‒ kaip maži pumpurėliai pavasarį. Tai dar ne vaisius.
– Klausimas turbūt tiktų ilgesniam pokalbiui, bet gal bent trumpai galėtum nusakyti, kokius pagrindinius aktorinio meno principus Tu norėjai jiems įdiegti? Ką aktorius turėtų daryti arba nedaryti, kad prasmingai eitų šiuo keliu?
– Sunku tokiame trumpame interviu atsakyti į šį klausimą, tačiau ta sistema, kurią siūlau, turi gilias šaknis ir kartu ji yra modernizuota šiuolaikinio gyvenimo. Noriu tik trumpai pasakyti: juos vedu ne iliustratyvaus, bet vidinio persikūnijimo aktorinio meno keliu.
– Jeigu teisingai supratau, Tavoji sistema ‒ tai Tavo pedagogo Michailo Tumanašvilio sistemos tąsa?
– Mano amžiuje jau sunku suprasti, iš kur ką paėmiau. Taip, šioje sistemoje yra ir Konstantino Stanislavskio, ir mano mokytojo M. Tumanašvilio duoti pagrindai. Tačiau dar anksčiau buvo ir kiti pedagogai ‒ Lili Joseljani ir Saša Mikeladzė ‒ tai septinto dešimtmečio pradžioje gyvavusi teatrinė mokykla. Mokiausi Gruzijos teatro institute ir ten gavau šiuos pagrindus. O paskui viską perkratai, perdarai, žiūri į aktorius, kurie dirba, ir vėl perdarai. Viskas kinta, keičiasi.
Beje, apie vidinį persikūnijimą norėčiau dar šiek tiek pridurti ‒ šis būdas įmanomas tik labai giliai išanalizavus savo kuriamą herojų. Niekas tada mums neliepė eiti į tokias gelmes, net mano pedagogai. Tačiau gyvenimas parodė, kad kur kas lengviau analizuoti giliai, o paskui duoti aktoriams visą laisvę, kad scenoje jie jau veiktų patys, kurdami vaidmenį, veikdami pagal susiklosčiusias aplinkybes.
– Nori pasakyti, kad persikūnijęs žmogus gali valdyti „džiazinę dramaturgiją“? Ir kad spektaklio tekstas gali būti tik rėmai? Betgi tada kiekvienas spektaklis bus visiškai kitoks!
– Tai priklauso nuo dramaturgijos. Nemėgstu pernelyg laisvai elgtis su Shakespeare'o tekstu. Tai ne buitinė drama, tai tragedija. Jos tekstas ‒ geležinis. Ir visiškai kita situacija, kai spektaklis statomas pagal šiuolaikinio rašytojo knygą. Tada galimybių improvizuoti yra kur kas daugiau, ir kokia laimė, kad aktorius turi laisvę tokiame spektaklyje!
O jeigu jau dirbi rimtai, iki galo ‒ gali išsaugoti tą improvizacinį elementą. Tai kaip džiazo kvadratas. Viena, repeticijoje atrasti gerą veiksmo išraišką, o kita ‒ tai išsaugoti, kad neišsidarkytų spektaklio kūrimo eigoje. Kad netaptų štampu. Improvizacinis elementas duoda gyvybę spektakliui, toks spektaklis visada bus gyvas.
– Du probleminiai klausimai. Dabar jau aš ir kiti pedagogai dirbsime su šiais jaunuoliais, ir tikiuosi, kad sugebėsime pabaigti Tavo pradėtą spektaklį „Berniukas ir žuvėdros“, kuriame bus naudojamos abi Tavosios technikos ‒ ir rankų šešėlių, ir scenoje improvizuojančio kino aktoriaus. Džiaugiuosi, kad prie mūsų kurso vadovų grupės prisijungė buvęs „Atviro rato“ aktorius, kompozitorius ir grupės „Solo“ narys Vytas Leistrumas, pažįstąs panašų džiazinio aktoriavimo būdą, puoselėjamą ir Aido Giniočio teatrinėje kūryboje. Tačiau žvelgdamas į ateitį matau, kokios administracinės ir vadybinės tendencijos vyrauja Lietuvoje, Europoje. Yra toks supratimas ‒ teatras kaip projektas. Aktoriai iš atskirų teatrų ateina, per mėnesį du pastato spektaklį, parodo keletą mėnesių ir išsiskirsto. O rankų šešėlių spektaklio statymas trunka metus, kitus. Žiūriu į mūsų studentus. Grįžę namo jie irgi pateks į tą greitai besisukančią spektaklių-projektų karuselę. Arba ieškos sudėtingesnių būdų, kaip likti darbinga trupe, puoselėjančia Tavąjį rankų šešėlių žanrą. Kaip manai, ar jie turėtų kaip grupė likti, ar gali taip pat prisidėti prie kitų teatrinių projektų?
– Pageidautina, kad ši grupė išliktų, todėl kad jie, būdami kartu, mokosi toliau. Juk faktiškai beveik niekas tuo, ką jie daro, neužsiima. Visi perėjo prie išorinio ‒ rodymo, vaidinimo, o ne išgyvenimo teatro – metodo. Žinau, kad kai kurie režisieriai netgi parodo aktoriams, kaip reikia vaidinti ‒ tai prapultis! O čia ‒ aktoriaus teatras. Jie kaip futbolininkai gali treniruotis, rodyti įvairias schemas, o kai išeina į sceną, turi kurti vaidmenį tik remdamiesi savimi. Padėti rodant, kaip reikia dirbti, kaip reikia vaidinti ‒ griežtai uždrausta šioje sistemoje.
– Ir antras, techninis klausimas. Lietuvoje lapkritį mes teikiame kultūros projektus ir paskui kovą, balandį ateina atsakymai, ar gavome finansavimą. Gavus dotacijas, gruodžio pabaigoje reikia parodyti spektaklį ir atsiskaityti. Šeši-septyni mėnesiai spektakliui sukurti. O štai Tavo spektaklis „Keturi metų laikai“, sukurtas su lietuviais studentais, buvo statomas, intensyviai repetuojamas net dvejus metus.
– Šešėlių teatras ‒ ypatingas teatro žanras. Jis reikalauja labai daug laiko. Pamenu, kartą festivalyje Indonezijoje rodžiau šį spektaklį. Ten buvo ir trupė iš Taivano, kuri, berods, jau 120 metų karta po kartos rodo tą patį kažkada seniai savo pirmtakų sukurtą spektaklį.
Šešėlių ir lėlių teatrai ‒ ne tie, kurie per savo gyvavimą repertuare gali turėti šimtą ir daugiau spektaklių. Kiekvienas šešėlių teatro spektaklis gali būti kuriamas iki dvejų metų.
– Tada mes pakliūvame į administracinę aklavietę, nes Lietuvoje neįmanoma tiek laiko statyti spektaklį.
– Nežinau, kas tai yra neįmanoma... Mes ir mūsų teatras savo veiklą pradėjome maždaug 1982 metais, kai surinkau trupę, išmokiau jaunus žmones ir pradėjome važinėti po Gruzijos kaimus.
1984‒1985 metais galėjome daug kur važiuoti, bet niekur nevažiavome. Nors teatras buvo paruošas, tačiau mūsų centrinis komjaunimo komitetas pasiūlė keliauti su jų „vėliava“ ‒ t. y. atlikti šiokią tokią propagandą... O aš niekad nebuvau komjaunuolis ir mano studentai buvo antisovietiškai nusiteikę. Pasakėme, kad tai neįmanoma ir mūsų kelionės baigėsi.
Ačiū Dievui, mums padėjo prancūzų dailininkas Rene Nikolas, pamatęs mus, jis pakvietė į Paryžių. Pirmąjį „Keturių metų laikų“ spektaklį ir parodėme Paryžiuje. Ir tik vėliau, 1991 metais oficialiai buvo įkurtas rankų šešėlių teatras, iki tol visą laiką kybojome „ore“.
Paskui, po didžiulio pasisekimo Lietuvoje, mums suteikė valstybinio teatro statusą. Dabar niekas nesigaili, kad įkūrė tokį valstybinį teatrą, visi labai patenkinti.
Taigi kviečiu, kad jūsų valstybė irgi įvertintų, kokią estetinę vertybę atvežate į Lietuvą. Ir kad Lietuvoje drauge su šia trupe atsiras ir visiškai naujas estetinis mąstymas. Manau, kad verta jus padaryti valstybiniu teatru. Tegul būna nors ir visiškai nedideli atlyginimai, minimalūs, kad tik jūs galėtumėte gyvuoti.
Mūsų spektaklių pastatymams nereikia labai daug pinigų. Lemputė ir ekranas. Jūs galite ramiai taip dirbti. Šioje teatro srityje negalima skubėti. Kai „ateisite į madą“, pamatysite ‒ tuoj bus užsakymų reklamai, TV laidoms! Labai prašau ‒ neužsikrėskite tuo virusu, nes prarasite aktorius ir savo profesiją. Neįsivaizduoju trapesnio spektaklio nei šešėlių teatro. Jis net pažeidžiamesnis negu baletas, kur staiga kažkam nukritus, kažką ne taip padarius, viskas griūna. Nebeįmanoma sutaisyti paskui.
Jei kas nors „užkrės“ teatrą kokia nors šiuolaikine liga, teatras žus. Tai elitinis ir kartu labai demokratiškas teatras. Ir pas mus kalnuose jį mielai žiūri kaimiečiai, ir Paryžiuje ar San Franciske jį žiūri aukštuomenės publika. Tačiau reakcijos ir kaime, ir dideliame mieste vienodos. Mūsų teatras „įstrigo“ kažkur tarp kaimo ir miesto. (Juokiasi.) O megapoliuose jūs visada turėsite didžiulę auditoriją ir didelę žiūrovų paklausą.
– Pasakyk, ar turi kokią ateities viziją, planą, norą, susijusį su Lietuva ir su šiais jaunuoliais iš Lietuvos?
– Kalbėsiu apibendrintai: mes ne tik su jumis, mes su visa Lietuva labai susidraugavome. Juk niekur nevažiuoju į gastroles, netgi su savo teatru. O Lietuvoje lankiausi jau porą sykių dėl vienos paprastos priežasties. Kai Rusija padarė visą tą „marazmą“ mūsų Osetijoje, mačiau per TV, kaip į gatves išėjo lietuviai su gruziniškomis vėliavomis. Nusprendžiau atvykti ir padėkoti jiems. Tik jūs, tik Baltijos šalių gyventojai tada supratote ir palaikėte mus.
Dabar gal ir sunku suprasti, kodėl buvo tokia mano reakcija į tą TV laidą. Mes neišlepinti tokio dėmesio, kokį tąkart parodė Gruzijai Lietuva. Kai Rusija mus, kaip kultūrinį vienetą, atitvėrė nuo Europos, tada taip ir priprato visi, kad mūsų kaip ir nėra. Ir dabar po truputį atsidaro vartai, ačiū tau, Viešpatie.
– Nejau kitos šalys jūsų nepalaiko? Man regis, Gruzijos nemylėti tiesiog neįmanoma?
– Dažnai pagalvoju, ar įsivaizduoja Europos ar kitų šalių diplomatai, ką reiškia gyventi Pietų Kaukaze. Visada bariausi ir barsiuosi, kad kai kurie diplomatai turbūt neskaito enciklopedijos?
Paskaitę sužinotų, kad mes turime savo raštą, kad V amžiuje Gruzijoje jau buvo rašomi pasauliniai literatūros šedevrai. Daugelis diplomatų tik dabar sužino, kad gruzinai nėra tamsi liaudis su kinžalais dantyse. Manau, kad per 25 metus buvo galima tai pažinti kur kas giliau. Net ir tai, kad krikščionybė į Europą ėjo ir Gruzijos keliu.
Be abejo, yra ir kitokių, gerų pavyzdžių... Negaliu neprisiminti Amerikos pasiuntinio, kuris viename festivalyje pasakė, kad vienintelis turtas, kurį mes, gruzinai, turime, tai mūsų menas ir kultūra. Būtent tuo visa Gruzija turi užsiimti. Gaila, bet kartais mes ir patys to nelabai suprantame ir mūsų vyriausybė nesupranta. Ir visi vadai, kurie buvo po komunistų.
– Kas įsiminė iš tų dviejų sėkmingų Jūsų teatro gastrolių Lietuvoje?
– Pamenu, po vieno spektaklio priėjo prie manęs vyras ir moteris. Jie pasakė, kad mus labai myli, sako, turime dviejų aukštų namą, mūsų vaikai išvyko į užsienį, atvažiuokite ir gyvenkite. Mes padėkojome. Kitą dieną jie vėl atėjo į spektaklį ir pakvietė vakarienės. Mūsų visa trupė nuėjo. Vyras papasakojo, kaip Rusijos agresijos metu jie su grupe draugų nusipirko medžiagos ir pagal pavyzdį pasiuvo Gruzijos vėliavą.
Tada gavau labai gerą pamoką, kaip svarbu nebūti abejingam, jei kitoje šalyje vyksta kas nors negero. Aš labai dėkingas tiems žmonėms.
Ir kai mudu pradėjome galvoti apie bendrus projektus, mane motyvavo ir asmeniniai santykiai su tavimi, ir santykis su jūsų šalimi...
O dėl tolesnio mūsų teatrų likimo... Man atrodo, kad turime sudaryti oficialią sutartį. Kaip tai turėtų vykti? Pavyzdžiui, šiandien jums patiko šis spektaklis, ir mes jums jį dovanojame. O kai mums patiks jūsų spektaklis, mes irgi gausime dovanų spektaklį iš jūsų.
Ir aš sakau: duok Dieve, kad jūs darote gerus spektaklius ir mes iš jūsų gauname dovanų. Duok Dieve, sakau atvirai. Jie ir mano vaikai… Bet tai viena pusė mūsų bendravimo.
– O kita pusė? Ką dar galėtume sutarti?
– Dabar dirbu prie spektaklio pagal J. S. Bacho „Pasiją pagal Matą“. Mano trupės šiam darbui nepakanka. Tad galėtų atsirasti bendras lietuvių / gruzinų trupių valandos ir keturiasdešimties minučių trukmės spektaklis.
Po dviejų trijų mėnesių eskizinis variantas bus baigtas. Jis nepanašus į ankstesnius, ten bus keletas ekranų. Ir ten reikia dvidešimties žmonių. Jūsų dešimt ir mūsų dešimt. Tai bus bendras spektaklis.
Galbūt atsiras ir kitų idėjų. Turėti tokius brolius, kad ir toli, didžiulė jėga. Ir jūsų, ir mūsų teatrui. Ir man labai patinka pati idėja. Du teatrai, tačiau jie kaip vienas. Tokia kraujotaka. Tai bus jėga ir jums, ir mums. Juk aš negyvensiu šimtą metų. Jeigu jūsų teatras stovės tvirtai ant kojų, aš į kitą pasaulį išeisiu ramiai.
Man atrodo, abi valstybės turi gerai pasverti ir pagalvoti apie kūrybinę dviejų kolektyvų sąjungą. Susidraugavo du kolektyvai, du organizmai susiliejo. Tad jei pakaks proto ir ten, ir čia, tai būtų labai pageidautina, kad tai įvyktų.
Esu įsitikinęs, kad meilė, kuri čia gimė, negali dingti. Jie labai artimi ne tik su manimi, bet ir su kitais mokytojais gruzinais. (Pasisuka į studentą Martyną.) Teisybę sakau, Martynai? („Taip“, ‒ atsako Martynas.)
Aš labai ramus, linkiu, kad tai gerai suprastų ir tie žmonės, kurie turi galimybę duoti deguonies, kad šis organizmas egzistuotų. Jeigu to nebus, šie vis tiek išliks, tik anų nebus šiame žaidime.
Tokia jau ta mūsų istorija: supratome, kad esame vienas kitam reikalingi tik trisdešimtais gyvavimo metais. Buvome visiškai tarp dangaus ir žemės, ir kai atvykome į Lietuvą, buvome niekas. Mes gyvavome be juridinių dokumentų ir turėjome pasisekimą. Galima ir taip... Tačiau, tikiuosi, kad jums to neprireiks.
– Ar galima Tave priskirti prie tų menininkų, kurie tiki, kad menas gali pakeisti pasaulį? Ar pasaulis juda savo keliu, nepaisydamas menininkų fantazijų?.. Ir koks tada mūsų kelias šiame pasaulyje?
– Jeigu peržvelgtume žmonijos istoriją, matytume, kokia ji sunki ir sudėtinga. Toks klausimas į klausimą ‒ ar pakeitė ką nors Leonardo da Vinci buvimas žmonijos istorijoje? Ar sustabdė nors vieną karą? Kiek pasaulio pasaulėžiūrą pakeitė Nobelio premijos laureatai? Ar Shakespeare'as ką nors sustabdė?
Prisiimti sau misiją, kad būtinai būtinai kažką pakeisime, labai neteisinga. Man atrodo taip: jeigu išmoksime nuoširdžiai kalbėti, tai pakeisime tuos žmones, kurie išgirs mūsų nuoširdų balsą. Mūsų teatruose jie atras draugų. Man atrodo, to jau pakanka, kad gyventum šiame pasaulyje. Jei kam nors siūlai savo ranką, jis ima tą ranką, sveikinasi. Vadinasi, tu kažkam reikalingas.
Bėda, jei menininkas pradeda dirbti ir galvoja, kaip visuomenė į jį žiūrės... Žmogus turi tiesiog nuoširdžiai kurti savo kūrinį. O kam daugiau skirta artimo meilė, tas skausmas, džiaugsmas, kurie tavyje ir kuriuos kaip išpažintį sudėjai į vieną ar kitą kūrybos formą? Tai skirta tiems žmonėms, kurie yra tavo draugai. Jie gal net nežino, kad tu egzistuoji. Manau, kad taip turėtų būti ir su jumis.
– Žodžiu, Tau patinka, kaip viskas vyksta ‒ teatre ir už jo ribų.
– Nevisiškai... Šis „masinis-kasinis“ teatrų ir meno „marazmas“ ‒ kaip lazda, turinti du galus. Sunku be jo, bet dar sunkiau su juo...
Tačiau jei Lietuvoje egzistuos kamerinis šešėlių teatras, tai esu tikras, kad atsiras žmonių, kurie į jį eis. Mūsų gastrolės jūsų šalyje tai įrodė ‒ visur anšlagai. „Keistuolių“ salė pilna, 500 žmonių ‒ tiek mūsų teatrui jau yra net per daug. Juk mūsų salė čia 100‒120 žmonių pritaikyta.
Vadinasi, yra žmonių, kuriems to reikia. Tai kaip maistas jiems. O kodėl jie turi alkti? Ir eiti ten, kur eina milijonai? Šis menas turės savo nišą.
– Gela, provokacinis klausimas. Kartais girdime sakant, kad mene kalbėti apie Dievą netinka, kad tikėjimas ‒ asmeninis kiekvieno reikalas, kad nereikia Dievo vardo nešti į sceną. Nebijai skeptikų? Kalbu apie paskutinį Tavo spektaklį pagal Bachą, kur bus tiesiogiai kalbama apie biblinius dalykus...
– Pirmiausia, šis muzikinis kūrinys trunka tris su puse valandos, tad šio spektaklio atrama yra ne tekstas. Ten daugiau muzikos. Mes neiname ta kryptimi, siekdami parodyti Kristų ar jo mokymą. Nesiremiame siužetine medžiaga. Nesiūlome klausytis, viskas vaizduojama rankomis. Ten nebus Kryžiaus.
– Kaip vizualiai tai spręsis?
– Šešėliais, rankomis ir muzika. Bacho muzika pavirs į šešėlius. Sutinku su tais kritikais, kurie sako, kad į sceną negalima nešti religijos. To nebūtina daryti. Tiesiog reikia gyventi dieviškai, dvasingai, o to, kas gimsta, tiesiogiai nesusieti su Dievu.
Nemėgstu mene prievartos, kraujo, aštrių siužetų. Mane domina žmogiškos sielos judesiai. Todėl ir manau, kad mane labiausiai traukia meilė, tačiau ne šiuolaikinė meilės samprata. Nesiekiu meilės maišyti su seksu. Meilė moteriai, vaikui, mamai ‒ tai siejasi su Dievu. Man pačiam tai yra viena meilė. Deja, yra tiek daug ir nemeilės aplink, bet mene tuo nenoriu užsiimti.
– Ne tik studentai, bet ir aš iš Tavęs labai daug gavau, pasiskolinau, išmokau ir dabar naudoju savo veikloje, pasakose, dramaturgijoje. Netgi psichoterapijos žaidimuose... Ypač įstrigo Tavo frazė, kad menas nėra rezultatas, o tik ėjimas iki jo, menas yra procesas. Kartą pasakei metaforą: jeigu kurčiau filmą apie kalnus, apie kalnų griūtį, nušluojančią kaimą, niekad nerodyčiau, kaip krinta ta naikinanti sniego lavina. Rodyčiau, kaip auga įtampa, tirštėja, virpa ‒ iki kulminacijos. O kada pradeda kristi sniegas ‒ jau nebeįdomu.
– Manęs nedomina lovos scenos, nebent – kaip atėjo ta pora iki lovos. Manęs nedomina, kaip žmonės bučiuojasi, bet įdomu, kaip jie priartėja prie tos nuostabios būsenos. Kada bučinys susijęs su didele meile, kai žmonės apsikabina, tai jau kosminis reiškinys mūsų organizme, mūsų sąmonėje. Tai mane domina. Mane domina, kaip žmogus gali prieiti iki žmogžudystės, o ne pati žmogžudystė.
– Ko norėtum palinkėti mūsų studentams? Kokius įgūdžius jie turėtų išsiugdyti? Kas svarbiausia turėtų būti jų gyvenime?
– Svarbiausia ‒ mylėti šimtu procentu tą profesiją, kuria užsiima, tada nebus problemų, kai trūks pinigų ar dar kas nors atsitiks. Jiems bus taip malonu daryti tai, ką daro, kad jokie pinigai to nepakeis. Galima paklausti garsių Holivudo aktorių ‒ kodėl jie gauna milijonus, bet yra nelamingi. Jeigu pajus, kokie jie laimingi, kad gali kurti, linkiu, kad tuo džiaugsmu būtų gyvi visą gyvenimą.
– Labai ačiū, Gela.
– Ačiū tau, kad tiek energijos išnaudojai.
– Palyginti su tuo, kiek Tu išnaudojai energijos per tuos du metus, tai mano energija yra niekis.
– Jei nebūtum suorganizavęs, nieko nebūtų buvę. Gegužės 27-oji man bus labai sunki diena. Jūs išvažiuosite ir liks tuštuma, nes jūs mano širdyje užėmėte labai daug vietos... Pasidalink su visais Lietuvoje, kad labai kviečiu atvykti į lietuvių premjerą Tbilisyje, gegužės 27 dieną Rustavelio teatre.
– Ačiū, Gela. Būtinai pasidalinsiu kvietimu.
